Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Liusinda atsilošė, ramindama brolį pamojo rankomis.

— Man tik įdomu, ar leistis į žygį norėtųsi Moragai Higins. — Ji prabilo švelniausiu tonu, kokį tik įstengė nutaisyti. — Nagi, vyručiai, tyrinėti reliktą riteriams padeda Pagrobimo nuokruša. Nejau nebūtų šaunu, jeigu vienas iš tų individų dirbtų mums?

Jos laukė nelengvas darbas. Jėgų prireiks ir bandant jam pasirengti.

Taigi pasiruošimas. Bute likusi viena, Liusinda ištraukė iš voko savo pirmtakės laišką. Tarp pirštų sučežėjo plonas popierius. Mergina nusigręžė ir kelias minutes paslankiojo po kambarį. Galų gale atsisėdo ir jį perskaitė.

Brangioji, Liusinda,

Nesielk kaip aš. Mirtis yra visiškai tikra ir, patikėk manimi, tau nesinorėtų su ja pasimatyti. Man nesinorėtų jog tu užverstum kojas. Jau dabar apie tave galvoju kaip apie kitą asmenį, kuo tu, žinoma, ir esi. Velniop, aptarsime reikalus žingsnį po žingsnio.

Oi, liaukis skiedusi, mergužėle! Liusinda permetė akimis puslapius, užpildytus meditaciniu inkštimu, pagaliau nusigavo iki esmės.

Bet užteks apie mane. (Išties užteks, — dingtelėjo Liusindai). Štai ką privalau tau perduoti. Šeima turbūt jau užsiminė arba netrukus praneš, jog Džonstonas mus apgavo, perėjo į riterių pusę, pavogė KTĮ. Tyrinėdami teleportacinę įrangą, ŠAR viliasi perprasti Euridikės reliktą, kuris atsakingas, jų manymu, už Karlailų dreifo atsiradimą. Be to, riteriai neabejoja, kad, suvokę, kaip jis veikia, galės kontroliuoti raizginį. Manau, tu vienaip ar kitaip sugrįši į Euridikę. Jeigu iš tikrųjų ten nukeliausi, nepamiršk poros dalykų. Pirma, ant kortos labai daug kas pastatyta. Jei prireiks, Džonstonas griebsis bet kokių priemonių, ir vargu ar ŠAR sugebės jį nulaikyti už pavadžio. Antra, sintetinės bei lustuose įkalintos sąmonės priklauso tikriems žmonėms. Pameni, kaip jauteisi ir ką galvojai sužinojusi, kad Vinterio sąmonė atkurta iš nuotrupų? Ką gi, tu klydai. Nežinau kaip, bet tai suvokiau bendraudama su Moraga Higins. Jeigu žaibogaudė išgyvens ir nuspręs grįžti, prašau su ja elgtis maloniai, nes tau ir šeimai ji gali padėti pričiupti Džonstoną. Beje, jei pavyks, už mane nužudyk Džonstoną. Vėlgi jei pasiseks, už mane pasidulkink su Džeimsu Vinteriu. Pirmo šanso aš neišnaudojau.

Išgerkime už mūsų prisikėlimą.

Padiktuotas tekstas užleido vietą keliems ranka pakeverzotiems, kreiviems šleiviems žodžiams. Ji vos atpažino savo rašyseną.

Visada tavo,

Mergina vėl ėmė virpėti. Paskutinę pastraipą brūkštelėjo į ją nepanašus asmuo. Atkeršyti Džonstonui? O taip, su mielu noru, velniai griebtų. Pritarti tam, kas parašyta apie Higins su Vinteriu? Nė už ką. Pirmtakę pakeitė ne artėjanti mirtis, o kažkokie kitokie potyriai, bet dabartinė Liusindos versija neįstengė suprasti, kas būtent nulėmė permainas.

Ji atsiduso ir nustūmė laišką į šoną. Kada nors aprimusi vėl perskaitys pirmąją dalį. Vertingos informacijos ar patarimo, kaip elgtis mirties akivaizdoje, tos eilutės nepateikė. Jokie originalo prisiminimai nepadės, jeigu — tiksliau, kai — atgaivintoji Liusinda pati turės žingsniuoti tamsiuoju slėniu. Štai ką greičiausiai būtina įsisąmoninti: tuo keliu iš tiesų reikia eiti vienam.

Vis dėlto mintis, jog derėtų paskambinti Moragai Higins, taip nebegąsdino. Gal pirmtakė siekė ne vien atskleisti tam tikras tiesas, bet ir apmalšinti savo kopijos baimes.

Nuo ryšių skydelio Liusinda nuplėšė naują telefoną ir jį įsijungė. Higins kodas kataloge išliko.

— O, čia tu, — tarė žaibogaudė.

— Norėčiau su tavimi pasimatyti.

Ekrane Higins patraukė pečiais.

— Tu žinai, kur mane rasti. Ten, kur susipažinome. „Gauruotoje fėjoje”.

Užeigoje, kuri vidury dienos atsidavė vidurnakčiu, tvyrojo įsisenėjusi, slegianti atmosfera. Liusinda nusipirko didelį degtinės stiklą ir priartėjo prie Higins stalo, dunksančio greta lango. Žaibogaudės rankas, vartančias puslitrinį, perpus ištuštintą viskio butelį, nutvieskė pro deimantinę plokštę besiveržianti saulės šviesa.

— Dabar alkoholis veikia, — prabilo ji. — Argi ne nuostabu?

— O kur dar plieninės kepenys? — Liusinda tikėjosi, kad atsiliepė susižavėjimą išduodančiu tonu, nors jai diegė paširdžius, galbūt ir smegenis.

Higins nusijuokė.

— Dėkui. Aš nepakenčiu užuojautos.

— Girdėjau, kad pyksti.

— Suprantama. — Žaibogaudė nukrimto viršutinę kakliuko dalį, dantimis ją sutreškino bei prarijo. Iškišo liežuvį, apibertą blizgančiais trupinėliais ir juos nuplovė mauku iš apkandžioto butelio. — Puiku, ar ne? Įgijau fantastišką kūną, bet išsaugojau tą patį apgailėtiną protą. „Moraga Higins, Pagrobimo nuokruša, malonu susipažinti.” Bet man, o Dieve, norisi šio to daugiau.

— Džiaugiuosi, jog Čemobilyje neradai, ko trokšti.

— Nepatiko man toji planeta. Ten per daug vaiduoklių. — Ji apdovanojo pašnekovę vertinančiu žvilgsniu. — Žinai, kad pati mane ištraukei iš tos skylės? Pasirodei velniškai ištverminga. Su manimi elgeisi maloniai.

Liusinda gindamasi pamojo rankomis.

— Ne aš.

— Bet turi jos charakteri Tu esi šaunuolė, Karlail. Nepamiršk.

Higins savigaila staiga išgaravo, akys keistai sužvilgo, tarytum

žaibogaudė būtų žiūrėjusi į anksčiau matytą, pasigėrėjimą keliantį asmenį, ir puoselėjusi viltį, kad jis išliks atsiminimuose.

— Nepamiršiu, — prižadėjo Liusinda. — Dėkui už gerus žodžius. — Ji nurijo degtinės gurkšnį, bet vidų sušildė ne vien alkoholis. Retam kuriam iš civilių padermės patikdavo kariškiai. Rodomas prielankumas džiugino, net jeigu civilis buvo ne visai žmogus. — Mano pusbrolis minėjo, kad nebenori persikelti į organinį kūną. Mes galėtume už jį sumokėti. Jaučiamės tau skolingi.

Higins pakratė galvą sušiugždendama plonytėmis, plaukus atstojančiomis vielos gijomis.

— Jeigu taip maga, naujame kūne atgaivinkite senąją mano esybę. Ji, be jokių abejonių, apsidžiaugs. — Kietai sučiauptos lūpos ištįso. — Arba ne. Atvirai kalbant, neįsivaizduoju, kaip ji reaguos. Jei bus nepatenkinta, visuomet galės nusižudyti.

— O kaipgi tu? — taisyklės skelbė, jog Karlailų dreife tuo pat metu gali kursuoti tiktai vienas asmens įsikūnijimas. Bent jau oficialiai. Todėl identiškiems dvyniams nuolat kildavo sunkumų. Jie privalėdavo nešiotis atitinkamus pažymėjimus.

— Aš neketinu likti, kokia esu dabar, arba kažkur perrašyti savo sąmonę. Noriu tobulėti. Gali į mane nekreipti dėmesio. Visas tapatybės teises pėrleisiu klonui.

— Kur susiruošei keliauti? Jokia ekspedicija tavęs nepriims, pati žvaigždėlaivio neįpirksi, iš Karlailų dreifo niekaip nepasišalinsi.

— Ei, man alsuoti nebūtina.

— Ketini sprukti įsitaisiusi ant laivo korpuso? — skeptiškai pasitikslino Liusinda.

— Ša, nerėkauk, — nutildė ją Higins. — Nebloga svajonė, tiesa? Pajusti, kaip plaukus kedena saulės vėjas, vakuume plika akimi išvysti žvaigždes. Pamatyti, kas vyksta per VŠ šuolį. Aš sėdėčiau išsižiojusi ir burna gaudyčiau kvantinius angelus lyg kokius mašalus.

— Dabar sugebėtum kaip nors išsiblaivyti? — pasiteiravo Liusinda.

— Aha, žinia. — Žaibogaudė sumirksėjo ir atsiduso. Apsiblausęs žvilgsnis pranyko. — Cha. Šūdas. Protas vėl skaidrus. Ar aš tikrai taip pliurpiau?

— Taip. — Mergina pasviro į priekį. — Norėtum dalyvauti Euridikės antpuolyje?

— Oho. Aišku. Tavo klanas rengia ataką?

— Aš taip nesakiau. — Pustuštį degtinės stiklą Liusinda nustūmė į kitą stalo pusę. — Pabaik. Galėsi prisigerti iš naujo. — Ji atsistojo, prieš atsisveikindama mirktelėjo. — Su tavimi susisieksiu vėliau.