Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Eikit sau! — Karlail nuoširdžiai nusišypsojo. — Mes nė nenutuokėme, kad raizginys nutįsęs taip toli.

— Raizginys?

Ji sumostagavo.

— Toji kirmgrauža jungiasi su daugybe kitų, ir jos visos susinarpliojusios į pynę.

Generolas žvelgė į moterį, krimsčiodamas apatinę lūpą.

— Ir jūs su savo… kolegomis atkeliavote pro kirmgraužą?

— Suprantama. — Kol tebekaito šiluminiai pamušalo elementai, Karlail rankomis apsivijo pečius. — Jūs nežinojote, jog čia vartai?

Armandas pakratė galvą.

— Mes visada laikomės atokiau nuo svetimos kilmės struktūrų, dėl tam tikrų priežasčių, kurios turėtų būti akivaizdžios, bet, matyt, tokios nėra. — Jis pamojo ranka į horizontą, pirštu rodydamas kalvagūbrių monolitus. — Manėme, jog dolmenų žiedas atstoja tam tikrą, čiabuvių paliktą riboženklį. Šiandieną į vietinį sektorių žmonės įsibrovė pirmą kartą per šimtmetį. O taip, jį stebėjome nuolat, todėl ir užfiksavome jūsų atvykimą. Kartu su signalo pliūpsniu, kuris nuvilnijo kaip prakeiktas elektromagnetinis impulsas. Bet mums gresia gerokai rimtesnės problemos. — Jis nuožmiai dėbtelėjo į pašnekovę. — Ir už jas atsakysite jūs, kad ir kas būtumėte. Kas, sakėte, esate?

— Karlailai, — išdidžiu, tvirtu balsu pakartojo mergina.

— Kuo gi jūs verčiatės namuose?

Posakis jai buvo negirdėtas.

— Mūsų namai visur. Kirmgraužų raizginys ne veltui pavadintas Karlailų dreifu.

Pokalbį nutraukė iš dangaus atsklidę gausmai ir įvairių įspūdingų artilerijos pabūklų, sparčiai dislokuojamų aplink vartus, vaizdas. Dar daugiau ginkluotės apsupo reliktą. Ji stebėjo procesą tylėdama. Kol kas nenumanė, kaip reaguoti į Armando tvirtinimus, neva jis nepažinojo Karlailų giminės ir nenutuokė apie vartų egzistavimą. O kur dar gluminančios užuominos į čiabuvius ir svetimą relikto kilmę. Puikiai suvokdama, jog pati nesusigaudo, kas čia vyksta, nujausdama, kad kiekvienas ištartas žodis gali pabloginti padėtį, ji laikė liežuvį už dantų. Abejonių nekilo dėl vieno: čionykštė šutvė nepriklausė kultūroms, apie kurias Liusindai Karlail teko girdėti.

Po kelių minučių iš vartų išniro automatinis zondas. Žengęs ant žolės, mitriai nuskenavo aplinką. Atvykėlį užpuolė pora vyrų, budinčių prie dolmeno, ir jis nedelsdamas smuko atgal.

— Jūs nedovanotinai suklydote, — tarė Karlail. — Kitąsyk čia pasirodys galingesnės mašinos.

Armandas suniurnėjo:

— Nieko tokio, mes atsilaikysime. — Jis vadovavo dislokavimui, mostu liepė nutūpusiam orlaiviui atsiplėšti nuo žemės. Į jątesiteikė pašnairuoti.

— Klausykit, aš neturiu nė menkiausio supratimo, kas esate, o jūs, rodos, neįsivaizduojate, kas mes tokie. Siūlyčiau viską išsiaiškinti, paskui ramiai išsiskirti.

— Nepaleiskite jos! — pasigirdo iš tuščio skafandro garsiakalbio, o skafandras atsistojo, po pažastimi laikydamas šalmą ir apykaklę tarytum vaiduoklis teatro scenoje. Išpūtę akis, į jį sužiuro visi netoliese dirbantys žmonės.

— Čiaupkis, Šlaimai, — paliepė Karlail. Kaip, po galais, šeimynykštis sugebėjo perimti skafandro kontrolę? Taip neturėjo nutikti.

— Kas tai? — griežtai paklausė Armandas.

— Mano šeimynykštis, — atsakė mergina. — Atleiskit, jis išsidirbinėja. — Gestu paprašė generolo pasitraukti į šoną ir nužygiavo link skafandro; pakeliui bakstelėjo sau į gerklę, įjungdama slapto kanalo mikrofoną. — Verčiau užsikimšk, — mintimis perdavė, — antraip pasigailėsi, velniai tave griebtų. — Iš savo diržo kapšo pabandė išgriebti atsarginį nuotolinio valdymo pultelį, ir tebekrapštė sagtį, kai skafandras, didelei Karlail nuostabai, slystamuoju, bet itin skausmingu smūgiu į alkūnę nutrenkė ją šalin ir atžirgliojo iki Armando. Tiek generolas, tiek jo pavaldiniai laikė ginklus atstatytus prieš save, pasiruošę ištaškyti šarvus į gabalėlius. Atėjūnas leido savo asmeninei išrangai nukristi ant žemės, pakėlė rankas virš begalvių pečių.

— Aš esu velionis profesorius Izaokas Šlaimas iš Tel Avivo universiteto, kompiuterijos katedros. Norėčiau jums, kaip civilizuotos valdžios atstovui, pasiduoti. Jei sutiksite, pažadu iškloti viską, ką žinau apie prakeiktus Karlailus.

Karlail tūžmingu žvilgsniu pervėrė išdavikę mašiną, bet nespėjo savo pagrobėjų įspėti jos nesiklausyti, nes vartuose pasirodė šarvuotas, išgaubtas žvalgybinio transporterio pirmagalis. Sumojavusi rankomis, mergina nuskuodė dolmeno pusėn, kaip ir visi kiti, įskaitant perbėgėlį skafandrą, tačiau sustojo ir smuko už kovinės įrangos, kai iki kalvagūbrio liko kelios dešimtys metrų. Vos išsitekdamas tarp statmenų akmens luitų, masyviais vikšrais treškindamas nuobiryną, jis pasviro į priekį ir nuslinko į papėdę. Pailgas, puskiaušinio formos kiautas žvilgėjo it vabalo nugara. Išgirdusi, kaip sudzingsėjo rikošetu atšokančios kulkos, Karlail prisiplojo prie žemės. Nūnai iš visos širdies geidė atsidurti savo skafandre. Kadangi troškimui nebuvo lemta išsipildyti, ji tiesiog gulėjo rankomis prispaudusi pakaušį ir vylėsi, jog Euridikės gyventojai suvoks regintys neįveikiamą korpusą.

Ko gero, suprato. Šautuvų tratėjimas bei kulkų švilpesys nutilo. Karlail pakėlė galvą tuo momentu, kai vieną iš dislokuotų pabūklų ir žvalgybinį transporterį sujungė iki baltumo įkaitusio oro gija. Ne lazerio spindulys ir ne plazmos srautas — spėlionėms ji beveik neturėjo laiko, nes po sekundės toji linija išsiveržė pro užpakalinę korpuso dalį bei nudriko link vartų viršaus. Tariamai nesunaikinamą kiautą perrėžė kiaurai. Baltas siūlas čirkšėdamas tįso tolyn. Akmeninis dolmeno skersinis nelauktai virto dulkėmis, o iš vartų tvykstelėjo ryškus Čerenkovo radiacijos mėlis, liudijantis apie suardytą energijos būseną. Dar po akimirkos transporteris ėmė kiužti nelyginant skardinė, iš kurios išsiurbiamas oras, ir sudegė iki baltų pelenų. Euridikės gyventojų ginklas įveikė priešininką taip lengvai, tarsi jis būtų pagamintas iš magnio.

Karlail tysojo, švokštė, mirksėdama stengėsi iš akių išspausti ašaras ir atsikratyti pošvyčio dėmelėmis. Prie nuolaužų pribėgo trys individai baltais kombinezonais, kurie pabaksnojo į skeveldras ir nužingsniavo šalin. Transporteriu važiavę žmonės, žinoma, turėjo atsargines sąmonės kopijas, o gyvybę prarado žaibiškai, bet taip pakrypę įvykiai vis vien ją šokiravo. Net jeigu egzistencija nenutrūksta, mirtis lieka mirtimi. Pražuvo, be abejo, vienas kitas iš komandos narių, su kuriais teko bendrauti vos prieš valandą — jos komandos, per jai patikėtą misiją. Atsakomybė kris ant būrio vadės pečių, bent taip galvos namiškiai, ir taip, suprantama, manė pati Liusinda Karlail. Įvertinus išvadas, dar labiau sukrėtė mintis, jog vartai užsidarė ir veikiausiai neatsivers ištisas savaitės, kurias reikės praleisti įkalintai Euridikėje. Ilgainiui klanas saviškę išgelbės, bet iki tol derėtų pamąstyti, kaip išskristi iš planetos. Kita vertus, toks variantas mažai tikėtinas atsižvelgiant į tai, kad ji nieko negirdėjo apie Šaulio vijoje įkurtą koloniją, o pastarosios gyventojai nepažinojo Karlailų. Vietiniai apsistojo labai nuošaliame pasaulyje.

Armandas, atkišęs ginklą, priėjo ir spyrė jai į šonkaulius.

— Kelkis, suknista vergvalde.

— Ką? — mergina nusirideno ir sverdėdama atsistojo. — Kokio velnio mane spardai?

— Tavo tariamas šeimynykštis yra žmogus.

— Kadaise buvo. Prieš tapdamas postžmogumi. Na, žinai? Kalbančiu numirėliu? Vienu iš šunsnukių, kurie kalti dėl šito jovalo? Kurie gavo, ko nusipelnė. Klausyk, fermeri, neskiesk man nesąmonių apie vergvaldžius.