Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Jokių problemų. Jūs geriau pažįstate čionykštę aplinką. Pats ką nors sumąstykite.

— Laimei, nei man, nei Džeimsui nereikės nieko galvoti, — atsakė Armandas. — Aš turiu geresnį, realesnį planą, kurį gan ilgai ruošiau.

— Kokį?

— Jis nesudėtingas. Mūsų padėtį aptariau su Jungtinių vadų komitetu. Jie išreiškė rimtą susirūpinimą. Į sistemą ir planetą nekontroliuojamai atvyksta, kas tiktai užsigeidžia. Riteriai nesiima jokių veiksmų prieš naujakurius iš A.A., o dabar, kaip žinau, pasirodė ir DK. Negana to, ŠAR neleidžia mums griebtis atsakomųjų priemonių… nors mes tikrai sugebėtume. Neverta nė sakyti, jog draudimas vadų komitetą piktina. Atskleidžiau su jiems savo planą, vėliau visi drauge riteriams perdavėme… sutrumpintąjo versiją. Aš pasiūliau „Žydrosios jūros desanto” bei kitų karinių kompanijų paslaugas — tai yra saugoti ŠAR, kol tie tyrinės reliktą, — ir riteriai mielai jas priėmė. Štai kodėl dabar atgaivinu rinktinius sugrįžėlių veteranus, kurie galės pademonstruoti profesinę patirtį. Kaip minėjote, ginkluote mes pranokstame svečius, pajėgtume lengviau susidoroti su karo mašinų puolimu, todėl jie džiaugiasi mūsų pagalba.

— Norite pasakyti, jog šiuo momentu jūsų kariai supa reliktą? — pasitikslino Amelija.

— Taip, — patvirtino Armandas. — Kartu su riteriais, suprantama, bet taip. Todėl kontoroje esu vienas. Visa galva pasinėriau į koordinavimo darbus, pasveikinu ir nukreipiu, kur reikia, hmm… grįžtančius sugrįžėlius. Taigi nėra reikalo atitraukti likusių ginkluotųjų Euridikės pajėgų dėmesio, nes jas kontroliuoja Jungtinis vadų komitetas, kuris yra mūsų pusėje. Kaip ir oficiali valdžios armija — ji nežino apie mūsų sumanymą, bet siunta ant riterių ir fermerių ne mažiau už tuos, kurie susipažinę su planu.

— Genialu! — sušuko moteris. — Žodžiu, jūs būsite pasirengę veikti, vos tiktai prisistatys mūsų laivai?

— O taip, — užtikrino generolas. — Pabūklui, kuriuo sudorojome jūsų žvalgybinį transporterį, išties neprilygsta jokia riterių įranga. Keista, bet jie ir paaiškino, kaip veikia ginklas — perdarėme jį iš plazminės patrankos, tačiau patys nesuvokėme, su kokia naikinamąja galia susidūrėme. Pasak ŠAR, pabūklas generuoja dalelę kosminės gijos ir geba nupilti danguje skrendantį žvaigždėlaivį.

— Fantastika! — Or kumščiu tvojo sau į delną.

— Būtent taip elgsimės per prakeiktų Karlailų ataką.

Ji nesumojo, ką Armandas norėjo pasakyti.

— Susprogdinsite ŠAR laivus?

— Taip. Ir jūsiškius, jeigu nuspręsite mus užgriūti.

— Kodėl turėtume jus pulti? Juk mes palaikome jūsų pusę.

— Nieko panašaus, — atkirto generolas. — Jūs rūpinatės tiktai savimi. Aš nesileisiu išnaudojamas vien tam, kad relikto kontrolę iš riterių perimtų Karlailai. Mes nežinome, kokia jo funkcija, bet suprantame, jog reliktas svarbus Euridikei, ir norime patys jį valdyti.

Amelija Or nežymiai atsilošė.

— Na, dėl to per daug nesikrimsime, — atsargiai tarstelėjo. — Manau, kaip nors susitarsime. Svarbiausia, kad relikto nekontroliuotų riteriai ar kitos grupuotės. Aha, tvarkelė, generole. Teturiu vieną klausimėlį. Ką apie šituos reikaliukus galvoja asamblėja?

Armandas pažvairavo į Vinterį, tarsi norėdamas, jog muzikantas jį palaikytų.

— Asamblėjos nariams savo užmačių neatskleidėme, — galop atsiliepė. — Netgi atsakingiesiems elementams. Jais nevalia pirma laiko pasitikėti. Kai kauliuką išmesime, politikams teks susitaikyti su pasekmėmis.

— Kažkur girdėta, — įsiterpė Vinteris. — Jei neklystu, tokie patys argumentai skambėjo prieš sugrįžėlių maištą. Tik anąsyk žmonės vylėsi, kad su pasekmėmis susitaikysite jūs.

Kandi replika Armando nesutrikdė.

— Anuomet manęs nepalaikė Jungtinis vadų komitetas, — švelniai atsakė jis. — Kertu lažybų, kad jūsų draugas Kovalskis puikiai pasidarbuos, vaizduodamas dviveidišką ir klastingą mano būdą. Bet dabar, kaip ir anksčiau, privalau atlikti savo pareigą. — Generolas akimirkai nudūrė akis į stalą. — Patys žinote, jog veiklos turiu iki kaklo.

Užuominą jie suprato.

— Kad Korešą pamautų ant baslio!

— Ką? — sukluso Amelija, kai iš Silpnos Šviesos gatvelės jie išsuko į Promenadų bulvarą.

Mažumėlę nuleidęs įtūžio garą, Vinteris prunkštelėjo.

— Bjauresnio keiksmo nūdien neišrastum. Jis išpopuliarėjo tarp vietinių nutrūktgalvių.

— Burnojimą aš atpažįstu. Tik nesuvokiu, kodėl tu prislėgtas.

Vinteris sustojo ginkmedžio, kyšančio iš vazono, paunksnėje ir pažvelgė į nuoširdžiai smalsų jos veidą.

— Jėzau Kristau. — Šiomis aplinkybėmis, kaip jam dingojos, labiau pritiko ištarti senovišką šventvagystę. — Nejau nesuvoki, ko tu siekei? Norėjai, kad sumauta mūsų pjesė taptų pretekstu riaušėms — ką sau galvojai?

Amelija papurtė galvą.

— Tavo požiūris labai ribotas.

— O tu mąstai strategiškai? Nuostabu. Žinai, kai Liusinda prisipažino, kad jūsų šeimą sudarė nusikaltėliai, mes tiktai nusijuokėme. Po velnių. Jūs išties tokie esate. Pamenu puskvaišius Glazgo gangsterius ir niekingas klastas, kurias jie dievino. Bet nejau per porą šimtmečių neįgavote daugiau proto?

Sekundę kitąjos veide atsispindėjo nuoskauda. Susitvardžiusi moteris gūžtelėjo ir nusišypsojo.

— Kaip jau sakiau, bėgant metams, išminties neįgyji. Tobulėja tik tau įgimtos savybės.

— Nesu tikras, ar taviškės man patinka.

— Nežinau, ar jos patinka man pačiai, — atsakė Amelija. — Tačiau tu — man prie širdies. — Ji suspaudė Vinterio delną, plačiai išsišiepė. — Eime, — paragino. — Pasinaudokime tuo, kad nesugebame kontroliuoti savo impulsų.

Liusinda atsibudo savo lovoje, nuosavame bute. Pro langą nuožulniai smelkėsi rytiniai Šiaurės Vainiko Ro spinduliai. Kelias minutes mergina tysojo akimis varstydama lubas, jautėsi kupina jėgų, atsipalaidavusi, lyg pakirdusi po gilaus miego. Bet netrukus į širdį įsismelkė miglotas nerimas. Šiandienąji ruošėsi užsiimti kažkokia rimta, gąsdinančia veikla. O taip, teisingai, keliauti į Černobilį. Iš pradžių pasimatyti su komanda, nukopijuoti savo sąmonę, paskui leistis į KTĮ paieškas ir…

Staiga Liusinda prisiminė, jog su būrio nariais jau buvo susitikusi, o kopija apsirūpino. Ji pašoko lovoje ir suspigo. Kaipmat atsilapojo miegamojo durys, pro kurias įlėkė brolis Dankanas ir pusbrolis Kevinas.

— Viskas gerai, — sumišęs pratarė Dankanas. — Tu sveika gyva.

Mergina padėbsojo į vyrukus ir apsikabino antklode uždengtus kelius.

— Aš miriau, — sulemeno. — Miriau, miriau, miriau.

Pusbrolis žengtelėjo į priekį.

— Traukis nuo manęs! — užriko ji. Apsidairęs Kevinas atsisėdo ant pintos kėdės kraštelio. Dankanas įsitaisė ant palangės.

— Kaip jūs leidote man taip pasielgti? — kaltinančiu tonu išrėžė Liusinda.

— Mes negalėjome leisti, — pasipiktinęs atsakė Kevinas. — Čia tavo sumanymas. Mudu nė nežinojome, ką planavai.

Ji trumpam susimąstė.

— Taip, tu teisus, — pagaliau atsiliepė. — Atleisk. O, Viešpatie. — Susiėmusi už galvos užčiuopė trumpus, kaip pūkai švelnius plaukus. — Man turbūt pasimaišė protas.

— Galima ir taip pasakyti, — sutiko Dankanas. — Bet aš nesakysiu. Pripažįstu, jog tavo poelgis velniškai narsus.

— Tikiuosi, stengtis vertėjo. — Liusinda šiek tiek kuklinosi, nes pati neabejojo, kad pastangos davė rezultatų. Jei ne pirmtakės, vargšo originalo, tai bent šeimos ir jos pačios požiūriu.