Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Esu tuo tikras, — atsakė Džonstonas. — Pasuk galvą. Pagrobtieji gal ir atrodė tarsi dievai, bet jie nemokėjo daryti stebuklų. Kaip imtuvas pateko į slėptuvę? Antrojoje oloje privalo būti kiti vartai.

— Vedantys velniai žino kur.

— Aha, — išsišiepė žaibogaudis. — Kokios jaudinančios perspektyvos, ar ne?

— O kaip siųstuvas?

— Nelaimei, jį išgabenti įmanoma vieninteliu būdu. Iki vartų nenutempsime, tad juos verčiau užmiršk. Reikės nutupdyti žvaigždėlaivį kuo arčiau įėjimo ir pasiimti įrangą. Atvirai kalbant, tokią pačią procedūrą galima atlikti ir ties antra ola. Bunkerius naikinančiu užtaisu įsilaužtume į požemius — kaip minėjau, imtuvą dengia švino sluoksnis, todėl darbas pareikalaus nemažai jėgų, — ir aparatą tiesiog išsineštume.

— Kodėl niekas anksčiau nesumąstė įgyvendinti panašaus plano?

— Pulsaro spindulys tolygus atominei bombai, sprogstančiai vakuume kas 2.7 sekundes. Juk žinai, kaip galingi radiacijos pliūpsniai apdoroja pagrindinį žvaigždėlaivio variklį.

— Taip, — patvirtino Karlail. — Bet jį galima apsaugoti šimtais tonų švino.

Džonstonas atsilošė.

— Galima, — atsakė, — bet kodėl, aš klausiu, tai nevirto nusistovėjusia praktika? Juk branduolinių konfliktų, kad ir kaip apmaudu, vis dar pasitaiko.

— Nes pasirūpinus apsauginiu sluoksniu, smarkiai sumažės keliamoji laivo galia.

— Teisingai, — sutiko Džonstonas. — Bėdų pridarys ne vien papildomas svoris. Ekranavus variklį nuo radiacijos, jo energijos laukui pritrūktų jėgų susidoroti su erdvėlaikio įvairove. Ir nepamiršk, į triumą mums reikėtų įkrauti dar vieną, šimtą tonų sveriantį, švinu apgaubtą objektą.

Karlail mintyse atliko skaičiavimus.

— Bet atlikti užduotį vis tiek įmanoma, — pastebėjo. — Balansuotume ant prarajos, žinoma, turėtume atsikratyti menkiausiais nereikalingos masės trupinėliais… po velnių. Ir tokios, kurios prisireiktų. Komanda būtų priversta apsieiti be papildomų skafandrų, o žvalgybinis transporteris — be ginklų pertekliaus. Arba atsisakyti teks paties transporterio. Būrys bei įgulos nariai apsistos variklio sektoriuje… aha, tefi ir įsikurtų, bet išnirę laukan…

— Kaip puikiai tu suvoki problemos esmę, — pagyrė Džonstonas. — Žinok, į matematiką aš gilinausi. Pridėk būtiną įrangą — praktiškai tiktai kraną su platforma, — ir nuo bedugnės tave skirs vienas žingsnis. Ten nenuskraidintume laivo bei apsauginių, komandai skirtų įrengimų. Kalbu ne apie skafandrus, be abejo. Pulsaro spindulys siaubingai galingas. Nuo jo pasislėptum nebent žvalgybiniame transporteryje, kurį dengtų tokie šarvai, kad jis vos pakrutėtų. Išvados bado akis.

— Su darbu susidorotume per du skrydžius. Arba dviem laivais. Arba keliautume vienu iš didžiųjų ŠAR, o gal A.A. žvaigždėlaivių…

— Ar tu išgalėtum finansuoti kurį nors iš pasiūlymų?

— Jeigu sulaukčiau investicijų… bet ne, man pavyktų nusisamdyti tiktai standartinę krovininę A.A. geldą.

— Na, matai.

Karlail įsistebeilijo į pašnekovą. Į ją savo ruožtu spitrėjosi nejudrūs Džonstono vyzdžiai.

— Šūdas… — nutęsė mergina. — Išvyka į vieną pusę.

— Mirti nesunku. Patikėk manimi.

Tokiu momentu jos sąmonėje galėjo sušmėžuoti daugybė įvairių minčių. Pirmiausia Karlail pamąstė apie robotus, bet po akimirkos sumetė, kad neįstengs jų įpirkti. Savarankiški ir protingi, su panašiu darbu gebantys susidoroti mechanizmai kainavo brangiau negu žmonės, be to, automatus sunkiau nusisamdyti, o iškilus būtinybei, į jų vietą ne taipjau lengva surasti kitų. Visų antra ji pagalvojo apie mirtį. Iki šiol nė karto nebuvo nusigalavusi ir tuo savotiškai didžiavosi, mėgavosi egzistenciniu saugumu, kurį garantavo supratimas, jog nesi senojo originalo kopija. Jautėsi nesutepta. Kita vertus, nemažai gerų pažįstamų, dauguma kurių ja pasitikėjo, prarado šią nekaltybę, nes Liusinda Karlail susimovė. Ko gero, atėjo metas pasimatyti su giltine, kad paskui ji vėl galėtų žvelgti artimiesiems į akis. Priimti sprendimą paskatino trečia, į smegeninę šovusi mintis: apie varginančias reikalingų žmonių paieškas, pašaipią laisvųjų samdinių reakciją į pasiūlymus. Džonstonas pirmasis iš visų manė, jog užduotis įvykdoma, ir sutiko jos griebtis.

— Gerai, — pratarė Karlail, ūmai apsisprendusi, bet viduje sudrebėjusi. — Leiskimės į ekspediciją arba žūkime mėgindami pasiekti savo tikslus.

— Jokio „arba” nebus, brangioji. — Žaibogaudis kilstelėjo gėrimą. — Į sveikatą.

Kai jie susidaužė stiklais, Džonstonas prabilo apie reikalus.

— Kas dar prisijungęs prie komandos?

— Be tavęs, niekas, — prisipažino Karlail.

— Gerai, — nustebino jis merginą. — Vadinasi, mums po kojomis nesipainios artileristai, pėstininkai, mokslininkai ar kiti. Šiaip ar taip, būtų reikėję juos išvaikyti. Tu, aš… laivo pilotas, tebūnie… kertu lažybų, kad rasi žmogų, kuris už gerą užmokestį neatsisakys dalyvauti trumpoje išvykoje… — Karlail linktelėjo, — …ir dar vienas. Ištvermingas krano mašinistas, turintis patirties archeologijos srityje bei trokštantis mirties.

— Ar reikalavimai ne per dideli?

— Anaiptol. Aš pažįstu tinkamą kandidatą. Tu atėjai ten, kur reikia.

Džonstonas atsistojo — nors išgėrė gana daug, beveik nesvyravo — ir nudrožė tarp staliukų. Grįžo vedinas sidabraplauke, prie lango kiūtojusia moterimi. Jos veidas taip pat atrodė pasidabruotas, tarytum nupurkštas aliuminio milteliais. Akiduobėse glūdėjo kameros, bet išvaizda ir emocine reakcija regėjimo organai labiau priminė tikras akis negu Džonstono vyzdžiai.

— Moraga Higins, — prisistatė ji, paspaudė ranką ir nusišypsojo. Dantys sublizgėjo kaip plienas. Moteris atsisėdo, šliūkštelėjo sau viskio. — Aš žinau, kas esi, — pridūrė, pakeldama stiklą. — Sveika atvykusi, Karlail. Tu pagarsėjusi.

— Deja, liūdnai.

— Bet ne mano nuomone. — Vėl sužvilgo metaliniai Higins dantys. — Savižudiška misija man tinka. Tik taip įpirksiu kopiją ir atgaivinimo procedūrą.

— Kam ji tau? Atleisk, jei kišuosi…

Į atsiprašymą moteris sureagavo rankos mostu. Pirštu perbraukė savo gerklę, parodė į liniją, skiriančią sidabrinę odą nuo tikros.

— Per paskutinę misiją — beje, irgi pulsaro planetoje, PSR B1257+12c, Mergelės žvaigždyne — nuklydau nuo savo būrio. — Ji atmetė sidabriškas plaukų sruogas, kurios prieš sustingdamos pašiugždėjo. — Gerai jau, gerai, pripažįstu: esu žaibogaudė. — Nurijusi viskio gurkšnį, kreivai vyptelėjo Džonstonui. — Moraga Higins, Pagrobimo nuokruša, malonu susipažinti. Mane… apkrėtė. Į sistemą įsilaužė per regos nervą. Klasikinis manevras, man nederėjo pakibti ant tokio kabliuko… Kad ir kaip ten būtų, aš atsivėriau, pajutau, kaip vidun sminga kažkokia adata. Grįžau po daugelio valandų, kalbėjau labai keistai. Komandos vadė, viena iš tavo šutvės, Džodė Karlail, šūviu ištaškė mano galvą. Istorijos pabaiga… aha, kurgi ne. Nežinau, ką į save įsileidau, bet tai mane nukopijavo ir išsaugojo. Tik ne galvoje, kuri taip pat išliko duomenų bazėje. — Higins stiklu pastukseno sau į veidą, ir šis sužvangėjo. — Štai ką ataugino. Knibždančią plieninių nanorobotų masę. Didžiuma mechanizmų pakeitė organiką — hormonus, kraujo apytaką ir taip toliau. Sąmonę įkūnija mikroschema, apibrėžianti smegenų veiklą kaip kopijos lustas, tik veikiantis realiuoju laiku. Savo asmenybės, atsiminimų nepraradau, bet emocijos, kaip ir galima tikėtis, gana primityvios. Dažniausiai jaučiu susierzinimą, kad nepavyksta nusigerti. Ir kad niekas nenori manęs samdyti. Laimei, pasirodei tu. Dėkui, širdele.