Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Įspūdingesni už gyvąjį pasaulį? Už Dievą bei gamtą?

— Taip! — užsidegė žaibogaudė, tačiau kaipmat atlėgo, turbūt pajutusi, kaip įsitempė bendražygės raumenys. — Bent jau leidžiantys išsamiau pažinti realybę.

— Cha! — atšovė Karlail. — Smaukaliai. Štai kas iš esmės buvo pagrobtieji. Vėplos, braukantys savo kotus. Juk čia… — šįkart atsainiai pamoti atėjo eilė jai, — …gryna pornografija. Antraip kodėl jie taip greitai perdegė? Kodėl neišliko? Jei paklaustum manęs, atsakyčiau, kad mirtinai užsismaukė.

— Nė nenumanai, kaip klysti, — paprieštaravo Higins. — Pagrobtieji mylėjo visatą labiau, nei mes kada nors sugebėtume. Egzistuoja begalė mums neįsivaizduojamų egzistencijos rūšių, ir aš kalbu ne vien apie erdvėlaikį, mintis, sąmonę ar materiją. Visa tai jie ėmė suvokti prieš pasitraukdami. Nėrė žemiau Planko ilgio ir pranyko. Smulkiagrūdėje stichijoje. Ten arba dar toliau slypi iki šiol. Erdvėlaikis knibždėte knibžda jų protais. Menkesniais už pagrobtųjų intelektus, bet neapsakomai skvarbesniais už mūsiškius. Būtent tos sąmonės suteikė mums galimybę skraidyti virššviesiniu greičiu, pasirūpino chronologijos apsauga, dėl kurios laiko kelionių paradoksai tapo neįmanomi.

Panašias hipotetines kalbas Karlail girdėjo ne sykį.

— Tiksliai žinai?

Higins vargais negalais atsistojo.

— Taip. Aš juos mačiau. Kvantinius angelus. Eime ieškoti vartų.

Kirmgraužos ertmę moterys aptikto ten, kurlink žaibogaudė nusprendė žingsniuoti. Nūnai jos fizionomija atrodė persikreipusi ir nebepriminė žmogaus veido, tarsi metalinė galva būtų susitelkusi vien tik į pastangas atsispirti organinės kūno dalies irimui. Bendražygė kone tikėjosi išvysti skruostais varvančius gyvsidabrio lašus. Nuo įtampos stiklines Higins akis suraižė trūkio linijos.

Karlail abejingai nužvelgė vartus. Paprastai, neįžiūrimą jų formą apibrėžė auksiniai, juvelyriškai apdoroti rėmai su kristalų karoliukais, kurie tvyksčiojo sunkiai įsimenamais raštais. Pastarąją valandą ji kulniavo pro kur kas keistesnius, žadą atimančius objektus. Jutimus atbukino stulbinančių struktūrų gausa.

— Puikumėlis, — ištarė. — Atvedei mus, kur reikia.

Higins pabandė šyptelėti. Veidrodiniai paviršiai suribėjo.

— O tu padėk mums ištrūkti.

Karlail įsikibo į žaibogaudės ranką.

— Gerai.

Jos drauge žengė pro vartus. Tuo pat metu sulenkė kelius ir prieš veidus instinktyviai atstatė delnus. Po akimirkos vienu balsu nusijuokė, sumišusios apsimainė žvilgsniais ir nuleido rankas. Karlail turėjo sukaupti jėgas, kad išsitiestų stačia. Bendražygės pavyzdžiu netrukus pasekė ir Higins. Traukos jėga siekė 1.2 g: ne tiek jau daug. Jausmas toks, lyg nugarą slėgtų kuprinė. Akiratyje plytėjo apledėję, krateriais išrausti tyrai, kuriuos skaisčiai nutvieskė gelsvai balta F7 klasės saulė, iš pažiūros, nutolusi per dešimt astronominių vienetų, ir melsvai apšvietė ledinė, už Jupiterį didesnė milžinė — sekundę kitą rodės, jog toji užgrius. Danguje kybojo dar vienas palydovas, ties juodu terminatoriumi nusidažęs žalsvai geltonai, aiškiai matomas tarp žvaigždžių žiburėlių. Karlail paėjo kelis žingsnius į priekį ir atsisuko į vartus. Šiuos įrėmino glotni parabolė, tarytum ledo skulptūra.

— Kur mes? — niurzgiai paklausė Higins.

Karlail ją apdovanojo, kaip pati tikėjosi, padrąsinančia šypsena.

— Raizginyje, jei tik mums pasisekė. Palenktyniaukime, kuri pirma peržvelgs katalogą.

Žaibogaudė numojo ranka, atsitūpė, į šlaunis įrėmė alkūnes.

— Gilinkis pati.

Šalmo ekrane įsijungusi Mesjė objektų katalogą, Karlail metodiškai nuskenavo dangų. Skafandro davikliai persiuntė kiekvieną gaunamos informacijos trupinėlį: regimų žvaigždžių padėtį erdvėje, saulės ir nuo planetos atsispindinčios šviesos spektrą, žemės paviršiaus temperatūrą, kito palydovo judėjimą… Prireikė minutės, kol pagal duomenų analizę pavyko atrasti anonimišką skaitmenų virtinę, čionykštės sistemos kodą. Gautas koordinates ji patikrino raizginio žvaigždėlapyje.

— Sėkmė mūsų neapleido, — pasakė. — Iš raizginio neišsiveržėme, tik pasišalinome iš Karlailų dreifo. Klano avanpostų šalimais nerasime. — Mergina aplaižė suskeldėjusias lūpas ir krūptelėjo. — Vietiniai vartai nepažymėti. Nuo kitų mus skiria dvidešimt kilometrų. Keliausime į šiaurės vakarus. — Ji apsidairė, luktelėjo, kol skafandras pagal nubraižytą dangaus diagramą nustatys kryptį. Palydovas, kuriame jos atsidūrė, neturėjo magnetinio lauko. — Mes būtinai iki jų nusigausime.

Higins nutaisė skeptišką išraišką.

— Ir kur persikelsime?

Karlail padvejojo, bet galų gale nusprendė neslėpti blogų naujienų.

— Į gimtąjį ŠAR pasaulį.

Žaibogaudė atsistojo. Netgi išsišiepė.

— Pas Šviečiamojo amžiaus damas? Būtų įdomu jas pamatyti.

— Malonu žinoti, kad nenusiminei. — Pačios Karlail perspektyva nedžiugino. Ji nebuvo girdėjusi apie pašaliečius, kurie viešėjo gimtojoje ŠAR planetoje ir juo labiau iš ten sugrįžo. Šiuo momentu tegalėjo viltis, kad svečių stygių nulemdavo riterių atsargumas, o ne grėsmingai priešiškas elgesys.

Linguodamos per ledyną, bendražygės laikėsi šalmo ekrane nurodyto orientyro. Tačiau aplenkus didesnį ar mažesnį kraterį, navigacinė sistema atlikdavo naujus apskaičiavimus ir pakeisdavo kryptį. Trumpiausio kelio nepasiūlydavo.

— Užnugaryje vėl pastebėjau pėdsakus, — tarė Higins, kai jos pajudėjo negiliu slėniu, kurį, regis, išgremžė vandens srautas, nors, žinoma, nieko panašaus neįvyko.

— Jie priklauso mums, — atsiliepė Karlail niršdama, kad palydovė išvis apie tai užsiminė. Anksčiau nė nepagalvojo, jog persekiotojas iš Čemobilio olos galėtų atsekti pavymui. Dabar nelemtos minties niekaip nesisekė išguiti iš sąmonės.

— Kodėl pėdsakai įsispaudę priešais?

— Nes grįžtame atgal ta pačia kelio atkarpa.

— Aš ne ką teįžiūriu, — Higins tonas bylojo apie palengvėjimą ir susitaikymą su likimu. Ji nuleido ranką ant palydovės peties, neilgai trukus prislėgė dalimi kūno svorio. Karlail ūmai atsikratė skrandžio turiniu ir vos neprarado sąmonės sulaikiusi kvapą, laukdama, kol valymo mechanizmai iškuops skafandrą, o išvamos atsidurs perdirbimo įrangoje. Dvokas niekur neišsisklaidė, bet po kurio laiko jis taip įsigėrę į šnerves, kad mergina nieko nebeužuodė.

Jos klūpčiojo pirmyn. Kitas planetos palydovas pasislinko savo orbitoje, ir dabar ledinės milžinės paviršių subjaurojo juodas, elipsės formos šešėlis. Kartkartėmis toji dėmė, rodės, nuslysdavo į priekį, retsykiais, dideliam jų nusivylimui, traukdavosi atgal.

— Reliatyvus palydovo judėjimas, — tarė Higins, nustebindama Karlail įžvalgia, raminančia pastaba.

Iki kitų vartų reikėjo svyruoti labai ilgai, net ir tada, kai akiratyje sušmėžavo mažutės taisyklingos jų formos; vietinis pasaulis savo dydžiu pranoko daugumą žemiškųjų planetų, — jau nekalbant apie palydovus, — kuriose moterys lankėsi, todėl intuicija joms iškrėtė piktą pokštą. Kirmgraužos ertmę žymėjo ledo kvadratas, nusklembtas kaip rėmeliai. Slinko valandos, ir šie vis augo regėjimo lauke… bet pasitaikydavo akimirkų, kai imdavo tolti. Palydovo šešėlis pranyko iš melsvos milžinės atmosferos.

— Ar jau atėjome? — paklausė Higins ir nusijuokė iš savęs pamačiusi, kad ligi dešimtmetrinio vartų žymeklio beliko koks šimtas metrų. Susiūbavusi palinko į priekį. Karlail tūptelėjo, leido žaibogaudei nuvirsti jai ant peties ir pukšėdama grįžo į vertikalią padėtį. Sidabraplaukė svėrė stebėtinai mažai. Mergina nulingavo ligi vartų, kone pro juos įgriuvo. Netikėtas šviesos pliūpsnis privertė ją užsimerkti, palaukti, kol prie pakitusio apšvietimo prisitaikys antveidis. Kojos susmego į minkštą pagrindą. Higins tapo dar lengvesnė. Karlail svirduliuodama atsitraukė nuo kirmgraužos per porą žingsnių ir veidu drebės į smėlį. Po kelių sekundžių išropojo iš po bendražygės kūno bei apsidairė.