Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Karlail apėmė pojūtis, jog jos pačios galva apsunko bei tapo tuščiavidurė. Patalpoje, regis, prigeso šviesos ir atvėso oras. Ji pasistengė sutramdyti žiauktelėjimą. Užsivertė stiklą viskio, kuris nudegino gerklę, sušildė pilvą, o į smegenis grąžino dalį kraujo.

— Kiek suprantu, pulsaro planetoje įprasta prarasti galvas, — iš— kosėjo. — Džonstonai, kada nors mąstei, ar kitas tavo kūnas vis dar begalvis?

— Ne kartą, — atsakė jis. — Atėjus laikui sužinosime, ar ne?

Naujajame Glazge DK Interesų Grupės filialas palaikė kvantinio ryšio sąsajas su artimiausiu gamybinės brigados skyriumi, priklausančiu Dvidešimt Devintajai Laivų Statyklai. Karlail pečius užgulė visos išlaidos, kurias ji kruopščiai apskaičiavo: neskaitant apsauginio, stebėtinai brangaus švino sluoksnio, teko, žinoma, mokėti įgulai, nemažai atseikėti už sąmonių kopijas ir draudimus, samdyti laivą. Įprastomis aplinkybėmis kiekvienos smulkmenos kaina būdavo numatyta bendroje kontrakto sumoje, tačiau, sudarant sandorius su DK, atsargumas gėdos nedarė. Keista, bet su pradinėmis sąlygomis jie sutiko iš karto, viso labo paprašė penkių procentų avanso. Karlail išėjo iš pastato tebeturėdama storą pluoštą A.A. kilodolerių, į kuriuos dirsčiojo kas porą minučių, kol pagaliau įsitikino, kad kupiūros nevirs sudžiūvusiais medžio lapais.

Tvarkant reikalus, susijusius su laivo samdymu ir apsaugos instaliacija, praėjo dar kelios dienos. Skrydžiui visi pasirengė, kai paskutinę minutę apsirūpino asmenybės kopijomis. Už vartų komplekso įrengtoje įstaigoje nedviprasmišku „Galinės stoties” pavadinimu technikas iš pradžių užsiėmė Higins, bet jai paaukojo akivaizdžiai per daug laiko. Karlail pervėrė vyruką rūsčiu žvilgsniu. Matyt, jam trūko įgūdžių, nusprendė: nuskaityti mikroschemą kur kas lengviau negu smegenis. Sutelkusi valios jėgas užgniaužė nejaukumo jausmą, kai skeneris įniko tyrinėti jos pačios galvą. Procedūra, nors ir įprastinė, žadino kartėlį, nustelbiantį kitus nemalonius pojūčius; gailestį antrininkui, kurį atgaivins, o ne originalui, kuris jau bus miręs. Širdis panašiai sukirbėdavo, žvelgiant į seną savo nuotrauką. Jei pasiseks, visi trys grįš namo gyvi, atsinaujins kopijas ir nuleips slaugos ligoninės palatoje, mėgaudamiesi šiltu heroino srautu. Bet tikimybė, kad jie parsibels atgal, labai menka. Galima daiktas, čia paskutinis išlikęs jos savasis aš.

Išėjusi iš klinikos, Karlail nužvelgė komandą. Jų trijulė, rodės, susiruošė keliauti po kirmgraužų raizginį. Daug maisto neėmė, nes darbą reikės atlikti sparčiai, arba, jei kils kliūčių, išvis jo atsisakyti. Skafandrai, prožektoriai, neliečiamoji kaloringų davinių atsarga, vanduo ir, dėl visa ko, trys „Vebsteriai”.

— Vieną šovinį išsaugokite — perspėjo Džonstonas, užtaisydamas ginklą, o Higins nusijuokė. Neilgai trukus jie nėrė pro vartus. Po penkiolikos persikėlimų atsidūrė planetoje, kur keleivių laukė transporto priemonė. Už deimantinės terminalo lango plokštės blizgėjo aikštelė ir žvaigždėlaivis, stūksantis po juodu dangumi, kur žvaigždes pritemdė vienintelis milžiniškas šviesos ratas, išplitęs nuo vietinės saulės, rudosios nykštukės. Hermetizavę skafandrus, ekspedicijos dalyviai nukulniavo oro šliuzu, išniro laukan ir prisiartino prie erdvėlaivio. Ant korpuso puikavosi trafaretu užrašytas pavadinimas: „Ekstazis”. Iš vidaus buvo pašalinti visi nereikalingi daiktai. Švininis, blausiai žvilgantis gaubtas priminė gigantišką kulką. Triumą užėmė masyvus kranas ir Vebsterio reakcijos bomba. Įvertinusi pirmojo būklę, Higins iškėlė nykštį. Džonstonas su Karlail patikrino sprogmenį. Jaunuolis iš Autonominės Amerikos, atliekantis piloto pareigas, strazdanotas paauglys kviečių spalvos plaukais, nuvedė atvykėlius po gaubtu, ir jie sutūpė greta pagrindinio variklio.

— Tikiuosi, tuščiai laiko nesugaišim, — užuot pasisveikinęs, tarė vaikis ir įniko pirštais bėgioti per laikinai įrengtą, žaidimų pultelį primenantį valdymo prietaisų skydą. Karlail švystelėjo jam ritinėlį kupiūrų, likusių iš avansui skirtų pinigų.

— Tarkim, čia premija, — pasakė. — O dabar pakilk ir lėk greičiau už šviesą.

Džonstonas pilotui persiuntė koordinates. Jauniklis peržvelgė gautą žvaigždėlapį, užvertė akis aukštyn, trumpam užsimerkė, galbūt mintyse pasimeldė, ir įjungė variklį. Per pusvalandį atsidūrę už dvidešimties šviesmečių, jie pasiekė pulsaro sistemą. Iki tikslo nukako dar po dviejų valandų, kurių prireikė atsargiems manevrams.

— Jūs išties ketinate ten mirti?

— Ne, — šaltai atsiliepė Karlail. — Bet į laivą grįšime tapę gyvais numirėliais. Kaip zombiai iš miestų, išlikusių po Didžiojo Sprogimo. Neabejoju, kad apie juos tau pasakojo senelė.

Vaikinukas sudrebėjo.

— Tepadeda jums šventas Korešas.

— Aha, apie savižudybes jis išmanė viską, — įgėlė Higins. — Verčiau atidaryk prakeiktas duris.

Vykdydamas Džonstono nurodymus, pilotas nutupdė laivą už penkiasdešimties metrų nuo olos ertmės. Uolos paviršius buvo vos įžvelgiamas. Kai užsižiebė prožektoriai, Karlail pastebėjo kelis laiptelius. Apie pulsaro sukimąsi liudijo tiktai blyškus atmosferos švytėjimas, kuris sustiprėdavo beveik kas tris sekundes, ir smailės, tuo pat metu išdygstančios radiacijos matuoklyje. Nesukorus nė penkių metrų, šalmų ekranuose dozimetras parodė, kad jau įveikta geltona linija, raginanti: „Nutraukti misiją, kreiptis medicininės pagalbos”. Viršum jos driekėsi raudona juosta su užrašu: „Mirtina dozė, prašom persiųsti sąmonės kopiją į saugią tarnybinę stotį”. Karlail vengė žiūrėti į nenumaldomai kylančią virtualią adatėlę.

Žaibogaudis trapu nuvairavo platformą su rutuliniais ratais, ir moterys skubiai ant jos užlipo. Vietoj sėdynių teko tenkintis strypu, į kurį visi trys įsikibo. Valdymo prietaiso funkciją atliko pultelis — Džonstonas nykščiu vis maigė jo jungiklį.

Maždaug po dviejų minučių jie priartėjo prie olos, ir šios vaizdas Liusindą Karlail gerokai nustebino. Viduje tvyrojo tyresnis oras, matomumas buvo daug geresnis. Glotnios sienos — jas skiriančių trijų metrų pakako, kad platforma šonais nebrūžuotų į akmeninius paviršius — su grindimis ir lubomis jungėsi stačiais kampais. Požemį nutvieskė ne prasklaidytas jonų ar paviršinės radiacijos žvilgesys, o šviesos lopinėliai, kas porą metrų spindintys virš galvų.

— Čia ne ola, — pratarė Higins, — o tunelis.

— Dirbtinius objektus sunku atskirti nuo tikrų, žvelgiant į pagrobtųjų veiklos rezultatus, — atsiliepė Džonstonas. — Kada nors perskaityk mūsų ekspedicijos ataskaitą. Čia neaptikome nė menkiausio pėdsako, kad uoliena apdorota . Toks jausmas, kad regime neįtikėtinai atsitiktinę geologinių procesų išdavą, lyg Afrikoje atrastas natūralias, branduolines jėgaines.

Karlail ne kartą matė tokios pat kategorijos struktūras, bet žaibogaudžio tvirtinimai jai kažkodėl sukėlė dvejonių. Nespėjus išnarplioti miglotą mintį, platforma iš tunelio persikraustė į erdvią požeminę, maždaug keturiasdešimties metrų aukščio ir pločio, daugiau nei šimto metrų ilgio salę. Šviesos lopiniai — žiūrint iš dabartinio atstumo paaiškėjo, kad jie stačiakampiai, — margino skliautines lubas bei milžiniškas sienas. Ant grindų riogsojo didžiuliai, įmantrūs, metaliniai objektai. Akivaizdu, jog mechanizmai, tik nežinia kokios paskirties. Merginą apėmė pojūtis, tarsi ji stovi katedroje, kurią kariniai, ateizmą propaguojantys mokslininkai pavertė laboratorija arba gamykla ir galiausiai apleido. Nuo judančio transporterio žibintų krito šešėliai, nelyginant sutanoti, po gobtuvais pasislėpę, atkeršyti už šventvagystę nekantraujantys inkvizitoriai.