Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Na, iš dalies… — Kevinas užsičiaupė, pajutęs perspėjantį Dankano žvilgsnį.

— Ką nori pasakyti?

Pusbrolis atsiduso.

— Padėtis gana paini. Aptarsime ją, kai atsikelsi, gerai?

Jis dūrė nykščiu į tarpdurį. Kartu su Dankanu išėjo iš kambario.

— Pasimatysime po minutės, — tarė Kevinas, prieš uždarydamas duris.

Liusinda kurį laiką sėdėjo virpėdama. Kokia absurdiška padėtis. Visiškas naujumas sumišo su įsisenėjusiu pažinimu. Fizine prasme ji jautėsi kaip niekad puikiai. Netgi buvo išalkusi. Originalo patirta trauma nė trupučio nepaveikė kopijos. Jai teko pasigilinti į save, kol pavyko suvokti, kas būtent sukėlė drebulį. Ogi pojūtis, kuris įsiskverbdavo į širdį tais atvejais, kai Liusindai pasisekdavo per plauką išvengti mirties. Egzistencijos trapumo suvokimas. Mergina suturėjo šią mintį, kol toji išblėso iki šildančio dėkingumo už atgautą gyvybę, galų gale sąmoningai išgujo ją iš galvos.

Ji nukorę kojas nuo lovos, ątsistojo tevilkėdama žalius, švelniai priglundančius, bet paprastus ligoninės marškinius. Apdarą nusitraukė ir šveitė į Drekslerio surinktuvą. Veidrodyje patyrinėjo nuogą kūną. Oda pasirodė besanti nepaprastai glotni, ant savo padų ji nejautė nė menkiausio sukietėjimo. Plaukai garbanojosi, tačiau buvo šviesesni nei anksčiau. Iš pažiūros atjaunėjo penkeriais metais. Veidas tarytum priklausė naiviai, ne daug ką gyvenime pažinusiai merginai; visi patirties ir sumanumo įrodymai nusitrynė kaip kosmetikos sluoksnis.

Į Drekslerio aparatą Liusinda įvedė nurodymą pagaminti dailią kariško stiliaus eilutę bei batelius, paliko aparatą pukšėti, ir išsimaudė duše. Bergždžios pastangos suglostyti plaukus, idant jie atrodytų tiesesni bei ilgesni, tik privertė krūptelėti ir sumoti, jog akys vis dar baudžiasi pratrūkti ašaromis. Apsirengusi nusprendė, kad jos išvaizda pernelyg žavi. Labiau pritiko kadetui negu kareiviui. Nieko nepadarysi. Ji pasišalino iš miegamojo ir nužygiavo į svetainę.

— Atrodai… prašmatniai, — ištarė Kevinas, pasirūpinęs užkaisti kavos ir į dubenėlį priberti dribsnių.

— Ką turi ome…

— Valgyk, — liepė pusbrolis. Mergina atsisėdo prie stalo.

Dankanas tyrinėjo failų katalogus. Kevinas pro langą dairėsi į gatvę. Dribsniai užkimšo jos pilvą ir burną. Nustūmusi tuščią dubenį į šoną, Liusinda sau šliūkštelėjo dar kavos.

— Aš atsigavau, — pareiškė. — Galite mane apšviesti.

Brolis atsitraukė per kelis žingsnius, vangiai sudribo ant pintos kėdės. Kevinas įsitaisė kitapus stalo.

— Liusinda, — prabilo jis, — štai ką tau atsiuntė tavo originalas. — Pusbrolis įteikė voką su Raudonojo kryžiaus ženklu ir genų atspaudu. Pastarasis prasiskyrė, primygtas nykščiu. Iš vidaus išslydo astrograminio popieriaus lakštai, kuriuos ji permetė akimis. Viešpatie, nejau psichinė pirmtakės būsena tikrai taip klaikiai išsiderino? Laiškas tryško emocijomis. Liusinda negalėjo jo skaityti, tik ne dabar. Todėl lapus sukišo atgal į voką.

— Vėliau, — pasakė ir kilstelėjo laišką. — Kaip jį gavote… iš manęs?

— Tu… — Kevinas prikando liežuvį, papurtė galvą ir pratęsė: — Tu nemirei nei Čemobilyje, nei čia. Aptikai vartus, per kuriuos nusigavai į gimtąjį ŠAR pasaulį. Riteriai paėmė tave į nelaisvę, bandė išgelbėti, bet nesėkmingai. Tu išsiuntei du pranešimus. Vieną sau, kitą šeimai. Ne tokį asmenišką. Jame apsakei, kas atsitiko.

— Ar mes gavome KTĮ?

— Įrangą tu radai, bet ją drauge su tavo nusamdytu laivu pagrobė kitas žvaigždėlaivis. Vienas iš DK flotilės, apie kurią mums pasakojai. Vėliau sužinojai, jog KTĮ nušvilpė riteriai.

Liusinda pašoko iš savo vietos.

— Vadinasi, aš nieko nepešiau?

— Ne, ne, — atsakė Kevinas. — Klausyk, hmm, aprimk.

— Neaiškink man, ką turėčiau…

Ji susmego ant kėdės, porą sekundžių giliai paalsavo.

— Tiek to. Tęsk.

— Tavo atsiųsta informacija mums vertingesnė už laivą, — patikino Kevinas. — Prašyčiau to neužmiršti, gerai?

— Gerai.

Pusbrolis išklojo viską: apie Džonstono išdavystę ir Euridikės reliktą, kurio svarba buvo reikšmingesnė, nei kas nors galėjo įtarti. Visų pirma su riteriais jie susigrūmė ne vien dėl kirmgraužų mazgo, bet ir dėl paties raizginio kontrolės. Kad ir kaip, anot pusbrolio, šeima vertino gautus duomenis, nūnai merginos galvoje sukosi vienintelė mintis — per pirmąjį žygį į Euridikę ji susimovė rimčiau, negu tikėjosi, per paskutinę ekspediciją vėl pasirodė kaip visiška nevykėlė.

Kalbėti šia tema Liusinda nė kiek netroško. Lai išvados lieka neišreikštos žodžiais. Dabar jai reikėjo kažkaip atitaisyti padarytą žalą.

— Kas nutiko kitai moteriai? — paklausė. — Su metaline galva?

Kevinas pasikasė smakrą.

— Hmm, kaip minėjau, praėjo pro vartus kartu su tavimi…

— Pati žinau. Ar ji sugrįžo?

Pusbroliai susižvalgė.

— Ai, velniop, — numojo ranka Dankanas. — Pasakok.

— Grįžo, — atsakė Kevinas. — Tiesą sakant, ji ir pristatė laiškus. Spjaudėsi krauju… vaizdžiai kalbant, suprantama, nes kraujo išvis neturėjo.

— O, Dieve! — Liusindos sąmonėje netikėtai nušvito pora šleikštulį keliančių vaizdų: mintyse sušmėžavo Moraga Higins, vėl pritvirtinama prie radiacijos nusekinto kūno, ir jos galva, atsiųsta dėžėje. — Bet kaip…

Kevinas keistai dirstelėjo į pusseserę.

— Jai nieko baisaus nenutiko. Moragos galva kažkur klaidžiojo, veikiausiai naršė metalo laužą ir parsibeldė atgal su nauju geležiniu kūnu.

Liusindą nukratė drebulys.

— Prieš išvykdama ji irgi save nukopijavo. Bent jau galėtume Moragai suteikti organinį pavidalą.

— Štai kas keisčiausia. Tavo bičiulė, žinoma, siunta, bet žudytis nebenori.

— Pyksta ant manęs?

— Ne, manau, jai knieti nužudyti Džonstoną.

— Jis jau turėtų būti negyvas, — pastebėjo Liusinda.

— Tu nesi įpratusi prie tokių pokyčių, — tarė Kevinas, tarsi jai būtų reikėję priminti. — Tau draugiją palaikęs Džonstonas, be abejo, nusibaigė. Čia likusi kopija atgijo, vos tiktai originalas išsinešdino iš klinikos. Mes dar nežinojome, kas tau nutiko, kai jis atsigaivelėjo, čiupo pinigus ir paspruko. Esu tikras, kad persikraustė pas riterius. Ko gero, nulėkė į Euridikę.

— O… — pirmą kartą per šį gyvenimą mergina nusišypsojo. — Puikumėlis.

Kevino veidą perkreipė nerimo išraiška. Dankanas stryktelėjo nuo kėdės ir atkulniavo prie stalo. Abu įsmeigė į Liusindą rūsčius žvilgsnius.

— Kas yra?

— Tikiuosi, nebandai vėl regzti kokių kėslų? — suniurzgėjo pusbrolis. — Prie ekspedicinių pajėgų geriausiu atveju prisijungtum kaip eilinė pėstininke.

— Mūsiškiai buria ekspedicines pajėgas? — paklausė ji, nuoširdžiai susidomėjusi, sykiu vildamasi pakeisti temą.

— Aišku, — atsakė Kevinas. — Joms vadovaus Janas ir Amelija. Kaip pati siūlei. Ji užsiims žvaigždėlaivių mainais ir pačioje Euridikėje paieškos sąjungininkų, o Janas relikto apylinkėse aptiko daugiau vartų. Na, tas praėjimas, kuriuo tu iš pradžių naudojaisi, dar neatsivėrė, bet jis suieškojo kirmgraužą, vedančią į tavo atrastos DK planetos, iš kur galima nerti tiesiai į Euridikę, relikto apylinkes. Kovinės archeologijos komanda bus pasirengusi persikėlimui po dienos kitos. Mane paskyrė vadovauti būriui. Tau irgi derėtų prisidėti.

— Mielai.

— Ei, tavo galvelėje kirba dar kažkas, — įsiterpė Dankanas. — Aš per gerai tave pažįstu.