Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 468 tomas

Serija įkurta 1990 m.

Ken Macleod

NEWTON'S WAKE

New York, Tor books, 2004

UDK 891.63-3

Ma77

www.eridanas.lt

ISBN 978-9955-10-140-6

ISSN 1822-6302

Copyright © by Ken Macleod, 2004

Cover art Copyright © by Stephan Martiniere, 2004

Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla „Eridanas”, 2009

Žengusi pro vartus, Liusinda Karlail bemat perprato, jog planeta užvaldyta, ir suvokė, kad ją verta atsiimti. Sprendžiant iš tam tikrų požymių — melsvos žolės bei samanų, žemaūgių krūmynų — šilinių viržų ir panašių — kažkas skubėjo atlikti atitinkamas klimato korekcijas ir pritaikyti pasaulį gyvenimui. Aplinkui nebuvo matyti jokių gyvūnų, bet ji neabejojo, jog fauna egzistavo. Už penkių kilometrų, kitapus viržynės, tepamargintos uolienų atodangomis ir kemsynais, į padanges stiebėsi deimantinė, kilometro aukščio mašina. Iš pažiūros įmantraus, tarpinio bazaltinės uolos bei katedros varianto vaizdą užfiksavo ir perdavė automatinis zondas, tačiau nufilmuoti kadrai nė iš tolo neprilygo realybei.

Mergina atsisuko į vartus, paženklintus akmenine, ant kalvagūbrio iškilusia struktūra: porą stačiai stūksančių, trijų metro ilgio luitų slėgė trečiasis. Tik neaišku, kas ją surentė — tikrieji vartų kūrėjai ar vėliau užgimusieji, pasižymintys menkesniais protiniais gebėjimais. Gamtovaizdį nužvelgė komandos nariai, paeiliui išnirę iš keisto raibuliavimo. Virš horizonto apsiblaususia akimi mirksėjo kylanti G5 klasės saulė.

— Niauri vietelė, — pratarė Makolis, artileristas, kai sustiprėjo dulksną nešiojantys vėjo šuorai. — Panaši į Škotiją. — Jis ant peties užsikėlė Čamlio plazminį pabūklą apsimetė šaunąs į tolimą statinį, bet po akimirkos, pervertas tūžmingo Karlail žvilgsnio, pažvelgė į sunkesnę įrangą nešančius robotus-vaikštūnus.

— Tik neskiesk, kad lankeisi Škotijoje, — nusivaipė Amelija Or, ryšių specialistė ir Karlail proprosenelė, kuriai minėtą kraštą teko regėti savo akimis.

— Prikąsk liežuvį, — įsakė Karlail. Nuo savo žodžių nežymiai krūptelėjo, tačiau, kaip vadovaujantis asmuo, privalėjo nedelsdama įtvirtinti savo valdžią, net jeigu parankiniai ją pranoko amžiumi. Širdyje kirbėjo pagrįsti įtarimai, kad Ameliją Or įtraukė į būrį prižiūrėti proproanūkę ir perimti vadovavimą, jeigu jaunoji vaikaitė susimautų. Kol pastarosios šalmo ekrane vienas po kito žiebėsi likusių komandos narių vardai, su vietine atmosfera nepaliaujamai grūmėsi skafandro ugniasienės. Planeta tiko gyvenimui — tuo kažkas akivaizdžiai pasinaudojo, po šimts, — tik iš pradžių reikėjo nukenksminti jos bakterijas, virusus bei grybelius. Maždaug po valandos kiekvieno kraujotaka bus aprūpinta nauja imunine sistema, ir tuomet atvykėliai galės apsieiti be skafandrų ar bent jau galvos apdangalų.

— Ką nors fiksuoji? — paklausė Kalrail, nutaisiusi mandagų toną.

Amelija Or siauruoju spinduliu į jos šalmą persiuntė simbolį.

— Įprastą šifruotą tauškėjimą. — <���šypsenėlė> — Muzikos nuotrupas. Norėsi paklausyti?

Vadė iškėlė pirštinėtą ranką.

— Ne dabar. — Pamojusi pirmyn, pridūrė: — Žygiuojame, bičiuliai. Mūsų laukia sunki kelionė.

Ji nesuklydo.

Po dviejų valandų skafandrai kaip reikiant išsipurvino, šen bei ten aplipo vietiniais stambialapių šakių, samanų ir kerpių atitikmenimis, kuriuose knibždėjo dešimtkojai nariuotakojų analogai, o ugniasienės tebeieškojo priešnuodžių virtualiam karštinės ekvivalentui, bet dabar jie visi stovėjo priešais blizgančias uolas. Karlail leido komandai dislokuotis už šimto metrų nuo pirmosios aiškiai regimos, ties žemės lygiu atsivėrusios spragos, ir pasitarė su savo šeimynykščiu. Profesorius Izaokas Šlaimas, kompiuterijos mokslų akademikas iš Izraelio, nuo Negailestingo Pagrobimo laikų savo įžvalgomis galėjo užpildyti visą knygą, kaip, beje, ir padarė. Bet Karlail kol kas atsispyrė Šlaimo maldoms jį išleisti.

— Na, ką mintiji? — paklausė mergina.

Šalmo ekranėlyje nušvito šeimynykščio piktograma, veido šaržas, kurį Liusinda retsykiais pakoreguodavo, nes karikatūra trikdydavo, primindama, jog Šlaimas kadaise buvo žmogus.

— Objektas atsirado po mano mirties. — Balso intonaciją, bylojančią apie apmaudą dėl savo likimo ir susitaikymą su nemalonia dabartine padėtimi, atmiešė pasipūtėliško tono gaidos. — Ar gali patvirtinti, kad planetoje yra tiktai vienas toks reliktas?

— Ne.

— Ar leistum pasinaudoti tavo nuotolinio skenavimo įranga?

Karlail padvejojo. Šeimynykštis kaip visada atkakliai stengėsi išsivaduoti išjos skafandro mikroschemų. Kita vertus, šiuo metu jo pagalbos reikėjo labiau nei įprastai.

— Aš tau perduosiu gautus duomenis, — atsakė ji, pasirinkdama kompromisinę išeitį.

— Nuostabu! — dėl monotoniškų šimtmečių, kuriuos Šlaimas praleido apsieidamas be organinės kalbos padargų ir deguonies, nuolankus, bet džiaugsmingas šūksnis skambėjo dirbtinai.

Radaras su sonaru dzingsėjo kokią minutę, kol pagaliau, išskenavę visą spektrą, pateikė srautą informacijos, nesuvokiamos tiek pačiai Karlail, tiek bet kokiam kitam žmogui. Ji įrašė duomenis į failą, o šį nukopijavo ir persiuntė į ugniasiene apsaugotą Šlaimo korpusą. Su demonais, galbūt slypinčiais elektromagnetiniuose post-žmonių relikto atgarsiuose, lai susiremia tas šmikis.

Makolis ragino savo geležines gorilas greičiau montuoti įrengimus, kurie trianguliacijos metodu, padės nustatyti, kur veda aptikta ertmė. Amelija Or gulėjo ant nugaros, palydovinių lėkštelių apsuptyje. Kiti būrio nariai, išsitiesę spragos pakraštyje, varstė plyšį periskopiniais taikikliais ir plazminiais šautuvais, nors nežinia, kokia nauda buvo iš jų veiksmų. Atsidūrus taip arti deimantinės uolos, jos nelygumai panėšėjo į dantytas tvirtovės sienas, o aukštybėse juoduojančios nišos atrodė kaip šaudomosios angos. Tačiau viržynuose Karlail neįžvelgė jokių šūvių požymių: nei nudeginimų, kurie būtų sudarkę gembėtus, kulkšnis siekiančius brūzgynus, nei pastiklė— jusio šlako. Pojūtis, kad ją kažkas stebi, slėgė tarsi sunki našta, bet mergina iš patirties žinojo, jog tokie jutimai nieko nereiškia. Įtampa svilindavo sprandą ir natūralių uolų aplinkoje.

Pasitraukusi toliau nuo milžiniškos struktūros, bet taip, kad išliktų jos fone, Karlail nubėgo prie Dženės Styvenson, biologės, kuri vienoje rankoje laikė šautuvą, o kita nuo savo skafandro rankiojo glitėsius ir kišo juos į analizatorių.

— Kaip sekasi?

Rudos Styvenson akys nukrypo nuo šalmo ekrano ir smigo į Karlail, viršutinės lūpos kampučiai pakilo aukštyn, dėl ko paakius išraizgė raukšlelės. Purvinos pirštinės nykštys bei smilius susijungę parodė „O” formos ženklą.

— Flora mūsų organizmams tinka, — atsakė. — Kai įgysime naujus imunitetus, galėsime valgyti augalus nieko nesibaimindami.

Karlail bedė pirštu į krūmokšnį, ant kurio šakelių kadaravo violetiniai, varpelio pavidalo žiedeliai.

— Čia tikrai viržis?

— Ne-e, ne visai. — Styvenson šypsena praplatėjo. — Tiesiog atitikmuo. Kažkas turėjo privargti, apdorodamas vietinės gyvybės pavyzdžius. Juose iki šiol galima išskirti čionykštės DNR grandines, susipynusias su žemiškosiomis. Kiekvieną ląstelę vienu metu veikia du genetiniai kodai, kurių suderinimas reikalauja velniškų pastangų. Tokią užduotį sugebėtų atlikti Darvino-Goso mašinos iš senų laikų… hmm, kaip vadinosi toji vieta, kuriąjos pertvarkė?