Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Nesugebėtum, — papurtė galvą Liusinda. — Jis išmano kovos menus.

— Cha, cha, — atšovė Kevinas. — Jei teks priešintis relikto viruso valdomiems žvaigždėlaiviams, jau nekalbant apie karo mašinas, kurios pajėgios skraidyti virššviesiniu greičiu, kada tik užsimaniusios, kaip ana tas sumautas akmens luitas, vadinasi, mes įklimpome į gilesnę mėšlo krūvą, nei manėme.

— Aha, į gilią, — su kartėliu pritarė Liusinda. — Mus užklupo rimčiausia katastrofa nuo Negailestingo Pagrobimo laikų. Ir nepamirškim karo mašinų siautėjimo. — Mergina bedė pirštu į reliktą. — Toji struktūra sukūrė raizginį, kurį dabar pati kontroliuoja. Ne mes, ne riteriai ir tikrai ne Armandas. Jeigu jau apie jį prašnekome… mums pritrūks pėstininkų pajėgų, kad bent formaliai išlaikytume šitą sektorių savo įtakos zonoje. Po šimts. — Ji nuožmiai apsidairė. — Tebūnie prakeikta diena, kai čia atsibeldžiau. Suknisu viską, prie ko prisiliečiu.

— Ei, ei, aprimk, — paprašė Kevinas. — Tu nesi kalta dėl to, kas nutiko. Aš aptarsiu reikalus su riteriais ir Armando žmonėmis. ŠAR bei fermeriai turėjo stebėti DK laivus, jeigu apie juos žinojo. Karo mašinų, įsiskverbusių į raizginį, nepasieksime, bet neabejoju, kad iš Karlailų klano jos sulauks ryžtingo atkirčio. Sužinosime, kaip klostosi įvykiai, vos tiktai Chronologijos apsauga praleis į Euridikę siunčiamas žinias. Dabar, kaip pati matai, mūsų nepuola. Todėl reikia dirbti išvien, sutelkti jėgas ir apmąstyti tolimesnių veiksmų planą.

— Nuostabu. Ką gi darysime toliau? — paklausė Liusinda.

— Pirmiausia kiekvienas iš mūsų, o ypač tu, privalo išsimiegoti, — atsakė Kevinas.

Vėliau Liusinda negalėjo patikėti, kad jiems visiems pavyko sumerkti akis, tačiau būtent taip ir nutiko. Fiziškai bei emociškai išsekę, nepaisydami budrių, bet į puolimą nesiveržiančių karo mašinų, — kurias liko stebėti nesėkmingai burtus ištraukę sargybiniai, — nekreipdami dėmesio į lavonus, tokią galybę žuvusiųjų, jog niekas neįstengė jų suskaičiuoti, išskyrus savo darbą atliekančias Juodojo pjautuvo merginas, Karlailai, Euridikės gyventojai ir riteriai atsijungė pirmoje pasitaikiusioje pastogėje, bet kokių žmonių draugijoje.

Ji atsibudo jausdama, kaip akių vokus šildo dirbtinė saulės šviesa, o lūpas glosto metaliniai plaukai.

— Oi, atleisk, — Liusinda nubraukė sruogas nuo savo veido ir patraukė ranką, atsainiai užmestą ant Higins krūtų.

Žaibogaudė nusišypsojo.

— Nieko baisaus. — Pariedėjusi minkštomis, į velėną panašiomis grindimis, sudėjo delnus sau už galvos, pažvelgė į lubas. — Man miegas nereikalingas.

— Džiaugiuosi už tave. — Liusinda pasirąžė, iš akies kampučių iškrapštė druskos trupinėlius. Jautėsi purvina, prakaituota ir mažumėlę sumišusi. Teko šiek tiek pasidairyti, kol ji rado artimiausią vonios kambarį, užgrūstą neaukštais indais bei plieniniais akmenėlio formos objektais, kurių funkcijas nustatė bandymų ir klaidų metodu. Drekslerio surinktuvas išdavė vienspalvius apatinius, drobines kelnes, medvilninius marškinėlius ir, pasidavęs įtikinėjimams, dygsniuotą striukę. Lįsti atgal į skafandrą mergina neketino, bet galvą į šalmą įkišo — kaktą, kaklą, ausis lyg papuošalai įkalino ryšių įranga. Jokių žinučių ar iškvietimų. Nuo šarvų ji atjungė batus ir šiuos nedelsdama užsitempė ant kojų. Apsijuosę diržą, prisitvirtino ginklus.

Iš karto pasijuto geriau. Minutę tyrinėjo savo išvaizdą priešais veidrodį. Nusprendė, kad atrodo geriau.

Jųdviejų miegamajame kybojo žemos, giedrą dangų imituojančios lubos, kampe, augalų apsuptyje, sruveno mažutis krioklys, bet jokių baldų kambaryje nebuvo. Stabtelėjusi atvirame tarpduryje Liusinda nutarė, kad jis veikiausiai atstoja meditacijai skirtą prieglobstį. Higins tebegulėjo ant grindų. Stiklinis žvilgsnis nukrypo į organines akis, kurių turėtoja pasitiko jį nemirksėdama, žengė prie metalinės moters, pritūpė greta ir sukryžiavo kojas. Elegantiškai iš— rietusi stuburą, žaibogaudė atsisėdo.

— Kaip jauties? — paklausė.

Liusinda ranka perbraukė drėgnas Jątebeerzinančias garbanas.

— Normaliai, — atsiliepė. — Aš tik, hmm… atleisk.

— Už ką? — nežymiai nustebo Higins.

— Pastaruoju metu elgiausi nelabai mandagiai.

Pašnekovė krestelėjo galva, tvyksėdama plieniniais plaukais.

— Anaiptol.

Liusinda nežinojo, ką sakyti. Drovėjosi pademonstruoti netgi menkiausius pradinio, iki šiol neišblėsusio pasibjaurėjimo požymius ir nenorėjo išsiduoti, kad jai sutraukė skrandį.

— Tu man patinki, — galiausiai tarė. — Patikai mano originalui, ir dabar aš suprantu kodėl. Vakar, kai kovojome bei skridome, pasirodei velniškai šauniai.

Pykinimo sutramdyti nepasisekė.

— Atsiprašau, — išstenėjo ir nulėkė atgal į vonios kambarį. Išvėmė tik rūgštis bei gleives, bet jai palengvėjo. Vandeniu apsišlaksčiusi veidą, vėl prasiskalavusi burną, ant virpančių kojų grįžo į kambarį. Šįkart Higins atsistojo, pasitiko ją ir apkabino. Metalinė oda buvo šilta kaip tikras kūnas.

— Žinai, tu visai nebloga, — pasakė žaibogaudė.

— Kaip ir tu.

Higins šyptelėjo ir nusisuko tarsi sutrikusi.

— Aš norėčiau pasižvalgyti po šitą laivą, — po pauzės ištarė.

— Suprantama. Pasimatysime vėliau.

Liusinda paliko ją klaidžioti po žvaigždėlaivį, pati pro liuką išsiropštė laukan, į ankstyvo ryto šviesą, gerokai blausesnę už viduje vyraujantį apšvietimą. Iš žemų debesų, pridengusių reliktą ir už pusės kilometro riogsantį asteroidą, neapgaubusių tik pirmųjų šimtųjų metrų, krapnojo dulksna. Kiti du laivai — matyt, vakar vos nesusirėmusi porelė, pamanė ji, — kybojo iš karto po debesų sluoksniu. Drėgnoje prieblandoje įnirtingai plasnodamos sparneliais, šmėkščiojo ir sklandė žinių tarnybų kameros su saulės energijos elementais. Aplink reliktą bei asteroidą patruliavo karo mašinos; nuo rasos padulsvėjo blizgančios, dirgliai krutančios jų galūnės ir nepaliaujamai sukiojami sensoriniai prietaisai. Atokiau nuo svetimų mechanizmų, arčiau jos ir žvaigždėlaivio, iš palapinių išlindo kareiviai. Sužibo už— kuriami laužai arba įjungiami šildytuvai; šnerves pasiekė kavos kvapas. Liusinda prisigretino prie jos šaltinio ir išprašė puoduką. Gavo euridikiško gėrimo, drumzlino bei stipraus. Šioji grupelė priklausė Armando armijai. Niekas nežinojo, kas vyksta. Gurkšnodama karštą juodą kavą, klausydamasi gandų, ji atkreipė dėmesį į vienišą figūrą, žingsniuojančią toli už stovyklavietės ribų, keliaujančią nuo asteroido, migloje artėjančią link jų. Karo mašinos užfiksavo žmogų, bet jį praleido.

Atėjūną išvydo ir kiti kariai — tiek įsitaisę pačioje stovykloje, tiek sergėjantys teritoriją. Visi kaip vienas stvėrėsi ginklų. Jis greičiausiai pastebėjo grėsmingą blykčiojimą, nes rankas iškėlė virš galvos. Kai atstumas, skiriantis nepažįstamąjį nuo kareivių, ištirpo, Liusinda įžiūrėjo vyriškį ilgais susivėlusiais plaukais ir ištaršyta barzda, kokių dviejų metrų ūgio, gal net augesnį, nes ėjo jis pakumpęs, tarytum nešdamas sunkią kuprinę. Blyškiame, prakauliame veide žiburiavo vaiskios akys. Dėl savo išvaizdos bei pakeltų rankų, priminė beprotį pranašą, atsiūbuojantį iš sulytų tyrų. Žmogus vilkėjo aptemptą kombinezoną su spiralių raštais, kurie, iškilę virš elektromagnetinių vijų, liudijo, kad jis apsirūpinęs Euridikės gyventojų naudojama mikrogravitacijos įranga. Štai kodėl keistai kūprinosi ir sunkiai kilnojo kojas.