Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Išties. — Armando žvilgsnis nukrypo šalin. — Kol kas. Kitas į planetą prisistatęs ŠAR žvaigždėlaivis jau tikriausiai skrenda čia. Tikiuosi, prakeiktiems Karlailams pavyks jį sustabdyti.

— O, dėl to neverta jaudintis…

Padanges nušvietė sodrėjantis raudonis. Liusinda įbedė akis į jo šaltinį. Nuo pietryčių horizonto atsiplėšė kažkoks ryškus objektas, kuris šovė į dausas nelyginant mažutė, fizikos dėsniams nepaklūstanti saulė.

Vinteris, kaip pats galvojo, niekada nejautė priešiškumo operai. Pakentė ją, jei tik libretas skambėdavo itališkai. Tačiau nuo giedamos angliškos prozos jam darėsi koktu, protarpiais norėjosi nusikvatoti, į sceną rodant pirštu. Prie bendro fono bent jau derėjo šitam pastatymui atrinktos dainos, vieną iš kurių užtrauks jiedu su Kolderiu, nūnai lūkuriuojantys ir prakaituojantys užkulisiuose. Kovalskis-Armandas naujutėle girgždančia uniforma, padažyta barzdele ir nusmailintais ūsiukais prispaudė vieną ranką prie medaliais nusėtos krūtinės, atmetė kitą ir uždainavo:

Jam atsakė priešais jungtinį chorą — ir vyrai, ir moterys vilkėjo nušiurusius apdarus, — stovintis Alenas Aruris, kuris, trumpai nusikirpęs plaukus, apsirengęs darbiniais drabužiais, vaidino sugrįžėlių agitatorių Lorensą Hemondą:

Kovalskio ranka nukrypo viršun, į skliautinę planetos hologramą.

Aruris tūžmingai suriko:

Kovalskis apsisuko ant kulno ir pasišalino nuo scenos, taip duodamas ženklą Vinteriui su Kolderiu. Tuodu išdrožė iš užkulisių kaip atsargos armijos kareiviai, pajudėjo nuolaužomis apšnerkšta gatve, bet vietoj ginklų rankose laikė gitaras. Muzikantai užgrojo „Didžiuosius Senuosius”, o jungtinis choras jiems pritarė.

Dainuodamas Vinteris krustelėjo skruostu ir pakoregavo užtamsintų akinių poliarizaciją, kad vakaro prieblandoje įžvelgtų parke susirinkusius žiūrovus. Ben-Amis gavo leidimą prieš pat premjerą. Pati scena buvo gigantiška, poros šimtų metrų skersmens, aprūpinta prožektoriais ir hologramų projektoriais, kurie iš išvaizdos priminė apgultį surengusias mašinas bei lazerines patrankas. Orą drebino stiprintuvų dundesys. ŠAR žvaigždėlaivis kybojo, kaip ir anksčiau, šiek tiek į šoną nuo Jardin dės Ėtoiles. Minią sudarė apie šimtas tūkstančių žmonių; visame mieste dar didesnis jų skaičius stebėjo spektaklį per ekranus arba kontaktinius lęšius. Vinteriui su Kolderiu ligi šiol nė karto neteko tiesiogiai pasirodyti prieš tokią milžinišką auditoriją. O taip, grupei gerbėjų netrūko, tačiau tie buvo gerokai išsisklaidę: populiarumu ji mėgavosi Asteroidų žiede, kur kas mažiau klausytojų į koncertus ateidavo gimtuosiuose muzikantų namuose. Šį vakarą susirinko ne jų publika, tačiau įsivaizdavus, kad brązgina gitarą savo sekėjams, Vinterį nukratė silpnas drebulys.

Nors galima sakyti, kad spektaklį stebėjo ir ne Ben-Amio žiūrovai. Jau dabar Vinteris pastebėjo ne vieną tuščios erdvės žiedą, supantį grupeles tarpusavyje besigrumiančių nutrūktgalvių, nuo kurių atšlijo kiti žmonės; durklo blizgesys, žybsnis šūvio, paleisto iš automatinio pistoleto su slopintuvu, liudijo, jog tie karštagalviai naudojosi pamėgtais, artimoje kovoje tinkamais ginklais, priešininkams jų nerodydami ir neprašydami jokios malonės. Bet tai nereiškė, kad kils rimtų problemų ar išsipildys Amelijos Or lūkesčiai dėl maišto. Dauguma nuožmiai besipjaunančių vyrukų, žinoma, prijautė kažkokiai politinei krypčiai, bet reformatorių ir sugrįžėlių idėjos jiems viso labo asocijavosi su komandos, gaujos spalvomis ar šeimos garbe. Nei atgaivinti sugrįžėliai, kurių gyvenimus tikroviškai arba nelabai atvaizdavo aktoriai, nei Amelija Or minioje nesišlaistė. Vinteris numanė kodėl, nors su Amelija nesikalbėjo gana ilgai. Puikūs jų santykiai tęsėsi ne vieną dieną bei naktį, bet šiuo momentu muzikantas nebenutuokė, kokiame draugystės etape jiedu atsidūrė. Ji pasinėrė į sugrįžėlių intrigas ir pranyko nė netarusi sudie. Ben-Amis užtikrino, jog nerimauti nėra reikalo. O Vinteriui rodėsi, kad ilgaamžiams būdingas savotiškas susvetimėjimas.

Kai baigėsi viena kova, prasidėjo kita. Aukas surinko atšvilpę Juodojo pjautuvo entomopteriai. Vinteris su Kolderiu susižvalgė, nusišypsojo, brūkštelėjo per stygas ir užbaubė paskutinę dainos eilutę:

IR SMEGENIS JŪSŲ SURYSIMU!!

Tamsa, prožektorių šviesos pliūpsnis, griausmingi aplodismentai. Jie nusilenkę išėjo iš scenos, žingsniuodami priešinga kryptimi nei choristai. Žinojo, jog prieš trečiąjį veiksmą, kol tęsis dvidešimties minučių pertrauka, žmonės grūsis eilėje prie gėrimų. Savaisiais Vinteris ir Kolderis ketino pasimėgauti artistų draugijoje. Kovalskis, Aruris, Voit bei pustuzinis kitų įsitaisė užkulisių kabinoje, pagamintoje iš kažkokios išmoningos materijos, kuri, aptraukusi rėmus, galėjo įgauti įvairias formas ir sukietėti. Į persirengimo kambarį bei atgal nepaliaujamai kursavo aktoriai, pakeliui prigriebdami alkoholio arba suplėšdami dūmą. Muzikantai čiupo alaus butelius.

— Sekasi neblogai, — prabilo Vinteris.

Kovalskis pakėlęs kokteilio taurę susiraukė ir pabilsnojo į stalą.

— Neprikalbėkite.

— Ką gi, padaužykim galvomis į medį, kad mums sektųsi.

— Puikus pasiūlymas, — tarė Ben-Amis, atsiūbavęs kartu su asistente. Al-Kajed nusišypsojo ir mirktelėjo Kolderiui.

— Tu siaubingas, — pareiškė ji.

— Toks jau esu, — atšovė prodiuseris.

Vinteris it pakerėtas spoksojo į Voit, kurios kostiumas atrodė, lyg būtų atplevenęs vėjo gūsiais ir kažkaip užsikabinęs ant kūno. Solistė stovėjo, į šnerves traukdama garus iš mėlyno vamzdelio, įdėmiai žiūrėdama į šoną. Staiga moteris atsigręžė į jį. Matyt, pajuto tiriantį žvilgsnį, nusprendė Vinteris, mandagiai, nors ir pavėluotai, šyptelėjo, nežymiai nukreipė akis šalin. Tačiau Voit iškėlė ranką.

— Viskas klostosi blogai, — tarė.

Žmonės nekreipė į ją dėmesio. Įsitempusi kaip styga, — galvojo jie.

— Aš kalbu rimtai, — tęsė solistė ramiu, bet įtikinančiu balsu. — Padėtis labai prasta. Peržvelkite transliuojamas naujienas.

— Naujienas? — sukluso Vinteris. Tam tikrų permainų tikėjosi, bet vis tiek jautėsi, tarsi susidūręs su svetimkūniu. Per pasirodymus realiame pasaulyje nieko nevykdavo; pašaline informacija atlikėjai nesidomėdavo. Jos akyse muzikantas pastebėjo spalvų šmėstelėjimą — prisijungę prie žinių tarnybos kanalo sumirgėjo kontaktiniai lęšiai. Rodos, Voit nejuokavo.