Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Pridenkit mane, bičiuliai, — paprašė Liusinda. Nuleido puodelį ant drėgnų samanų ir pajudėjo pirmyn, priešais save atkišusi tuščius delnus. Nepažįstamas vyriškis bei mergina sustojo nutolę vienas nuo kito per tris metrus.

— Ar jau galiu nuleisti rankas? — rodės, kad žmogų nustebino jo paties balsas.

Liusinda linktelėjo. Jis nukorę galūnes ir atsitiesė.

— Kas jūs? — paklausė ji.

— Sairusas Lamontas. Žvalgytojas. „Alkano drakono” savininkas ir pilotas. — Vyriškis dūrė nykščiu sau virš peties. — Ana to laivo, prilipusio prie asteroido viršaus. Beje, jeigu uoloje liko bent kiek metalo, aš ketinu į jį pareikšti teises.

Liusinda nujautė, ką išgirsianti, tačiau atsakymas jai vis tiek tapo staigmena.

— Asteroidą atskraidinote jūs? Ir nutupdėt?

— O ne, tai laivo darbas. — Lamontas sekundei užsimerkė. — Karo mašinas paleido ne „Alkanas drakonas”. Jos įsilaužė į žvaigždėlaivio sistemas.

— Vargu ar dėl to jus kas kaltins.

— Gerai. — Jam aiškiai palengvėjo.

— Kaip čia atsidūrėte?

— Nulipau.

— Iš viršaus? Tamsoje?

— Tamsoje? — Lamontas suglumo. — Taip, lauke išties buvo tamsu. Man padėjo laivas. — Jis išsiblaškęs apsidairė. — Privalau kuo skubiau pasikalbėti su jūsų vadovybe.

— Kreipkitės į Žaką Armandą. Aš jus nuvesiu. — Liusinda ištiesė ranką. — Mano vardas…

— Liusinda Karlail, — tarė jis, tvirtai spausdamas atkištą delną. — Mačiau jus per televiziją.

Su Kevinu ir Armandu ji bandė susisiekti per ryšio kanalą, bet tuodu į šaukinius nereagavo. Suirzusi mergina slankiojo po stovyklavietę drauge su Lamontu, kol juos aptiko nedidelėje deimantinėje, aerogeliu sutvirtintoje pastogėje, sėdinčius prie stalo greta išgyvenusių riterių vadovo. Semas Jamata pasirodė besąs tas pats senis, su kuriuo Liusinda ir Armandas bendravo pirmąją ŠAR atvykimo dieną. Ji spėjo, jog trijulė jau aptarė, ką daryti su pažeistais DK laivais, nes dabar vadai šnekėjo apie žuvusius riterius, kuriems Juodasis pjautuvas dovanojo šansą atgimti.

— Juos perkelti į virtualią aplinką per daug pavojinga, — aiškino Semas Jamata.

Žakas Armandas ir Kevinas Karlailas susižvalgė. Abu pastebėjo Liusindą bei Lamontą. Pusbrolis gestu liepėjai luktelėti. Vadovybė nepakentė trukdžių.

— Baiminatės, kad įžiebsite dar vieną Pagrobimą? — pasitikslino generolas.

— Ne visai, — atsakė Jamata. — Bėdos slypi kitur. Jei, mėgindamas išspręsti problemą, atgaivini ir į pagalbą pasitelki įrašus, jie per sekundes sukuria civilizacijos atitikmenį. Dauginasi bei užmezga santykius. Bet dažniausiai degraduoja. Kartais virtualią planetą užtvindo keturi milijardai žmonių, su atsidavimu gaminančių maldos ratus, kad užverstas prašymais dievas nebeturėtų laiko susekti, kas vyksta pasaulyje.

— Ar tokią plėtrą sustabdyti įmanoma? — pasidomėjo Kevinas.

Šyptelėjo netgi riteris.

— Jei kalbėtume apie natūralią aplinką, atsakymo mums sužinoti nelemta. Bet virtualioje visatoje… taip, galima, nes jos kūrėjui tenka nutraukti eksperimentą dėl pernelyg sparčiai švaistomo dažnių diapazono.

— Tiek to, — įsiterpė Aimanas pajutęs, kad pašnekesys nukrypo į lankas. — Ar atgaivinimas jums priimtinas, atsižvelgiant į aplinkybes?

Prieš atsakydamas Jamata sudvejojo.

— Taip. Už pasekmes kitame gyvenime atsakyti reikės man, o ne prikeltiems žmonėms. Jie supras, o aš…. susitaikysiu su padariniais.

Jo nuolankumą, kaip pastebėjo Liusinda, atmiešė užuomina į ramybę. Štai čia sėdėjo žmogus, įsitikinęs, jog karma jam, šiaip ar taip, nieko gero nežada.

Kevinas atsiduso.

— Ką gi, aš savo ruožtu atgaivinsiu Janą. Lai senas šunsnukis pats aiškinasi santykius su Dievu.

Jamata pasviro į priekį.

— Jo Viešpačiui nepatinka prikėlimai? — skeptiškai paklausė. — Apie kokią religiją mes šnekam?

— Apie krikščionybę, — šaltai atsakė Kevinas. — Jos Dievas kontroliuoja atgaivinimų monopoliją, kurią rūpestingai sergėja nuo pašalinių. Siunta, jei kiti bando įsibrauti į jo valdas.

— O, aišku, — linktelėjo riteris. — Kai gerbiamam savo giminaičiui grąžinsite gyvybę, aš mielai jam parodyčiau kelią į šviesą.

Aha, tik pabandyk, pagonį mulki! Liusinda mėgino nuslopinti prunkštelėjimą, bet iš gerklės ištrūko pakankamai garsus krenkštimas, kad įjos ir Lamonto pusę pakryptų trijulės galvos.

— Taip? — paklausė Kevinas, lyg nežinotų, jog tuodu čia stovi jau keletą minučių. Visa savo išore rodydamas, esą jam negalima trukdyti, pusbrolis tiesiog puikavosi nauju vado statusu, — pagalvojo Liusinda. Jeigu taip elgtųsi žmogus, nepriklausantis Karlailų klanui, ji su tuo nesitaikstytų. Nūnai paprasčiausiai užgniaužė susierzinimą ir pristatė pilotą. O šis kaipmat prikaustė visų trijų dėmesį.

Lamontas vaikštinėjo po stovyklą, apimtas stiprėjančios panikos. Ar jam kada nors anksčiau teko šlaistytis tarp tokios daugybės žmonių? Taip, be abejo, teko, bet pilotas negalėjo tuo patikėti. Aplinkiniai nepažįstamąjį varstė žvilgsniais, ir jis nežinojo, ar derėtų atsakyti tuo pačiu. Iki šiol visada manė, kad pagal taisykles žvelgti į akis būtina tiktai pašnekovui. Dabartinė padėtis trikdė, tačiau pasvarstyti, kaip elgtis, bus galima vėliau. Kol kas Lamontas stengėsi spoksoti į laivą, sykiu jautė, kaip smegenis vėsina gaivi ramybės banga. Milžiniškas žvaigždėlaivis atrodė sąlygiškai nedidelis tik relikto ir asteroido fone. Dviejų šimtų metrų ilgio bei skersmens, penkiasdešimties metrų aukščio, sudarytas vien iš tiesių arba puslankio formos linijų. Dauguma jų ištirpo matiniame juodame paviršiuje, todėl visą pavidalą sunkiai sekėsi įžiūrėti. Norint mintyse susidaryti aiškų žvaigždėlaivio vaizdą, reikėdavo kelis kartus jį apeiti, pamatyti iš įvairių kampų.

Štai taip Lamontas ir pasielgė, iš dalies suglumindamas tris savo bendražygius. Prieš antrą ratą trijulė stabtelėjo ir jo palaukė. Pilotui pradėjus trečią, visi labai keistai jį nužvelgė. Su palengvėjimu atsiduso, kai „Alkano drakono” savininkas pagaliau prie jų prisijungė.

— Dabar man aišku, kaip laivas atrodo, — prabilo Lamontas. — Panašus į… — pirštu ore nubrėžė apskritimą ir mostu perkirto jį pusiau.

— …į didžiulės sferos dalį, — užbaigė Liusinda Karlail. — Aš galėjau pati jums pasakyti.

— Iš žodžių daug naudos nebūtų, — švelniu balsu pastebėjo Semas Jamata.

— Gerai, eime į laivą, — paragino Armandas.

Jamata nusilenkė ir ištiesė ranką. Lamontas trapu užlipo iki liuko, nėrė vidun, priblokštas apsidairė. Įspūdį darė ne tiek erdvė, kiek jausmas, kad jis atsidūrė anaiptol ne uždaroje patalpoje. Gryname ore vilnijo malonūs kvapai, iš ventiliacijos sistemų sklido šiugždesys, kokį išgautų tolumoje šakas kedenantis vėjelis. Į penkių metrų aukštį iškilusios lubos dėl atspalvių ir skaistumo priminė baltą debesį. Jei nukreipdavai akis viršun, bet nesuteikdavai žvilgsnio, jos išties asocijuodavosi su dangumi. Lauko iliuziją kurstė ir grindys, tarytum aptrauktos spyruokliška vejos danga, pinučiais paremti arba į vazonus pasodinti augalai, miniatiūriniai medžiai, koridorius atskiriantys nuo darbinių zonų. Šen bei ten, lyg ir padrikai išbarstytos, žydėjo gėlės. Spalvingiausiai atrodė dekoratyvinės, akvariumuose plaukiojančios žuvytės. Baldai ir instrumentai neišsiskyrė savo gausa ar įmantrumu; interjero platybės bei sektoriai atsidavė akivaizdžiu vyrišku minimalizmu, kurį dalinai atspindėjo silpnas, ore pakibęs kvapas. Kai ant trapo viršaus užsikorė Liusinda Karlail, pilotą kone užvaldė haliucinacija, jog tarpusavyje susirėmė feromonų pajėgos. Mergina į jį pažvelgė su šypsena, kurios Lamontas neperprato. Atsakęs tuo pačiu, jis skubiai nusigręžė.