Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Kevino persiųstą informacijos paketą sudarė standartinė komandos narių lentelė, nuolat atnaujinanti duomenis apie kareivių pareigas ir gyvybinę būklę. Makolio artileristų pavardės tebešvytėjo, išdėstytos atitinkama eilės tvarka, nors būryje hierarchiniai skirtumai praktiškai neegzistavo. Ji užmezgė ryšį su visais iš karto ir pasileido tekina link nukritusio ŠAR laivo; bendražygiai prisijungė prie Liusindos vienas po kito. Nukautų riterių galvas jau rinko technikės iš Juodojo pjautuvo. Vargu ar tie žmonės padėkos už sugrąžintą gyvybę, bet mergina džiaugėsi matydama, kad jų nepaliko likimo valiai. Į kalvą įsirausęs žvaigždėlaivis visur išvartė šimtus tonų žemės, todėl teko bėgti per daubeles ir kauburius. Variklis greičiausiai tebeveikė, antraip milžiniškas laivas nusileistų ant dugno, užuot stirksodamas kaip pailgas akmuo, kyšantis iš skalūno sluoksnio, pakrypęs — šlaito atžvilgiu — trisdešimties laipsnių kampu, į šoną pasviręs per penkioliką laipsnių.

— Jei turėtume pilotą, — panosėje sumurmėjo Liusindą, — galėtume išjudinti tą moč…

Užbaigti sakinio jai neleido iš paskos lekianti, per dešimt metrų nutolusi Higins.

— Aš sugebu pilotuoti žvaigždėlaivį.

— Tu? Kaip?

— Kadaise atsitiktinai persirašiau reikiamų įgūdžių programą.

— Po velnių, kodėl jais nesinaudoji, kad užsidirbtum pinigų?

Žaibogaudė sukrizeno.

— Ar tu pasitikėtum laivą valdančiu Pagrobimo nuokruša?

— Regis, neturėsiu kitos išeities.

Liuko anga, pro kurią spruko riteriai, žiojėjo po atsikišusia korpuso briauna. Liusinda sustojo greta ertmės ir suskaičiavo saviškius. Iš likusių dvidešimt devynių kareivių prisistatė visi, nė vienas neatrodė nukentėjęs. Ji pasidalino planu su Kevinu.

— Užduotį atlikite judvi su Higins, — atsakė pusbrolis. — Kiti tegul lieka sargyboje. Juos surinksite, jei pajėgsite atplėšti laivą nuo žemės.

Mergina įsikibo į liuko kraštą, prisitraukė aukštyn ir smuko vidun. Kai planetinę traukos jėgą pakeitė laive vyraujanti gravitacija, ji kaip įprastai kelioms sekundėms prarado pusiausvyrą. Žaibogaudė atkartojo manevrą viena ranka. Išsitiesusios stačios jos apsidairė. Anksčiau Liusinda nesilankė riteriams priklausančiuose erdvėlaiviuose, tačiau ne kartą skrido ŠAR pastatytais laivais. Nuo pažįstamų interjerų vietinis skyrėsi tik tuo, jog čia žaliavo daugiau nykštukinių medelių. Kol kas nebuvo matyti jokios šūvio padarytos žalos. Šalmo ekrane užsižiebė dar pora pavardžių — į žvaigždėlaivį pirmi įsibrovę du būrio nariai nužudė dešimt riterių, kaip ji išsiaiškino susisiekusi su porele, ir į nelaisvę paėmė vieną žmogų, bet ne iš ŠAR padermės.

— Tuojau pas jus ateisiu, — tarė jiems Liusinda. Atsigręžusi į Higins, paklausė: — Žinai, kaip nusigauti į valdymo centrą?

— Pirmyn ir kairėn.

— Gerai. Prieš imdamasi kokių nors veiksmų, sujunk mane su lauke budinčiais pėstininkais.

Žaibogaudė linktelėjo ir nubėgo. Liusinda iškišo galvą pro liuką, liepė kareiviams kuo greičiau į laivą pakviesti technikę iš Juodojo pjautuvo, grįžo atgal, vėl trumpam išvesdama iš pusiausvyros vestibuliarinį savo aparatą, ir pajudėjo koridoriumi, užpildytu bonsais bei sudužusiais akvariumais, kuriuose šlepsėjo dvesiančios žuvys. Tarp stiklo šukių tysojo žmonių lavonai ir kūno dalys. Mergina juos atsargiai peržengė arba apėjo žinodama, jog ne visi čia drybsantys gali būti negyvi. Bet porą būrio narių pasiekė be jokių netikėtumų. Tuodu sėdėjo veja išklotoje bendruomeninėje zonoje, savotiškame salone, atstatę ginklus į vyriškį, kuris rankas laikė iškeltas, prispaustas prie pakaušio. Jis vilkėjo juodus drabužius, tačiau riteriams nepriklausė. Paaiškėjo, jog Karlailų kariai į nelaisvę paėmė Džonstoną.

Sairusas Lamontas kabinosi į tinklą kaip išsigandęs vaikas linksmųjų kalnelių atrakcione. Svildamas atmosferos sluoksniuose, į darbą paleidęs karo mašinas, asteroidas prarado vieną dešimtąją savo masės ir beveik pusę technikos. Virš vandenyno skriejantis akmens luitas su laivu, prikaustytu prie pirmagalio, tebebuvo įkaitęs iki raudonumo.

— Rodos, likau vienas, — paskelbė „Alkanas drakonas”. — Įsibrovėlių virusas išsaugotas, bet jis nebeveiksnus. Aš užmezgiau ryšį su naujuoju asteroido varikliu.

— Sugebėsi jį kontroliuoti?

— Manau, taip, — patvirtino laivas su jam nebūdinga dvejone. — Bet šiuo momentu nenorėčiau išbandyti virššviesinio šuolio.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — suniurnėjo Lamontas. — Užteks ir viršgarsinio greičio. Ar galėtum taip sumažinti tempą, kad mes nebedegtume atmosferoje?

DI nė nesiteikė atsakyti. Žmogus nejuto, kaip laivas sulėtėjo, bet vandenynas ir debesų virtinės, užuot švysčioję pro šalį, ėmė lėtai bei didingai slinkti. Švytėjimas aplink asteroidą pamažu išbluko.

— Greitis tesiekia penkis machus, — patenkintas pranešė „Alkanas drakonas”.

— Šaunuolis, — pagyrė Lamontas. — Ar pajėgtum, hmm, jį pilotuoti?

— Kol kas man nesinorėtų eksperimentuoti. Mieliau pasirūpinčiau nusileidimu.

— Su tuo susitaikyčiau.

— O… — laivas atsiliepė apmaudžiai, tarsi žmogus būtų piktnaudžiavęs jo gerumu. — Reikės taip nutūpti, kad išgyventum?

— Būtų idealu, — atsiduso Lamontas.

— Gerai, aš pakoreguosiu aukštį. — Po kelių minučių laivas pridūrė lyg sau pačiam: — Įdomu, ar nusileistume žemiau, jeigu šitą pastumčiau priešinga kryptimi…

Ne, jie nemirs. Pirmosios vilties kibirkštys, ko gero, sužioravo, — ironiškai pagalvojo Ben-Amis, kai minia nepajuto deginančios smūgio bangos, ir jos neapipylė liūtis žemių, kurias išskobtų į planetą atsitrenkęs asteroidas. Paniką žmonės suvaldė, bet palengvėjimo netramdė. Daug kas glebėsčiavosi, kūkčiojo, kvatojo kaip pamišėliai. Netrūko džiaugsmingai šūkaujančių arba plojančių taip trankiai, kad ausinių neturintys žiūrovai nebegirdėjo atlikėjų. Prodiuseris nuoširdžiai abejojo, jog stiliaus ir meniškumo prasme sudėtingiausia pjesės dalis, kurioje nuosekliais virtualios realybės epizodais bei foniniais debatais jis siekė parodyti į skrydį išsiruošusių kolonistų triumfą, nusipelnė tokių trikdžių. Tačiau dėl palaimos, užplūdusios žmones, kuomet pavyko išvengti, regis, garantuotos katastrofos, paskutinis „Maištininkų ir sugrįžėlių” veiksmas visiems jį stebintiems amžiams asocijuosis su džiūgavimu bei gyvenimu. Kiekvienas kritikas, išskyrus patį Ben-Amį, atmins spektaklį kaip vieną iš įspūdingiausių jo kūrinių.

Andrėja Al-Kajed suspaudė prodiuserio ranką ir atsiduso, nenuleisdama akių nuo besilankstančios, gėlių puokštėse skendinčios Voit.

— Kodėl mes likome gyvi?

— Vienas Dievas žino, — atsakė Ben-Amis. — Galbūt tas objektas tiktai nuslydo atmosferos paviršiumi. O gal riterių laivui pasisekė jį nukreipti.

Asistentė papurtė galvą tebežiūrėdama į solistę.

— Taviškis fizikos dėsnių suvokimas kaip visada žavingai intuityvus.

Jis mostelėjo ranka ir nustebino Al-Kajed netikėtai ją pabučiavęs.

— Eime. Metas nusilenkti ir mums.

— Tik ne man, — paprieštaravo moteris.

— Aš primygtinai reikalauju.

Jiedu žengė į sceną, pavymui atsekė ir trupė. Aplodismentai užgriuvo artistus nelyginant smogiamoji banga. Plojimai atslūgo tarytum mūšos vilnys, pasitraukiančios nuo kranto, o minia sutartinai įkvėpė bei nuščiuvo. Ben-Amis prisimerkė įbedęs akis į dangų, nekantriu gestu paliepė išjungti prožektorius. Į padanges sugrįžo ryškus objektas. Akivaizdu, kad aplėkė visą planetą. Dabar nebetvieskė raudoniu, atrodė smulkesnis arba tiesiog sklendė aukščiau, už planetinio šešėlio ribų, apšviestas saulės, kuri jau patekėjo virš Naujosios Pradžios. Žvilgantis paviršius įgavo daugiau briaunų, ir Ben-Amiui sekundę kitą rodėsi, tarsi jis žvelgtų į kumštyje sugniaužtus perlus.