Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Už keturių su puse kilometrų, maždaug dviem šimtais metrų žemiau, stiebėsi per kilometrą išstypęs, prieblandoje blausiai žvilgantis reliktas. Priėjo glaudėsi riterių žvaigždėlaivis, juodas kaip aklina tamsa. Truputį atokiau dunksojo žemų statinių grupelė. Antveidyje įjungusi vaizdo artinimo režimą, Liusinda atidžiai nužvelgė relikto pagrindą supantį sektorių, kurį raižė žybsniai. „Vebsterių” šūviai. Matyt, riterius puolė Armando arba kitos planetinės pajėgos. Galima tik įsivaizduoti, kaip klostysis mūšio eiga. ŠAR, net ir netikėtai užklupti, pasitelks ne vien ginklus. Antgamtiškai žaibiški refleksai gal ir negelbėdavo riterių nuo kulkos arba spindulio, bet padėdavo juos nujausti sekundės dalį anksčiau, nei driokstelėdavo pistoletas.

Vado kanalu nuskambėjo Kevino balsas.

— Judinkitės, — paliepė jis. — Laikykitės ties dvidešimt septyniais laipsniais į rytus nuo magnetinės šiaurės. Leiskitės šlaitu, sukorę kilometrą persigrupuokite, luktelėkite, kol pasirodys Makolis su šliūžėmis bei pabūklu.

Liusinda su Higins išsikapanojo iš klampaus raisto ir tekinos pasileido nuokalnėn. Dalį purvo nuo kojų nubraukė lietaus permerkta augmenija. Užnugaryje, iš kairės bei dešinės pusės, skuto kitos figūros, kurios nuolat prasisklaidydavo, skubiai grįždavo į tiesų kelią, vos tarpusavyje nesusidurdavo. Retsykiais mergina mirksniu įsijungdavo virtualų kompasą ir suvokdavo, kad pati krypsta nuo nurodytų koordinačių. Paklaidos buvo neišvengiamos, nes tekdavo aplenkti akmens riedulius, čiuožti nuobirynu ir — artėjant papėdei — bristi per gilėjančias, pavojingas pelkes. Sergėtis reikėjo kiekvieno samanas primenančio lopinėlio. Ne vietoje pastatęs kojąužkliūdavai už aštriabriaunio, iš balos kyšančio akmens, ir virsdavai kūliais. Skafandras apsaugodavo nuo rimtų smūgių, tačiau tokie skrydžiai erzindavo, o smegenis galvoje vis vien sukratydavo.

Toli priešakyje, šalia relikto, užsižiebė ryškesnis, labiau išplitęs švytėjimas.

— Tūpt! — įsakė Kevinas. Kareiviai murktelėjo į liūną. Nežymiai pakėlusi galvą, Liusinda išvydo nuo žemės atitrūkstantį riterių žvaigždėlaivį. Nuo planetos paviršiaus jis nutolo per porą šimtų metrų, tokį pat atstumą įveikė horizontaliai ir pakibo ore. Iš pirmagalio šovė ugnies pliūpsnis, perskrodęs orą viršum Karlailų karių. Švilpimas, galingi, apačion tvoskiantys vėjo šuorai ir žybčiojanti ugninė uodega bylojo, kad ŠAR iššovė raketą. Už nugaros tamsą ūmai sudraskė akinantis blyksnis.

Pro vartus šveitė atominį užtaisą!

Prieš išblėstant pošvyčiui, akiratyje nutvisko spindulys, nuo žemės smigęs į laivą. Šauta iš pabūklo, kuris pirmąją jos praleistą dieną Euridikėje pervėrė žvalgybinį transporterį. Žvaigždėlaivį prakiurdė lygiai taip pat greitai. Milžiniškas pavidalas pakrypo ant šono, įžambiai nulėkė apačion ir per ketvirtį savo ilgio įsirausė į šlaitą. Liusinda delnais užsidengė pakaušį, laukdama sprogimo. Nieko neįvyko. Vėl kilstelėjusi akis pamatė, kad apatinėje korpuso dalyje, ten, kur jąpraskverbė spindulys, šviečia nežymiai rūkstanti, vyšnios raudonio dėmė, tačiau jokių kitų rimtų nuostolių laivas iš pirmo žvilgsnio nepatyrė.

Mergina nenoriai pažiūrėjo atgal. Po atominio arba kažkokio kito užtaiso, paleisto iš energinio pabūklo, sprogimo vartai suiro, todėl didžioji dalis smūgio bangos atgal į Euridikę nepliūptelėjo, vis dėlto bomba pasirodė tokia galinga, kad menkučiai energijos trupinėliai, prasismelkę į planetą, susvilino šimtus metrų atšlaitės. Paskrudinto ruožo pakraštyje bėgiojo miniatiūrinės figūrėlės, degančios savo skafandruose. Jos dribo viena po kitos, tik neaišku, kas žmones pražudė — negailestingas karštis ar maloningi, staiga sutratėję šūviai. Liepsnų fone sušmėžavo Makolio komanda su penkiomis gravitacinėmis šliūžėmis ir plazmine patranka. Kai pro šalį prasklendė artimiausia platforma, mergina pabėgėjo į priekį ir į ją įsikibo. Įkandin atlėkė ir Higins. Makolis nurodė saviškiams sumažinti greitį, idant prie jų spėtų prisijungti iš viržyno atskubantys kareiviai.

— Kiek mūsiškių praradome? — paklausė Liusinda. Jai atsakė Kevino balsas:

— Beveik pusę. Lipkite ant šliūžių, išsiskirstykite, judėkite pirmyn. Makoli, pačirškink visus akiratyje užfiksuotus ŠAR būrelius.

Iš kitos kalvos pusės atūžė plazminių pabūklų blyksniai. Nors priešai tiksliai nesitaikė, naikinamoji jų galia tiesiog pritrenkė: žvilgtelėjusi per petį Liusinda pamatė, kaip pelenais virto vienas individas, kurį užliejo energijos iškrova — pakankamai stipri, kad į dalis suskaldytų tanką. Užsiliepsnojo po liūties išmirkę, bet per apšaudymą žaibiškai išdžiūvę krūmokšniai. Makolis su komanda ir plazmine patranka keliavo ant priešakinės gravitacinės platformos. Ji pasisuko šonu, ir artileristai įniko šūviais svilinti orą, taikydamiesi į tą pačią vietą. Per kelias kovos sekundes kiti pilotai pasistengė kaip įmanoma labiau nutolti nuo Makolio. Priešininkų atsakas išvedė vieną transporterį iš rikiuotės, bet galų gale plazminė ugnis, plieskianti nuo ŠAR pajėgų, nutrūko.

Vėjo gūsiai nelauktai sustiprėjo, ir daugmaž po minutės kareiviai atsidūrė prie relikto, greta nukritusio laivo. Liusinda įjungė tapatybės nustatymo programą, atskiriančią Karlailų bei Euridikės pajėgas nuo riterių, nusirideno nuo šliūžių, leisdama skafandrui amortizuoti smūgį. Išsitiesė ant žemės ir ėmė pliekti į kiekvieną skafandrą, nuo kurio neatsklisdavo kodinis dzingtelėjimas. Pastebėjo žmones, nelygia vorele išnyrančius pro apgadinto žvaigždėlaivio liuką, ir nupylė juos vieną po kito — šaudė vis greičiau, nes aukos leidosi į kojas. Kai kurie riteriai pasislėpė už korpuso sienų, bet Karlailų kariai nusekė jiems iš paskos. Gaiduką tebemaigančiai Liusindai dingojos, kad jos ausis pasiekė laive skambantis ginklų pokšėjimas.

Skafandrui nespėjus įspėti apie pavojų, merginos nugarą užgriuvo sunkus svoris, dilbius prislėgė stipresnės, šarvuose įkalintos rankos. Per ryšio kanalą sududeno balsas.

— Nešaudykit! Nešaudykit! Viskas baigta! Riteriai nustojo kautis!

Liusinda atpažino šaukiantį žmogų.

— Armandai!

— O Dieve, čia jūs. — Generolas nučiuožė nuo skafandro, ištiesė ranką ir padėjo jai atsistoti. — Ar galit susisiekti su savo vadovybe? — paklausė. — Man nepasisekė. Jūsų kareiviai manęs neklauso. Čia tikros skerdynės.

Suglumusi ji persiuntė Armandui komandinio kanalo kodą. Kurį laiką stebėjo, kaip jis šūkauja, gestikuliuoja, blaškosi į priekį ir atgal. Po kokių keturių minučių sustingo, galop žengė prie Liusindos. Virš jųdviejų galvų pakibo Juodojo pjautuvo orlaivis.

— Jūsiškiai… jūsiškiai barbarai neima belaisvių!

Mergina papurtė galvą.

— Nes negavo atitinkamo įsakymo.

Armandas atšovė antveidį.

— Mes pratęsėme derybas net ir užpuolę riterius. Kiekviena iš kovojančių pusių prarado galbūt po tuziną žmonių. Į mūšį stojo pusė tūkstančio ŠAR. Jūsų pajėgos išpjovė tris šimtus.

— Ei, mes irgi praradome šimtus, — priminė Liusinda. — Per branduolinį sprogimą ir ant šlaito.

— Teisingai, — linktelėjo Armandas. — Iki relikto nusigavo tik penkios dešimtys iš jūsų žmonių. Jie ir nužudė didesnę dalį riterių.

— Štai kokios pasekmės gresia, kai į pagalbą iškviečiami prakeikti Karlailai.

— Pats matau. — Jis pamažu aprimo. — Džiaugiuosi, kad jūsų neatsibeldė daugiau.

Liusinda nusijuokė.

— Mes laimėjome.