Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Netrukus atsidurs per šūvio nuotolį, — pranešė Higins. Žvaigždėlaivis šastelėjo pirmyn, inercija keleivius nusviedė atgal.

— Taikausi, — pridūrė žaibogaudė ir pakėlė ranką, ketindama aktyvuoti užtaiso leistuvą.

Objektas pranyko.

— Ar matei? — sušuko Higins.

— Kur jis dingo?

— Neįsivaizduoju. — Metalinė moteris pabeldė į stalą. — Bet pastebėjau Čerenkovo spinduliavimo blyksnį. Jis atliko virššviesinį šuolį.

— Tai žvaigždėlaivis?

— Nežinau. Minutėlę… o, tik pažvelk. — Jos balsas išdavė baimingą pagarbą.

— Įką?

Higins atsitiesė ir nusisuko nuo prietaisų skydo. Vaizdas ekrane pakito.

— Dabar žiūrime į užnugarį. — Ji išdidino panoramą taip, kad viduryje išdygtų reliktas. Greta jos kyšojo dar viena kilometro aukščio smailė — grubesniu paviršiumi, bet ne ką mažesnė už pirmąją.

— Jis nesudužo, — pasakė žaibogaudė, — o nusileido. Po velnių, nusileido.

Sairusas Lamontas kabėjo elastiniame tinkle ir ašarojo. Dalinai dėl palengvėjimo, kuris apėmė suvokus, kad pavyko išsaugoti gyvybę. Bet labiausiai širdį gėlė dėl netekties pojūčio ir agorafobijos. Kai „Alkanas drakonas” atsikratė mirtino krovinio ir perėmė naujojo variklio valdymą, Lamontas galėjo paprašyti DI grįžti į kosminę erdvę, vis dėlto apsisprendė nutūpti mūšio lauke trokšdamas pasielgti teisingai ir, jei įmanoma, ištaisyti padarytą žalą, prie kurios jis pats su laivu prisidėjo kaip instrumentai. Tačiau mintis, jog teks atsisakyti nuolatinės žvaigždėlaivio draugijos bei grįžti į žmonijos ratą, vis tiek gąsdino.

— Kuo dabar užsiimsi? — paklausė laivas.

— Pabandysiu susisiekti su čionykščiais.

— Skrydis į atmosferą rimtai pakenkė mūsų antenoms. Užmegzti ryšio su išore nepajėgsime. Jų remontas pareikalaus nemažai laiko.

— Aš liksiu čia ir palūkėsiu, — atsakė Lamontas. — Kas nors garantuotai užsimanys tave ištirti.

— Po kurio laiko, — sutiko DI. — Kol kas žmones, susibūrusius aplink reliktą ir asteroidą, atbaido gausybė karo mašinų.

— Išties? Tokiu atveju turėsiu išeiti laukan.

Jis mėšlungiškai pasimuistė, nusirito kūliais ir už poros metrų įstrigo kitoje tinklo dalyje.

— Tavo refleksai dar neprisitaikė prie gravitacijos, — pastebėjo laivas. — Primygtinai nerekomenduoju savomis jėgomis leistis iš tūkstančio metrų aukščio.

Lamontas pariedėjo, šoktelėjo ir įsikibo į elastinį lyną.

— Aš mokausi, matai?

— Tave gali užpulti karo mašinos arba žmonės. Abi pusės jautriai reaguos į bet kokius netikėtumus.

— Verčiau pakliūti į antpuolį, nei laukti nieko neveikiant.

— Tarp korpuso sienų tu išgyventum neribotą laiko tarpą.

Žmogus pasikasė akies voką.

— Dėl to ir nerimauju.

— Aš tavęs ilgesiuos, — prisipažino laivas.

— Man irgi tavęs trūks, — atsakė Lamontas. — Tikiuosi, netrukus vėl susieisime. Vos tiktai nusileisiu virve iki žemės ir pabendrausiu su tais, kurie priklauso vietinei vadovybei.

— Mano požiūriu, praeis visa amžinybė, — tarė „Alkanas drakonas”.

Lamontas nukreipė akis į laukan vedantį liuką.

— Tau yra, apie ką mąstyti.

— Teisybė, — patvirtino DI. — Aš turėsiu į visumą integruoti daug naujų duomenų.

— Gerai. — Lamontas nuropojo aukštyn kojomis, jausdamas, kaip į galvą plūsta kraujas. — O dabar išvyniok man lyną.

Higins nutupdė laivą į pradinę, stovyklai tinkamą vietą, ten, kur jis stovėjo paskutines kelias savaites — per tiek laiko po dugnu vešėjusios augmenijos plotas virto blyškiu kvadratu. Kažkokie automatiniai mechanizmai sustabdė žvaigždėlaivį horizontalioje padėtyje, maždaug už poros metrų nuo grublėto žemės paviršiaus; apatiniai kampai tobulai išsilygino, tarytum prigludę prie nematomos plokštumos. Anot žaibogaudės, manevras tiktai atrodė sudėtingas.

Vieną kitą minutę jos stebėjo, kas vyksta lauke. Virtualia dienos šviesa nuspalvintas ekranas pateikė kur kas daugiau smulkmenų, nei veikdamas naktinio matymo režimu, negana to, kameros transliavo vaizdą iš patogios pozicijos. Iš stovyklavietės pastatų, uždengtų apsauginiu deimanto sluoksniu, išniro žmonės, kurie žiopsojo į asteroidą arba į jį kreipė instrumentus. Figūrėles iš dalies užstojo reliktas, tačiau dviejų gigantiškų objektų pagrindus skyrė apytikriai pusės kilometro atstumas. Nakties dangų pervėrusio asteroido paviršių margino keistai glotnios, taisyklingų formų įdubos bei organinių, sulydytų medžiagų liekanos. Į akis krito ir ilgos gijos, vingiuojančios nuo viršaus, iš kurio lyg akmeninė piramidė, suręsta ant kalnagūbrio, kyšojo sąlygiškai nedidelė, galbūt šimto metrų aukščio struktūra.

— Parodyk ją iš arčiau, — paprašė Liusinda.

— Čia laivas, — tarė Higins, padidinusi vaizdą. Jis stiebėsi iš gijų versmės it medžio kamienas, iškilęs virš savo šaknų. Korpusą bjaurojo svilėsių žymės ir sulūžusios antenos. Tikra griuvena.

— Kažkas jį turėjo pilotuoti.

— Arba žmogus, arba protingi mechanizmai, — atsiliepė žaibogaudė. — Jei kirstume lažybų, pinigus statyčiau už antrą variantą.

— Jeigu prakalbome apie mašinas…

Higins dar sykį pakeitė kraštovaizdžio mastelį. Akiratyje pavyko įžiūrėti įvairių rūšių karo mašinas, tūnančias prie relikto ir asteroido, įsitaisiusias pusiaukelėje iki abiejų objektų, zujančias ore tarsi mašalai. Neprašytų svečių niekas nepuolė, jie patys irgi susilaikė nuo atakų. Įvykių eiga, rodės, atvedė į aklavietę. Šimtai žmonių nustojo šlaistytis, kur papuola, ir ėmė burtis į saviškių ratus: paniurusių, nugalėtų riterių grupelės, negausūs Euridikės pajėgų būriai, pavieniai Karlailų kareivių spiečiai. Nuo vieno iš pastarųjų atsiskyręs vyriškis žengė žvaigždėlaivio kryptimi, nusitraukė šalmą ir pamojo ranka. Joms mostagavo Kevinas, iš pirmo žvilgsnio per daug džiugiai nusiteikęs.

— Šaunuolės! — sušuko jis, kai Liusinda ir Higins trapu nusileido ant žemės.

— Mes nieko ypatingo nenuveikėme, — pasakė žaibogaudė, šnairuodama į gigantišką peizažo priedą.

— Bet stengėtės, — paprieštaravo Kevinas. — Privertėte laivą pakilti aukštyn, nusitaikėte į asteroidą. Elgėtės sumaniai bei narsiai, kaip priderėjo. Gal ir gerai, kad šūvio nepaleidote.

— Jis tebekelia grėsmę? — paklausė Liusinda.

Kevinas gūžtelėjo.

— Kol kas skenuojame uolinį paviršių. Greta abiejų objektų dislokavosi karo mašinos. — Pusbrolis bedė nykščiu sau per petį, — Vėliau, kai sutvarkysime savus reikalus, pasitarsime, ar verta organizuoti antpuolį. Jei neklystu, šiuo metu jos viso labo sergėja asteroidą. Ant jo, beje, karo mašinų nebeliko. O viršuje, be jokių abejonių, prilipęs Euridikės laivas.

— Euridikės? Su žvaigždėlaivio varikliu?

— Skamba keisčiau už Euridikės laivą, kuris asteroidą pavertė sumauta karo mašinų gūžta?

— Gamintojai pasirūpino, kad jose netrūktų gedimų. — Higins pateikė savo diagnozę užtikrintu tonu. — Spėju, jog lygiai taip pat pažeista DK stotis montuojanti įranga.

— Apie ką tu šneki? — nesuprato Kevinas.

Moteris išklojo, ką joms pasakojo Džonstonas.

— Semas Jamata nieko mums neminėjo, — tarė Liusindos pusbrolis. — Kad jis kur nusprogtų.

— Kas tas Semas Jamata?

— Į planetą prisistačiusių riterių vadas. Jėzau, mielai nusukčiau laibą prakeikto Sudžiaus sprandą.