Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Tu įsitikęs, kad prie nuniokojimų neprisidėjo mūsų avangardas, nusprendęs pasirūpinti saugumu? Šiaip, dėl visa ko?

— O ne. — Pastebėjęs, kad ji skeptiškai raukosi, Kevinas pridūrė:

— Garbės žodis. Mes niekuo dėti. Paplūdimį apšnerkštė neseniai, bet tai ne mūsų kaltė. Kažkas nutiko gretimoje, žemyninėje gyvenvietėję. Tenykščiai iššaudyti. Vaizdas siaubingas. Griuvėsiuose drybso negyvi kūdikiai…

Liusinda prisiminė guvius, krykštaujančius vaikus, ir jai sutraukė skrandį.

— Kas? Kas galėjo taip pasielgti?

Kevinas patrūkėtojo pečiais, reikšmingai nukreipė akis į žemėlapį.

— Iš pradžių Janas manė, jog skerdynėmis užsiėmė riteriai iš Euridikės, bet mums nepavyko rasti jokių pėdsakų, įrodančių, kad jie buvo įsiveržę pro vartus. Galbūt tarpusavyje susipešė komunistų grupuotės arba šeimos.

— Aha, galbūt.

Atšlijusi nuo stalo mergina šiek tiek paklaidžiojo viena, šūviais iš savo pistoleto nupylė kelis kormoranus.

— Džiugu, kad mums vadovaus bosas, — pareiškė Higins. Prie Jano Karlailo, kuris stovėjo ant masyvaus akmens riedulio, riogsančio netoli kyšulio, spietėsi kariai.

Liusinda prunkštelėjo.

— Bet pro vartus jis neis. — Priglaudusi delną prie burnos, pridūrė: — Neapsirūpinęs kopijomis.

— Jėzutėliau.

— Aha, Jano įsitikinimai kažkaip susiję su Juo.

Bosas atsikrenkštė ir nekantriai pamojo ranka.

— Aš neketinu šaukti, — prabilo. Susiradę reikiamą ryšio kanalą, visi parodė nykščius. — Labas ry… hmm, laba diena, — tęsė jis. — Dėkui, kad atėjote. Manau, jau susipažinote su esamos padėties ataskaita. Iš taktinės pusės, ponios ir ponai, mūsų užduotis bus gana sudėtinga. Tikiuosi, savo asmenybes nukopijavote, nes daugumai lemta mirti. — Nors ir stypsodama už dvidešimties metrų, Liusinda pastebėjo, kad jo veidą akimirkai suvirpino skausmo išraiška. — To nepadarę, tiksliau, bet kurie iš jūsų, neturėtų drovėtis pasimatyti su kapelionu. Ką gi, dabar pakalbėkim apie reikalus. — Jis patylėjo, tarsi išsiblaškęs nužvelgė klausytojus.

— Viešpatie, — sumurmėjo Higins. — Tu minėjai, kad jis dirbo teisininku.

— Palauk minutėlę, — atsiliepė Liusinda. — Suteik jam šansą.

— Šiandien, — užriko Janas, kumščiu tvodamas sau į delną, — mes išvaduosime Euridikę! Štai veiksmų planas. Susisiekti su mūsų pajėgomis ir planetinėje sistemoje esančiais draugais negalime. Nuo jų mus skiria daugiau nei tūkstantis šviesmečių, todėl bet kokiam ryšiui trukdo chronologijos apsauga. Pro vartus perkėlėme optinio pluošto zondus, kurie mums perduos naujausius duomenis. Kiekvienas būrys išsirikiuos į vorą, po dvi komandas viena greta kitos. Vos tiktai užfiksuosime, kad prasidėjo kova — greičiau nei po valandos, žmonės, greičiau nei po valandos, — poromis nersime pro vartus. Pirmieji du nukaus nuobodžiaujančius sargybinius. Kaip pridera komandosams. — Jis pirštu brūkštelėjo sau per gerklę. — Likusios poros išsibarstys, nusiridens, puls į priedangą ir pasislėps. Mums nieko neišdegtų, jeigu nežinotume, jog sąjungininkai išblaškys riterių dėmesį. Būtent taip ir nutiks. Tačiau išnaudoti progą privalėsime žaibiškai. Kai mus pastebės bei užlies šūviais, kiekvienas ims šaudyti visais savo ginklais. Į pagalbą netruks atskubėti sunkioji technika ir pėstininkai. Pulkite priešus, įsijunkite tapatybės nustatymo sistemą, kad juos atskiltumėte nuo draugų, stenkitės neapgadinti relikto, bet šiaip galite pliekti, kur užsigeisite. Telaimina jus Dievas, tepasigaili Jis jūsų sielų. Giminaičiai ir bičiuliai, stojam į mūšį už Klaido pilį — pergalė arba mirtis!

— Kokia padrąsinanti kalba, — sumurmėjo Higins. — Kad aš nusprogčiau.

Minia palydėjo monologą atsainiais pritarimo šūksniais, subruzdo ir truputį prasisklaidė. Uždaru ciklu funkcionuojantys skafandrai parūpindavo kareiviams būtiniausias maistines medžiagas, todėl kitur ieškoti valgio jiems nereikėjo, bet kai kurie kišo lapus ir jūržoles į savo Drekslerio surinktuvus, siekdami išgauti tam tikrus mikroelementus bei įdomesnes prieskonių kombinacijas arba kaistuve šildėsi kavą — ne tiek dėl skonio, kiek dėl aromato. Kiti tikrino ginklus, mankštino galūnes, meldėsi. Nedidelė, prie ekrano susibūrusi grupelė, kurios nariai retsykiais nuklysdavo šalin ir sugrįždavo, palaipsniui gausėjo. Zondas transliavo naktinius Euridikės vaizdus, perteikiamus žaliais atspalviais. Tolumoje Liusindai pavyko įžiūrėti tik trikampę relikto smailę ir priešais objektą krutančius miglotus pavidalus: nedaug ką. Po pusvalandžio į gretas sustojo didžiuma kareivių, po keturiasdešimt penkių minučių žygiui buvo pasirengę visi. Liusindą bei Higins paskyrė atitinkamai į keturiasdešimtą ir keturiasdešimt pirmą Euridikėn šoksiančią porą. Į avangardą nė viena nepateko, tačiau, jų džiaugsmui, neatsidūrė ir rezerve.

Kareivių eilė nutįso paplūdimyje, bet ne tiesiai priešais kirmgraužos ertmę — tam atvejui, jei kitoje pusėje kas nors susiprotėtų praėjimo kryptimi paleisti šūvį. Nederėtų atmesti tikimybės, kad, užvirus mūšiui, priešai taktiniais sumetimais pro vartus švystelės atominę bombą, kuri ne vien pražudys likusius komunistų planetoje, bet ir suardys kirmgraužos angą. Galimas daiktas, per antpuolį teks padėti galvas, vis dėlto dar pavojingiau būtų likti čia. Kariai privalėjo kuo skubiau persikelti į priešakines pozicijas.

Liusinda nustebo pamačiusi, kaip Janas mostelėjo ranka, užriko ir su kolega nėrė į erdvinę kiaurymę, iš karto po pirmosios poros. Senasis nedorėlis bent jau turėjo drąsos nepasiduoti savo baimėms.

Visi pamažu risnojo į priekį it pakvaišėliai, išsirikiavę eilėje prie mirties. Šalia ištryptos pakylos ji, regis, išdygo po kelių akimirkų. Priešais ekraną tupėjo vyriškis, kuris susitelkęs stebeilijosi į transliuojamus vaizdus. Vienas iš komandosų stovėjo greta praėjimo ir nenuleido akių nuo kareivių, turbūt pasirengęs svyruojančius nustumti šalin — o gal kiaurai vartus? Mergina dirstelėjo į karį, stūksantį jai iš dešinės, ir atsisuko į Higins. Už antveidžio sužybsėjo plieniniai dantys.

Ekraną stebintis vyrukas pakėlė nykštį. Komandosas sušuko:

— Pirmyn!

Liusinda nugrimzdo į tamsą, kurią prasklaidė tolimi tvyksniai ir dangaus šviesuliai, tankiai užtvindę Šaulio žvaigždyną. Ji šoko kairėn, pro dolmeną išsiveržė ant šlaito, atsidūrusi erozijos išėstoje įduboje nusirideno ir tėškėsi į purvynę. Vietines apylinkes visai neseniai nuplovė liūtis. Rytuose jau buvo matyti debesų properšos. Vienišas planetos palydovas, Orfėjas, virtęs siauru pjautuvu, švietė netoli vakarinės horizonto linijos. Kai per artimiausias porą sekundžių nieko neįvyko, mergina ryžosi pasidairyti ir iškėlė galvą virš daubos krašto. Kaipmat įsijungė naktinio regėjimo režimas. Greta spietėsi akivaizdžiai per daug žmonių, dar gausesnis jų būrys pasirodys netrukus. Pasispirdama koja, vieną ranką įremdama į žemę, kita spausdama šautuvą, Liusinda išsirabždino iš duobės ir pariedėjo atšlaite žemyn. Higins dunkstelėjo į tą pačią vietą, iš kurios Karlail ką tik pranyko. Dabar toji suvokė esanti pavojingai atviroje vietoje. Karius bet kada galėjo užlieti lazerių ugnis, jau nekalbant apie plazmines patrankas. Ji susigūžė ir įstrižai šlaito nukūrė link artimiausio akmens riedulio. Deja, iš už priedangos jau kyšojo kažkieno lazerių vamzdžiai. Liusinda bėgo toliau, kol iki juosmens paniro į kemsyną. Bus gerai. Dar šiek tiek pabridusi susirietė dvilinka, nuleido galvą tarp augalų, panašių į viržius. Neilgai trukus prie jos prisijungė žaibogaudė.