Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Ką? — nustėro Vinteris. — Liusinda negyva?

Or gūžtelėjo.

— Aha, bent jau pagal paskutines naujienas. Nėra ko jaudintis netrukus ji išnirs iš atgaivinimo rezervuaro — kitaip tariant, jos kopija, kuri, laimei, nežinos, kas nutiko originalui.

— Kas būtent? — paklausė muzikantas.

— Vargšelė įsivėlė į kažkokią kvailą avantiūrą. — Moteris palingavo galva. — Nesijaudink. Ką mūsų laikais reiškia mirti? Atsakymą, manau, pats gerai žinai.

Vinteris niūriai palinksėjo.

— Kiek suprantu, turi planą. Vargu ar tokį ilgą kelią sukorei vien tam, kad gautum mano autografą.

Or suprunkštė.

— O ne, ne todėl. Ir taip, turiu.

Ben-Amis pasijuto sudirgęs lyg vaikas, besiklausantis suaugusiųjų pokalbio… arba atvirkščiai.

— Aš pamečiau jūsų mintį, — prisipažino jis.

Moteris atsigrįžo į prodiuserį.

— Jūs esat sugrįžėlis. Siekiat parsigauti atgal į Žemę, atsikratyti riteriais ir, hmm, iškovoti nepriklausomybę Euridikei?

— Aš asmeniškai nesu, — nežymiai atšlijęs pareiškė Ben-Amis.

— Iš pjesės susidaro visai kitoks įspūdis.

— Čia meno kūrinys, — atšovė jis, su nerimu pagalvojęs, kad šis skirtumas viešniai nė motais.

— Taip, taip, žinia. — Or apsidairė, tarsi pokalbis jai būtųpabodęs, žvalgėsi smalsiai, bet anaiptol ne kaip meno gerbėja. — Rastumėt kokią ramią vietą, kur galėtume šnektelėti akis į akį? — ji atsisuko į Ben-Amį. — Kai baigsite repeticiją, be abejo. Iki tol pažadu tylėti.

Vietinėje sistemoje pasirodė penki nauji laivai. Sairusas Lamontas juos atsekė psichinėje virtualioje erdvėje, kurią generavo, viena akimi stebėdamas gravitacijos bangų detektorius, kitos nenuleisdamas nuo vaizdo ekrano. Per pastarąsias savaites tapo, kaip pats įsivaizdavo, žvaigždėlaivių paliktų pėdsakų specialistu. Bet šitų suderintų gravitacinių impulsų pliūpsnių ir Čerenkovo spinduliavimo blyksnių dar nė sykio nebuvo matęs. Kol perprato regįs nuoseklius, trumpus VŠ šuoliukus, ilgai neužtruko. Euridikės pusėn nulėkė tiktai vienas iš atvykėlių. Kitas, prisijungęs prie likusio ketvertuko, kuris išsisklaidė asteroidų žiede, pasuko daugmaž jo kvadrato kryptimi.

— Apibendrink bendravimą ryšio kanalais, — paprašė Lamontas.

— Kalbos: korėjiečių, bengalų, kinų, ispanų, ir tagalogų, — atsakė „Alkanas drakonas”. — Turinys: pretenzijos į nuosavybės teises ir žvalgyba.

— Jie dalinasi asteroidų žiedą? — naujieną jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą.

— Taip. — Tylos pauzė atsidavė dvejone. — Ankstesnės transliacijos…

— Pasikartojo. Penkis sykius?

— Taip.

— Mėšlas.

— Sutinku.

Kasdieniniai Lamonto ir DI pokalbiai sutrumpėjo iki lakoniškų burbtelėjimų. Nuo tada, kai asteroidas transformavosi į karo mašinų, parengtų skrydžiui į atmosferą, bazę, nieko naujo neįvyko. Jiedu su „Alkanu drakonu” išnaudojo atokvėpį tolimesniam terapeutiniam defektų šalinimui. Į priekį stūmėsi labai pamažu. Emociškai procedūros taip išsekindavo, kad jokioms kitoms sąveikoms nebelikdavo jėgų. Pakito netgi lytinis jų gyvenimas.

Bėgo valandos. Lamontas pasimankštino elastiniame tinkle, nors paskutiniu metu ėmė rimtai abejoti, ar kada nors vėl vaikštinės natūralios gravitacijos aplinkoje. Nepažįstamas žvaigždėlaivis nenumaldomai artėjo, šuolis po šuolio. Rodės, tarytum pilotas apčiuopomis ieškotų kelio arba manevruotų pasikliaudamas savo akimis, pasitelkęs bandymų ir klaidų metodą. Vieną ar porą sykių laivas iš pirmo žvilgsnio pakartojo šuolį: grįžo į pradinį tašką, pranyko ir atsidūrė šiek tiek kitoje vietoje.

Žvaigždėlaivio pėdsakai dingo ten, kur skriejo asteroidas — pakankamai didelis, kad jį užfiksuotų gravitacijos bangų detektorius. Jokių kitų paliekamų žymių Lamontas neįžvelgė, todėl paties laivo stebėti nebegalėjo. Maždaug po penkiasdešimties minučių nepažįstamasis atliko šuoliuką, po kurio (kaip gerokai vėliau pavyko nustatyti) atsidūrė stačiai Euridikėje. Sprendžiant iš kitų valandų valandas sruvenančių duomenų, likę trys laivai pasirinko tokį pat maršrutą — pamažėle judėjo link sąlygiškai padorių apimčių asteroido, atsitūpė ant akmens luito ir nuspriegė į planetą, kurioje pėdsakus prarijo informacijos chaosas bei gravitacijos šaltinis.

— Koks neįprastas laivas, — pakomentavo Amelija Or, nukreipdama akis viršun. Galvą pakėlė ir šilto lietučio merkiamas, iš dokų į vienbėgio stotelę einantis, jai draugiją palaikantis Vinteris. Danguje sklendė juoda raja. Iš apatinės jos dalies kyšojo kažkoks kampuotas objektas, bet tamsiame fone jo nesisekė aiškiau įžiūrėti.

— Jėėėzau, — nutęsė muzikantas. — Nepamiršk, man jie visi atrodo neįprasti. — Jis kryptelėjo smakru į riterių žvaigždėlaivį, tebekybantį virš miesto, vėl įsistebeilijo į atvykėlį, kuris padarė viražą — veikiau demonstravo savo pajėgumus nei pakluso kažkokiam aerodinaminiam reikalavimui — ir nušvilpė į šiaurę. — Ar žinai, kas čia?

— Nieko ypatingo. Naujas, DK sukurtas modelis.

— Komunistų išperų? — nusijuokė Vinteris.

Moteris pervėrė palydovą skvarbiu žvilgsniu.

— Nenuvertink jų. Tie žmonės kraustosi iš proto dėl vienos savybės, vadinamos čučhė — savarankiškumo. Kantrybe riteriams neprilygsta, bet daugumą dalykų mėgina išsiaiškinti patys, kad galėtų juos panaudoti savo labui. Kalbu ir apie postžmonių technologijas, ir apie pirmuosius principus. Rezultatai matyti plika akimi. Ana tas laivas yra pats manevringiausias iš visų, kurie egzistuoja. — Or atsiduso. — Liusinda siekė jį gauti mums.

Pagalvojus apie Liusindos mirtį, Vinterį nutvilkė skausmo dūris.

— Kurių galų?

Amelija plačiai pamojo ranka.

— Atspėk.

— O taip, panašu, kad šitas jau išbrauktas iš parduodamų sąrašo.

— Mes turime geresnį sumanymą.

— Nekantrauju jį išklausyti.

— Kurgi ne. — Pašnairavusi moteris apdovanojo Vinterį šypsena, nuo kurios jį, regis, nukratė elektra. Muzikantas sutriko. Amelija Or buvo viena karta jaunesnė, užgimusi netrukus po Negailestingo Pagrobimo. Astronominiu gyvenimo ir mirties mastu ją galima laikyti kone bendraamže. Pats gulėjo negyvas suledėjusiame durpyne, kai ji augo Glazgo griuvėsiuose. Iš visų planetoje sutiktų žmonių — netgi pažinotų, kaip Armandas, su kuriuo jiedu keliavo susitikti, — Amelija atrodė artimiausia. Tai, kad palydovė klausėsi tiesioginių pomirtinių Vinterio ir Kolderio pasirodymų, iš Marso bei Asteroidų žiedo transliuojamų į Žemę, be to, kolekcionavo grupės albumų reprodukcijas, susigraibė jas iš informacinių sistemų, tebeveikiančių po holokausto, bemaž suteikė jai šiurpią teisę į glaudesnius santykius. Čia, pašonėje, žingsniavo subrendusi, už jį vyresnė, kur kas ilgiau gyvenusi gerbėja.

Jie perėjo gatvę — Vinteris pavojingai įprato prie automatizuoto eismo, todėl nuleido koją į važiuojamąją kelio dalį beveik nekreipdamas dėmesio į transporto priemones, — patraukė link stoties kolonos ir laiptais užlipo iki platformos. Savo mobiliajame muzikantas įrašė Silpnos Šviesos gatvės pavadinimą, ir aparatas nurodė, kokiu vienbėgio moduliu važiuoti. Kai prisistatė kapsulė, pažymėta reikiamu numeriu, abu koja kojon nėrė vidun, įsitaisė vienas priešais kitą mažne susiglaudę keliais. Persimetė žvilgsniais, nusisuko, vėl atsigręžė ir prajuko.

— Kas yra? — paklausė Amelija.

— Nieko, — atsakė Vinteris. — Man dingtelėjo kvaila mintis. — Jis nukreipė akis šalin. Pajudėjęs iš vietos, suzvimbė vienbėgis, už lango ėmė raibuliuoti žiburiai ir lietaus lašai.