Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Ar reliktu įmanoma kontroliuoti kirmgraužas?

— O taip, — atsakė Joši. — Kai tik pavyks jį įvaldyti. Todėl riteriams prisireikė KTĮ, kuris funkcionuoja kaip primityvi kirmgraužų gamintojo versija. Ištyrę teleportacijos įrangą, jie viliasi perprasti ir raizginio generatorių. Nori jį kontroliuoti, anot jūsų.

— Kodėl man visa tai pasakojate? — Karlail nuomone, medikė elgėsi žiauriai, pateikdama informaciją, kuria jai nelemta pasinaudoti.

— Mes nenorime, kad riteriai įgytų tokią galią, — paaiškino japonė.

— Betgi jie yra elitiniai jūsų žmonės, kaip pati minėjote.

— Teisingai. Deja, čia ir yra bėda. Jeigu riteriai taip netikėtai įgaus naujų svertų, subtili lyčių bei visuomenės sluoksnių pusiausvyra išsiderins, ir valdžios svarstyklės neabejotinai pakryps jų naudai.

Karlail išpūtė akis. Iš tokios pusės apie saviškius niekada negalvojo. Bet riterių nesutarimus galima išnaudoti šeimos ir jos pačios labui…

— Kaip, atskleisdama man tiesą, ketinate sau padėti?

Joši veide atsispindėjo bejausmė išraiška.

— Sprendimą priimsite jūs. Tenoriu priminti, kad būdama karo belaisvė turite teisę susirašinėti su artimaisiais, o jūsų korespondencijos slaptumą užtikrina įstatymai ir Ženevos konvencija.

— O… — nutęsė Karlail. Kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos.

— Kuo pageidautumėte užsiimti? — galiausiai paklausė medikė.

— Norėčiau likti čia.

Linktelėjusi Joši pakilo nuo suoliuko.

— Gal jums ką nors atnešti?

— Taip. Mielai išgerčiau ir užkąsčiau, be to, man reikės rašymo priemonės. Privalau namo išsiųsti laiškus.

— Šeimai?

— Taip. Ir vieną sau.

Erdvus, tuščias pastatas, iškilęs prie dokų, kadaise atliko sandėlio funkcijas, tačiau jis tapo atgyvena prieš daugelį dešimtmečių, kai įsigalėjo nanogamyba. Ben-Amis nenumanė, kokios prekės buvo saugojamos tarp šių sienų, bet aitrokas ir gižus, ore sklandantis, į grindis, net į skersines sijas įsismelkęs kvapas bylojo, jog čia nuo senų laikų užsiliko alkoholio molekulių. Pernelyg gausūs elektros ištekliai, ko gero, palaikydavo atitinkamą temperatūrą bei drėgnumą. Dabar jie tiekė energiją apšvietimo ir garso įrangai, holografiniams projektoriams bei mašinoms. Dainavimo, šokių, dialogų repeticijos, darbai scenoje ir rekvizito ruošimas tęsėsi jau savaitę. Pirmą kartą per jo karjerą Septyniasdešimt Devintosios apygardos municipalitetas skandalingai uždraudė statyti spektaklį Jardin dės Ėtoiles parke, atseit būgštaudamas, kad šiame gali kilti gaisras. Ben-Amis paprašė savojo Euridikės asamblėjos nario užginčyti sprendimą, laikinai perkėlė „Maištininkus ir sugrįžėlius” į atokesnę vietą.

Per pokalbį su žurnalistais ją praminė „Ištremtuoju teatru”. Skaisčiai nušviestas pavadinimas nūnai kabėjo virš durų.

Šiandieną jis pirmą sykį ketino peržiūrėti generalinę viso pirmojo veiksmo arba įžangos — viskas priklausė nuo to, kaip pradžia susiklostys — repeticiją. Prodiuseris įsitaisė ant plastikinės kėdutės, trečioje ar ketvirtoje eilėje nuo priekio. Vinteris, Kolderis, Kovalskis ir Al-Kajed atsisėdo jam už nugaros. Likusieji, technikai su scenos darbininkais, pritūpė dar toliau arba tiesiog sustingo tarpueiliuose. Šen bei ten šmėžavo ir nepažįstami veidai. Ben-Amis bandė nuslėpti peržiūrą nuo visuomenės, bet anaiptol ne nuoširdžiai — iš tiesų jam norėjosi, kad apie spektaklį pasklistų gandas. Tuščioje tamsioje scenoje, priešingose jos pusėse, viso labo kybojo keturių metrų aukščio, iš medžio bei kartono sukaltos, radijo bangomis kontroliuojamos, butaforinės tankų vaikštūnų kopijos.

— Atrodo neblogai, — pasviręs pirmyn, tarstelėjo Vinteris.

Atsisukęs Ben-Amis išsišiepė.

— Turiu jums staigmeną.

— Didesnė už Priešingybės tunelyje vyksiančią orgiją, kuri bus parodyta per trečiąjį veiksmą? — paklausė Kolderis. — Laukiu nesulaukiu.

— Ne, nieko panašaus, — užtikrino Al-Kajed.

— Pradedam, — į mikrofoną, pritvirtintą prie gerklės, pasakė Ben-Amis.

Virš užpakalinės scenos dalies nušvito spalvinga Žemės holograma. Mėlynas ir baltas rutulys, papildytas žaliais, rudais kontinentų lopiniais bei sausumos masyvų kontūrais, pagal kuriuos planetą buvo galima atskirti nuo bet kokio kito apgyvendinto žemiškojo tipo pasaulio. To užteko: su niekuo nesupainiojami, simboliški Afrikos rago ir nužnybto Viduržemio ežero vaizdai įsirėžė į žmonių atmintį nuo klasikinio „Apolono 8” skrydžio laikų. Ben-Amis išgirdo, kaip Vinteris pro dantis įtraukė orą, ir nusišypsojo tamsoje.

Kaip papasakoti istoriją, kai pats dalyvauji istorinės reikšmės įvykiuose?

Per pastarąsias porą dienų Bendžamino Ben-Amio žvilgsnis nuolat šaudė tarp scenarijaus ekrano ir naujienų sienos. Vienu momentu žinių tarnybos operatoriai nufilmavo slėnio panoramą. Pietiniame žemyne, vos už kelių šimtų kilometrų nuo Naujosios Pradžios, atsivėrė vaizdas, kokio jam gyvenime neteko matyti. Kameros užfiksuotas, per penkis kilometrus nudrikęs kraštas transformavosi kone pernakt: iš derlingo, bet laukinio, krūmokšniais apžėlusio paupio virto dirbamais žemės sklypais. Melsvai žalsvus atspalvius pakeitė sodri žaluma, sudygo tvoros, stikliniai statiniai, lygiais tarpais išsidėstė namų grupelės, kurios turėjo nuosavus palydovinių antenų spiečius ir zenitinių raketų pabūklus. Susidarė įspūdis, tarytum klonyje išsivyniojo žalias fermų kilimas — visi ūkiai tarpusavyje atrodė beveik tapatūs, tačiau kiekvienas demonstravo individualius savarankiškumo bruožus bei apsaugos priemones.

Prieš susitelkdamas į darbą jis nukreipė akis į kavinės langą ir pažiūrėjo į gatvę, kur dominavo tokie patys, dėmesį blaškantys reginiai: visur sukiojosi nepažįstami žmonės. Pavyzdžiui, tylūs, budrūs individai azijietiškais veido bruožais ir spalvingais drabužiais, vyriškos giminės atstovus išskiriančiais iš juodai apsirengusių riterių. Liusinda juos vadino „komunistais”, arba DK. Skaičiumi šiuos gerokai pranoko „fermeriai”, anot Karlail: smalsiai besidairantys, žioplinėjantys, balsingai dudenantys, prakaituotais griežto stiliaus kostiumais išsipuošę suaugusieji, būriai lakstančių, krykštaujančių, kvatojančių vaikų, įdegusių mažylių saulės nublukintais plaukais, baltais švarplėtais dantimis. Fermeriams, regis, turėjo užtekti veiklos savo viensėdijose, bet jiems netrūko laiko ir iškyloms ar pasivaikščiojimams po parduotuves. Kaip turistams, atvykėliams stigo takto; kaip pirkėjai, jie stokojo pagarbos bei mandagumo — tėkšdavo savo A.A. dolerius ant prekystalio, tarsi darydami krautuvėlei malonę, ir išžygiuodavo pilnais glėbiais daiktų. Veidai, nors ir gana jauni, buvo nepatobulinti, seniai matę skustuvą, dėmėti, išvagoti raukšlelėmis. Moterys dažniausiai pirkdavo kosmetiką ir apdarus; vyrai teikė pirmenybę dezodorantams bei įvairiems prietaisams.

Prireikė dienos, kol jis sumąstė, kaip parduotuvių klientų invazija galėtų pjesei suteikti naudos — tiek praktiniu, tiek emociniu aspektu.

Holografinė Žemė pasisuko, tuo pat metu užgriaudėjo orkestrinės muzikos įrašas. Į skardžius ritmiškus garsus pamažu įsiliejo stiprėjantis mušamųjų bumbsėjimas. Kilnodami vikšrus ir kojas, stumdydami ginklų vamzdžius, į taktą nerangiai susiūbavo tankai. Jie prisiartino vienas prie kito pagal būgnų trenksmą, atliko apgaulingus manevrus, atsitraukė, dar kelis sykius paslankiojo į priekį ir atgal. Neskaitant vėliavų, nudažytų ant korpusų — žvaigždėtos su raudonomis, baltomis juostomis ir blizgančios geltonų žvaigždelių apskritimu, — tuodu atrodė bei judėjo visiškai vienodai.