Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Kovinės archeologijos specialistai ir likusieji Karlailų eiliniai kartais save tituluodavo kareiviais, bet taip vadinti šeimos narius arba klano samdinius tiesiog buvo įprasta. Tai nereiškė, kad jie išmanė karinę strategiją ir taktiką ar pakluso griežtai drausmei. Vis dėlto minėtų dalykų stygius gyventi netrukdė: nė viena iš kitų įtakingų grupuočių neturėjo pajėgumų arba nejautė poreikio burti armijas. Tarpžvaigždiniuose karuose planetiniai mūšiai prilygo smulkiems konfliktams, juolab kad tikrųjų priešų gretoms priklausė ne žmonės. Gausiausią ir geriausią žmonių kariuomenę, kuri palaikė Karlailų pusę, kaip šie tikėjosi, sutelkė Euridikė.

— Tai bent minia, — tarė Higins. Pasislėpusi skafandre, apsirūpinusi lazeriniu šautuvu, „Vebsteriu”, koviniu peiliu, niekuo nesiskyrė nuo kitų. Gal ir gerai. Iš likusių aštuoniolikos grupės narių tiktai Kevinas žinojo, kas ji tokia. Pati Liusinda atpažino porą bendražygių — artileristą Makolį ir biologę Styvenson iš pirmosios ekspedicijos į Euridikę. Bet šįsyk pirmajam atiteko vado pavaduotojo pareigos, o antroji nusileido iki Liusindos ir Higins lygio: tapo eiline pėstininke.

Raizginio terminale būrio narius, išsirikiavusius dviguba vora, į žygį palydėjo smalsūs klajūnų žvilgsniai bei emigrantų šypsniai. Kareiviai pro kirmgraužas nekeliaudavo sparčiau už civilius, tik tiek, kad pro vartus nerdavo nestabdomi. Po kelių valandų visi atsidūrė už erdvinių, tarpusavyje susietų koridorių labirinto, todėl iki artimiausio praėjimo turėdavo pėdinti arba lėkti ant gravitacinių šliūžių negyvenamose, lig šiol neištirtose planetose. Kai kuriose egzistavo gyvybė, bet tiktai įprasta vienaląstė: pelėsiai, dumbliai, gleivių biosferos. Šen bei ten, netoli vartų, į akis krisdavo paslaptingos postžmonių veiklos liekanos, nuo gigantiškų iki miniatiūrinių apimčių. Viename pasaulyje, ant gravitacinės platformos skriedama per šlakuotą dykrą, Karlail pastebėjo žemus, plokščiastogius, iš deimantinių plokščių suręstus statinius ir juose tebekrutančius įrengimus. Kitame išvydo lipnius glitėsius, lėtai transformuojamus į kristalines struktūras, iš išvaizdos panašias į laikrodžio mechanizmą. Pasitaikė ir planetų, kurias prieš kelias dienas ar savaites sudarkė Jano Karlailo komandosai, tyrinėję raizginio jungtis, taktiniais branduoliniais sprogimais sunaikinę piktavališkas mašinas, nuo jų išvalę tūkstančius hektarų.

— Ir kam reikėjo taip siautėti? — murmtelėjo Higins, batais traiškydama apdegusias elastingų, sintetinių, kaip banginiai milžiniškų roplių draiskanas. Mechaniniai padarai rausdavo sukietėjusias, nuo tikrųjų planetos čiabuvių — veikiausiai — užsilikusias liekanas.

Karlail patrūkčiojo pečiais.

— Man jie primena idiotiškos, pernelyg produktyviai veikiančios programos vaisius.

— Iš kur mums žinot?

— Klausyk, jei grįšim iš Euridikę, galėsi čia pasišlaistyti. Nors vietinė aplinka… fui.

— Svarbiausia pats principas.

— Principus palik riteriams. Viešpatie, tokiais momentais prijaučiu fermeriams. Jau verčiau žali laukai negu žalios gleivės. Mane apima jausmas, jog Dievas ne įkvėpė gyvybę visatai, o iščiaudėjo.

— Ir pavedė angelams ją iškuopti, — pridūrė Higins, kai jos žengė pro vartus ir išniro kitoje pusėje — į beorį, saulės kaitinamą planetos palydovą — švarutėliais, tarytum ką tik išblizgintais batais. Filtravimas buvo viena iš raizginio savybių, tik niekas nenutuokė, kaip jis veikė arba kodėl. Toji funkcija atrodė keistai gėrybinės prigimties. Jokie kiti postžmonių veiklos rezultatai nedarė įspūdžio, kad jiems rūpėjo žmonijos gerovė ar biosferų vientisumas.

Antra vertus — netikėta mintis privertė Liusindą stabtelėti, — jeigu riteriai teisūs, ir ji pati neklydo, vartus su visomis naudingomis bei ne itin patogiomis jų ypatybėmis sukūrė ne postžmonės, užgimę per Negailestingą Pagrobimą, o reliktas iš Euridikės, transformuotas žvaigždėlaivis: pasekmė visiškai kitokio singuliarumo, kurį nulėmę DI puoselėjo savitus tikslus, neturinčius nieko bendra su kariniais-pramoniniais Amerikos kompleksais ir šių transcendencija, užvaldžiusia geriausius Žemės protus, po galaktiką išsklaidžiusia šiurpokus jų gaminius.

Ji nežinojo, kaip reaguoti į tokius pamąstymus.

Dar po dviejų šuolių būrys prisistatė prie vartų, esančių arčiausiai DK planetos. Aplinkui liūliavo metano pliurza, fulerenų takai vedė iki pakilimo aikštelės, kur dunksantis, stačiakampis A.A. laivas padės jiems įveikti likusį tuziną šviesmečių. Per pastarąsias porą dienų tižią žemę išmalė gausybė pėdsakų. Vorele įlipę į žvaigždėlaivį, žmonės suprato, jog hermetizuota tiktai piloto kabina. Jie niauriai susėdo ant grindų.

— Šalmus nusiimsime po pusvalandžio, — nepasitenkinimo niurnėjimą užgožė Kevino šūksnis. — Todėl, berniukai ir mergaitės, čiaupkit savo srėbtuves.

Laivas atsiplėšė nuo tvirto pagrindo, šastelėjo aukštyn virššviesiniu greičiu. Kurį laiką komandosai kiurksojo neturėdami į ką žiūrėti ir ko klausytis, bet pagaliau už sienų suūžė ir užgaudė atmosfera. Pilotas elgėsi išmintingai neskubėdamas leistis, nes korpusas nebuvo aprūpintas apsauga nuo karščio. Po dešimties minučių garsas prityko ir nutrūko. Už atsivėrusio liuko nušvito žydras dangus. Kariai atsistojo, žengė į priekį, vienas po kito šuoliais įveikė metrą, skiriantį juos nuo paplūdimio. Kai laukan išvirto paskutinis, žvaigždėlaivis nieko nedelsdamas šovė į padanges. Už poros šimtų metrų, atoslūgio zonoje, stūksojo žemėjančios, galvas praradusios statulos. Pasisukusi dešinėn Liusinda pamatė dūmus, kurie vingiavo iš tebesmilkstančių džiunglių. Vos tik ji pasekė bendražygių pavyzdžiu ir pakėlė šalmo antveidį, šnerves užplūdo drėgnų pelenų tvaikas. Į pakrantę, rodės, kažkas įsiveržė iš jūros — čionykštį sektorių okupavo žvalgybiniai transporteriai, gravitacinės šliūžės, robotai vaikštūnai, sunkioji artilerija, palapinės, išvietės, šimtai kareivių, — tačiau katerių niekur nebuvo matyti. Vartus, pro kuriuos atvykėliai išniro, ženklino tviskanti plastikinė kilpa. Iki praėjimo kilo smėlio kalvelė, įtvirtinta medinėmis lentomis, už kirmgraužos ertmės stiebėsi didžiulis ekranas, priklausantis zondui su plonytėmis optinio pluošto gijomis.

— Prakeikimas, — išsprūdo Liusindai. — Anksčiau čia buvo gamtos draustinis. Ir kam, po velnių, reikėjo sprogdinti statulas?

— Tau teko lankytis šioje planetoje? — apsižvalgiusi paklausė Higins. Savo veidąji užmaskavo žaliais ir juodais kamufliažiniais dažais. Sugalvojo visai neblogai.

— Aha. Ana pro tuos vartus pasprukau iš Euridikės. — Mergina palingavo galva. — Susipažinau su biologu, kuris juos prižiūrėjo. Galima sakyti, kad saugojo.

— Galbūt jis pirmas ėmė šaudyti.

— Visai įmanoma, — sutiko Liusinda. — Vargšiukas. Įdomu, ar suvokė, kur įsivėlė. Greičiausiai ne.

Ji pašnekino karius iš avangardo. Niekas Ry nematė, statulose lavono neaptiko, bet tai mažai ką reiškė — žvalgai savo pareigą atliko paviršutiniškai. Kas žino, gal biologas priburbuliavo ir nugrimzdo pas žuvis, kurias ligi tol tyrinėjo. Jeigu Ry mirė, atgal jis negrįš. Komunistai naudodavosi gyvenimą pratęsiančiomis priemonėmis, bet sąmonių nekopijuodavo, nes minėta procedūra prieštaravo savarankiškumo ideologijai.

Liusinda prisiartino prie Kevino, palinkusio virš žemėlapių stalo.

— Numanai, kieno čia darbas?

Pusbrolis krestelėjo galva.

— Neturiu supratimo. Janas per įprastus kanalus susitarė su vietinio kolektyvo nariais. Jie neprieštaravo dėl mūsų dislokacijos. Leido per šituos vartus užpulti riterius. Atvykę radome pajūrį nusiaubtą.