Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Ei, už ką, velniai griebtų? — staiga: — …o, ačiū. — Nerangiai atsistojęs, išsipainiojo iš laido. — Minutėlę. — Jis sparčiai sumirksėjo, pavartė akimis, šalmo ekrane peržvelgdamas meniu. — Gerai, viskas išvalyta.

— Tikrai?

— Turiu geriausią antivirusinę programą, kokią galima nusipirkti už pinigus, — patenkintas savimi išrėžė Džonstonas.

— Labai tikiuosi.

— Vietiniai kenkėjai, laimei, netobulėja.

— Ačiū Dievui už menkas malones.

Jis nusijuokė.

— Už pačią didžiausią.

Porelė tęsė žygį. Rodės, lyg būtų patekusi į Karalių slėnį, Manheteną arba Priešingybę, tik tiek, kad kiekvienoje iš didžiųjų mašinų slypėjo daugiau pajėgumų, intelekto ir išmonės nei visose civilizacijose, kurios atsakingos už šitą žmogaus rankų darbą. Liusindai Karlail, objektus tyrinėjančiai marodierės žvilgsniu, tokia mintis seniai nebekurstė jaudulio.

Tarp formų įvairovės stūksantis KTĮ imtuvas atrodė gana paprastas: švininis, dešimties metrų aukščio toras su aukso ir prietaisų skydelių žiedu, įspraustu į jo paviršių, kaip ir siųstuve. Pagrindą atstojo neproporcingai milžiniškas, stačiakampis cokolis. Džonstonas užlipo ant akmeninio pamato, atsisegė nuo lyno, liepė Karlail pasekti jo pavyzdžiu ir kabeliu apjuosė įrengimą. Surišęs mazgą kelis sykius jį patikrino ir iškėlė nykštį. Vieni kitiems negailėdami nurodymų, bet ir neišvengdami klaidų, į pagalbą pasitelkę Higins, jie nustūmė imtuvą po atvira anga. Karlail su Džonstonu, įsitaisę priešingose pagrindo pusėse, kilo viršun kartu su masyviu objektu, kurį kabelis tempė aukštyn į laivo triumą. Higins privertė kraną pavažiuoti į priekį, nuleido aparatą ant denio.

— Tikiuosi, dėl jo buvo verta stengtis, — per bendrąjį ryšio kanalą pasigirdo piloto balsas.

Trijulė susižvalgė.

— Netaktiškas mulkis, — pastebėjo Džonstonas. — Metas į kelionę.

— Minutėlę, — paprašė Karlail. — Požemiuose pilna įdomių dalykų, ir man, hmm, nesinorėtų įjuos numoti ranka.

— Tikiuosi, nesiruoši čia šlaistytis? — paklausė Higins.

— Ne, ne, bet gal vertėtų palengvinti gyvenimą… — ji krūptelėjo nuo savo žodžių, — …būsimoms komandoms ir planetoje palikti kraną.

— Nebloga mintis, — sutiko Džonstonas. — Et, velniop, už įrangą mokėjai tu. Aš neprieštarausiu, jei Karlailai pirmi ja pasinaudos.

Iškelti agregatą laukan pasirodė ne taipjau lengva. Pilotas turėjo nutupdyti „Ekstazį” ant Čemobilio paviršiaus ir visiškai atverti liuko angą. Padedant Liusindai Karlail, sidabraplaukė nuvairavo kraną į atviros žemės plotą. Strazdanotas, prie valdymo prietaisų sėdintis jaunuolis kilstelėjo laivą aukštyn, palikęs įrengimą apačioje, atsiplėšė nuo planetos per penkis šimtus metrų ir labai lėtai pasislinko į šoną. Kol Higins rabždinosi iš kabinos, Karlail akimis sekė žvaigždėlaivio manevrus — spėjo, kad pilotas ieško tinkamos vietos, kurioje galėtų jį nuleisti nerizikuodamas užkliudyti krano. Blausiai žioruojančioje, jonizuotoje vietinėje atmosferoje skaisčiai tvieskė „Ekstazio” prožektoriai.

— Pasitraukime per kelis šimtus metrų į šoną, — pasiūlė Higins.

— Suteikime pilotui erdvės. Jis sako, jog nerimauja dėl vėjo šuorų.

Nukreipusi žvilgsnį į žemę, Karlail atsargiai slinko į priekį, kai virš horizonto akies krašteliu pastebėjo blyksnį. Paskui antrą, trečią, vis arčiau ir arčiau. Tarp žybtelėjimų įžiūrėdavo neryškų gigantiško šikšnosparnio pavidalą, tarsi šešėlį, juoduojantį blizgančioje migloje. Gerokai didesnį už laivus, matytus komunistų kosmouoste.

DK žvaigždėlaivis skrido stačiai link „Ekstazio”, sklendė lėtai, bet kas porą šimtų metrų atlikdavo virššviesinį šuoliuką. Matyt, VŠ greičiu įveikdavo šviesos sekundę, grįždavo į tą pačią vietą, iš kurios pranykdavo, vėl pajudėdavo pirmyn ir pakartodavo procesą. Kas 2.7 sekundes — aiškiai siekė išvengti pulsaro spindulio. Vienu momentu Karlail pasidingojo, jog laivai tuojau susidurs, bet atvykėlis netikėtai nuleido didžiulius sparnus ir sulietė jų galiukus. Po eilinio tvyksnio paaiškėjo, kad „Ekstazis” atsidūrė tarp apskritimo formą įgavusių sparnų. Padanges, beveik virš galvos, pervėrė dar vienas žybsnis. Pošvytis veikiai išblėso, tačiau žvaigždėlaiviai nebepasirodė.

Karlail sužvejojo dėkle savo „Vebsterį” ir nusitaikė į Higins antveidį anksčiau, nei sidabraplaukė užsičiaupė. Nūnai jautėsi išduota, apleista, palikta kvailės vietoje ir įsiutusi.

— Šunsnukiai! Sumauti išperos! Kodėl taip pasielgėte? Tuojau išsprogdinsiu prakeiktą tavo galvą!

— Ei, aš čia niekuo dėta!

— Tik neskiesk, kad judu nesusičiulbėję!

— Jei taip būtų, jis nespruktų be manęs! — metaliniame Higins veide atsispindėjo sąmyšis. Karlail atšlijo, bet pistoletą tebelaikė prieš save. Jai pakirto pakinklius.

— Kaip pasiaiškinsi?

— Niekada nepasitikėk šmikiais komunistais, — atsakė sidabraplaukė.

Karlail tūžmingai į ją dėbtelėjo.

— Norėjai pasakyti, niekada nepasitikėk Pagrobimo nuokruša!

Higins patrūkčiojo pečiais.

— Sandėrį paprastai sudaro dvi šalys.

Atsaini poza ir nerūpestingi atsakymai vėl pakurstė Karlail įniršį.

— Aha, arba trys! Arba keturios, jeigu nagus prikišai ir tu drauge su tuo stuobriu pilotu!

— Neprikišau!

— Tu nieko nežinojai?

— Ne.

Į metalinį veidą įsirėžė graudulio išraiška. Karlail patikėjo žaibogaude. Pyktis priblėso, užleido vietą šaltai baimei. Mirtis bus skausmingesnė ir nemalonesnė, nei ji tikėjosi, bet ne tai blogiausia. Su gyvybe teks atsisveikinti, nieko doro nenuveikus. Mergina pritūpė, nuleido pistoletą.

— Šūdas, šūdas, šūdas, — sudejavo. — Kokio velnio jie taip sukvailiojo?

— Kaip sakiau, niekada nepasitikėk…

— Liaukis pliurpusi nesąmones, — suniurzgė Karlail. — Nekvaršink man galvos idiotiškais prietarais. Sandėrio sąlygų jie visada laikosi — savo pačių labui. Aš nenustebčiau, jei mus išduotų A.A. pilotas, gal net komunistams, bet nė už ką nepatikėčiau, jog mus apmulkino DK.

Priėjusi Higins atsitūpė šalia.

— Galbūt antpuolį suorganizavo kita šeima. Arba kita grupuotė iš tos pačios šeimos. Kam geriau žinoti apie tokius dalykus, jeigu ne tau.

— Neaiškink man, ką, velniai griebtų, turėčiau žinoti. Kad ir kaip ten būtų, galai vis tiek nesueina. DK klanai tarpusavyje konkuruoja, bet prieš likusią galaktikos dalį jie susivienija.

— Iš kur tu ištraukei, jog čia atlėkė DK?

Karlail pasiūbavo ant kulnų.

— Nes laivas priklauso jiems, — atsakė, nors suprato, kad argumentas nevykęs.

— To mes nežinome. Sutinku, jis panašus į regėtą specifikacijose, bet kur kas didesnis ir geresnis.

— Kas gi pastatė laivą? — sušnypštė mergina. — Ateiviai?

— Žvaigždėlaivio kūrėjai galėjo jį kam nors parduoti. Kažkam, kas trokšta įsigyti KTĮ. Arba nori gauti dar vieną DK laivą ir ruošiasi jį nusipirkti už teleportacijos įrangą. Šiaip ar taip, į mūsų reikalus įsipainiojo trečioji jėga.

— Riteriai?

Higins pagūžčiojo.

— Jie nusiteikę priešiškai. Kodėl gi ne?

— Išties skamba logiškai, — su kartėliu pripažino Karlail. — Pirmąjį KTĮ nusipirko iš mūsų; nėra jokios priežasties, kodėl antrojo negalėtų pavogti. Matydami, kad mums maga su jais susigrumti. Prakeikimas.

Kelias sekundes ji žvelgė į Higins tylėdama, neketindama atskleisti kitos savo minties. Jeigu Šviečiamojo amžiaus riteriai apsirūpino tobulesniu naujausio DK žvaigždėlaivio modeliu nei tas, dėl kurio ji dabar vertėsi per galvą, tuomet iš nuostabaus sumanymo įgyti prieš juos pranašumą Euridikės padangėse išeis šnipštas.