Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Marškinių kišenėje Vinteris sužvejojo kortelę, kurią lengvu sprigtu padidino iki delno apimties plokštelės. Kai įjungė naujienų kanalą, į jį sudunksėjo aplinkinių pečiai bei alkūnės.

— Prašom. Žiūrėkite. — Po krestelėjimo mažutė plokštė virto ekranu. Vinteris sulenkė jos kraštą ir pastatė ant stalo.

Grūdėtą vaizdą transliavo miniatiūrinės kameros — pernelyg mažos, kad išryškintų atskiras detales; naktinio matymo režimas perteikė žalsvus atspalvius bei šūvių blyksnius. Reginys Vinteriui sužadino virpulį keliančius prisiminimus. Kažkas pabandė balsu ištarti tai, apie ką pagalvojo muzikantas.

— Panašu į…

Jį nutildė kitas žiūrovas.

Postžmonių, o gal prieš žmonijos užgimimą egzistavęs reliktas, į kurį įsibrovė Karlail ir kurį sergėjo riteriai, kartkartėmis atsidurdavo centre, nuo jo vilnijo miglota, bet tikra šviesa. Aplinkui bruzdėjo mašinos bei žmonės, įsivėlę į susišaudymą. Iš naujienų kanalo ir nuo aktorių sklindantis balsų šurmulys bylojo apie sąmyšį. Užtat mūšio sceną filmuojančios kameros jokios sumaišties neperdavė. Kiekvienas tenykščių judesys atrodė tikslingas. Tarpusavyje kovojančios pajėgos žinojo, ką daro. Kaip ir Vinteris.

Pakėlęs akis jis apžvelgė susibūrusiųjų veidus, iš kurių sprendžiant, spektaklis visiems iškrito iš galvos. Vienas kitas nusidažė žalsvai, bet ne dėl ekrano atspindžio.

— Euridikės kariuomenė grumiasi su riteriais, norėdama perimti relikto kontrolę, — prabilo Vinteris, pateikdamas pirmą normalų paaiškinimą, kurį aplinkiniai išgirdo.

— Kaip jūs supratote? — pasiteiravo Kovalskis.

Muzikantas suvokė, kad jam nederėjo šito žinoti.

— Tai akivaizdu, — atsakė patraukęs pečiais.

Ben-Amis pažiūrėjo į rankinį laikrodį, su kuriuo niekada nesiskirdavo, ir subarbeno per ciferblatą.

— Mes privalome tęsti pasirodymą, — pareiškė.

Vinteris pritrenktas įsispitrėjo į prodiuserį. Artistai jau ruošėsi grįžti į sceną.

— Juokaujat? — paklausė muzikantas.

— Ne, — atšovė Ben-Amis ir dūrė nykščiu į ekraną. — Manot, čia rimta kova? Nutraukite spektaklį, ir jūs pamatysite tikrą mūšį.

Vinteris vis dar negalėjo patikėti savo ausimis. Pažiūrėjęs į kolegą, Kolderis gūžtelėjo, ištuštino butelį ir griebė savo gitarą. Bičiulis pasekėjo pavyzdžiu. Jie drauge išniro iš kabinos, atsistojo užkulisiuose, pasirengę išeiti į sceną bei užtraukti pirmąją dainą apie abipusį priešiškumą, beprasmiškas, antrąsias, tarpusavyje nesusijusias mirtis. Nė vienas iš poros neatminė sugrįžėlių maišto — prieš, o gal per Juodojo pjautuvo pjūtį abu neteko poros mėnesių prisiminimų.

Vinteris jautė tam tikrą pasitenkinimą, kad prarado gyvybę išlikęs sugrįžėliu, o partneris bent jau turėjo drąsos apginti savo, kaip bėglio, įsitikinimus, tik šioji smulkmena išgaravo iš bendros jų istorijos arba legendos.

Kovalskis užgiedojo Žako Armando ištikimybės priesaiką, skirtą Jungtiniam vadų komitetui, nors, visai įmanoma, jog dūmė jiems akis — priklauso, kaip pažiūrėsi. Jam atsakęs karštligiškai subruzdėjo choras. Chaoso fone dainavo ir šoko Voit, trykšdama besaikiu feministiniu pykčiu, dėl brolžudystės apimta feministinės nevilties.

Auditorijoje nutrūko bet kokios rietenos. Vinteriui dingojos, kad šimtai tūkstančių akių smigo tiesiai į sceną, bet dauguma jos nematė, stebeilijosi kiaurai aktorius, stebėdama fragmentiškas naujienas apie grumtynes dėl relikto, apie įsiliepsnojusį tikrą maištą. Vis dėlto žvilgsniai, kurie varstė šokančią, kovotojus smerkiančią Voit, nė sykio nenukrypo į šoną.

Ore nuskardėjo garsas, tarytum dausas nuo vieno horizonto iki kito kažkas būtų perskrodęs. Vinteris pakėlė akis ir išvydo gigantišką, švytintį objektą — tiesiog galvoje netilpo, kaip toks milžinas galėjo skraidyti. Rodės, kad iš šiaurinių padangių leidosi kalnas. Kaip meteoras, slinko per lėtai, kaip orlaivis, judėjo per greitai. Jis pradingo už akiračio ribų, tačiau griausmas nenutilo.

— Į planetą atsitrenks asteroidas, — išsižiojo Kolderis.

Siaubingų, gresiančių pasekmių suvokimas pakurstė sąstingį, užuot sukėlęs paniką. Žmonės nė nesuriko. ŠAR laivas, kybantis virš parko, staiga apačion išpurškė galingą oro srautą ir šovė tolyn, vydamasis gerokai didesnį skraidantį objektą. Kad ir kas grėsė Euridikei, užkirsti kelio pokyčiams nebūtų įstengusios jokios menkesnės jėgos arba veiksniai. Žiūrovai, žiopsoję viršun, vėl atsisuko į sceną.

Voit tebešoko.

Liusinda stebėjo danguje augantį objektą, sykiu galvojo, kokios beprasmiškos yra gyvybė ir mirtis. Jeigu nuojauta jos neapgavo, labai tikėtina, kad Euridikės laukia akistata su asteroidu bei masinis išnykimas. Mergina griebė Armandą už rankos.

— Iškvieskite žvaigždėlaivius! — sušuko. — Visus. Surinkite kiek įmanoma daugiau žmonių.

Aukštyn žvelgiantis generolas tik papurtė galvą.

— Žiūrėkit, — pamojo jis.

Iš pradžių atrodė, kad gigantiškas bolidas, pakibęs beveik virš mūšio lauko, veržiasi į atmosferą. Nuo dangaus kūno puslankiais plūstelėjo šimtai kibirkščių, jo paties žvilgesys priblėso. Po kelių sekundžių tapo aišku, kad žiežirbos krenta nuosekliai lyg po fejerverko sprogimo ir lekia tokiomis trajektorijomis, kurių besilaikydamos nutūps relikto zonoje, o kai kurios stačiai jam ant galvos. Dar po sekundės kitos objektų žioravimas išbluko iki infraraudonojo švytėjimo, ir jie virto taškeliais, sparčiai didėjančiais regėjimo lauke. Dešimtys neprašytų svečių netikėtai pokštelėję suskilo į smulkesnes dėmeles, per blausias bei mažas, kad jas įžiūrėtų vaizdą artinanti, naktinio matymo režimu aprūpinta įranga. Vis dėlto jos leidosi į planetą, tiksliau sakant — didelei Liusindos nuostabai — skrido .

Bolido liekanos perrėžė padangių skliautą ir pranyko už horizonto anksčiau, nei jo atžalos įveikė pusę kelio iki žemės. Ne, asteroidu čia nė nekvepia, — nusprendė mergina: iš aukštos, stabilios didžiojo objekto trajektorijos piršosi išvada, kad jis dirbtinės prigimties ir kažkaip valdomas.

— Kokia ten velniava? — paklausė Liusinda.

Šįkart išsigąsti bei stverti ją už rankos atėjo eilė Armandui.

— Karo mašinų desantas. Didesnių man niekada teko regėti, netgi anuomet, kai… — jis krestelėjo galva. — Susisiekit su vadovybe. Aš užmegsiu ryšį su saviškiais ir riteriais. Mums reikės kautis išvien.

Generolas nubėgo šalin, o Liusinda pamėgino išsikviesti Janą Karlailą. Į šaukinį atsiliepė Kevinas.

— Janas negyvas.

Pastarųjų įvykių fone naujiena nepasirodė sukrečianti. Jai tik nežymiai suspaudė širdį.

— Bet kurią akimirką turėsime stoti į kovą prieš karo mašinas, — pranešė mergina. — Jos leidžiasi…

— Žinau! — užriko Kevinas. Aprimęs pridūrė: — Aš bandau suburti kareivius. Štai sąrašas. — Jis nusiuntė žinutę į pusseserės šalmą. — Surasiu visus, kurie priklauso Makolio artileristų komandai. Tu paieškok likusių. Vesk juos už nukritusio žvaigždėlaivio arba vidun, jei pavyks. Pakeliui prigriebkite bet kokius numestus ginklus. Išlaikykite užimtas pozicijas kiek galėdami ilgiau. Amelija suveikė mums laivą, ir jis artėja prie planetos.

— Tiktai vieną? Čia skrenda ir riterių žvaigždėlaivis.

— Taip, taip, — dirgliai atsakė Kevinas. — Aš stengiuos perduoti žinią abiem, kad jie nesusprogdintų vienas kito.

Potencialios katastrofos mastai merginą akimirkai sustingdė. Galbūt ją prakeikė? Nuo to momento, kai įžengė į reliktą? Iš sąmonės išvijusi prietaringas mintis, Liusinda ėmėsi vykdyti Kevino reikalavimą. Tuo pat metu pajuto palengvėjimą, jog, apimta dvejonių, trumpam nutilo — bent jau nebeblaškys pusbrolio dėmesio.