Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Džonstonas sustabdė platformą, bet variklio neišjungė, tiesiog leido jam veikti tuščiąja eiga. Nušoko ant žemės ir pirmas numygo pro mašinas. Sustingo priešais auksinį omegos formos objektą, kurio apvalaus viršaus skersmuo siekė du metrus, o dvi apatinės horizontalios dalys kyšojo iš plieninio cokolio, turinčio keletą įmontuotų prietaisų skydelių.

— Štai, — pasakė, — siųstuvas.

— Kaip jį užkelsime? — paklausė Higins.

— Labai atsargiai, — paaiškino Džonstonas. Nuotolinio valdymo būdu atvairavęs transporterį, privertė jį sustoti už poros metrų nuo pakylos. Tuomet nuleido platformą ligi žemės, fulerenų tepalu apipurškė jos kraštą ir grindų plotą, skiriantį ratus nuo KTĮ. Karlail tikėjosi, kad objektą reikės stumti, bet Džonstonas jį aprišo anglies pluošto lynais, o Higins, kaip prityrusi specialistė, variklio veleną perdarė į gervę. Visų trijų prilaikomas KTĮ siųstuvas pamažu persikėlė ant platformos. Kai trijulė jį pritvirtino ir grįžo prie išėjimo, žaibogaudis susisiekė su pilotu, o tas nutupdė „Ekstazį” prie pat olos ertmės. Savo laimikį jie užstūmė trapu, tik dar lėčiau ir apdairiau. Pasitelkę fulerenų alyvą ir fizinę jėgą, nutempė siųstuvą po švininiu gaubtu. Kol išvalė mirtinai slidų tepalą, užtruko dar daugiau laiko.

— Metas imtis sunkiausio darbo, — tarė Džonstonas.

Jis teigė atlikęs visus būtinus skaičiavimus. Strazdanotasis vaikis jau turėjo imtuvo koordinates, o žaibogaudis tiksliai žinojo, pro kur derėtų laužtis į slėptuvę. Pasinaudoti navigatoriumi nebuvo jokios galimybės — suiro arba pelenais virto net ir nuo radiacijos apsaugoti žvalgybiniai palydovai, kuriuos į orbitą išsiuntė pirmoji ekspedicija, — todėl ieškoti kelio teko senamadiškai: tikrinant menamą ryškesnių žvaigždžių padėtį erdvėje, su savo duomenimis lyginant čionykštes gravitacines anomalijas, pagal aukštos skiriamosios gebos žemėlapius tyrinėjant chaotišką kraštovaizdį, besiklausant radaro dingsėjimo.

— Mes vietoje, — paskelbė Džonstonas, kai „Ekstazis” pakibo virš dviejų kilometrų skersmens plokščiakalnio, atsidūrė apsuptyje dūlančių kalvų, kurios atrodė kaip gretimi gūbriai netgi žemėlapyje, ką jau kalbėti apie žvilgančią prieblandą. Pasak radaro ir gravitometro, po žeme tvyrojo tuščia erdvė, bet tapačius duomenis jie pateikė ne vieną sykį, zonduodami už artimiausių kalnynų nusidriekusias plynes.

— Tu įsitikinęs? — pasitikslino Higins.

— Visiškai. — Išropojęs iš po švininio gaubto, jis nustūmė ratuotą bombos stovą prie liuko. — Nusileisk žemiau, — įsakė pilotui. — Tiek, kad nuo planetos paviršiaus mus skirtų tūkstantis du šimtai metrų. Paskrisk pirmyn per šimtą metrų. Dar dešimt. Keturis. Užteks.

Žaibogaudis išvertė bombą laukan. Po sekundės kitos išoriniai laivo mikrofonai užfiksavo silpną dunkstelėjimą. Jokio blyksnio.

— Koks galingas babach, — pasakė Džonstonas, grįžęs į švininę slėptuvę.

— Viskas? — paklausė Karlail.

— Žinoma. Eikšekit pažiūrėt.

Moterys nuslinko prie liuko angos. Apačioje, pilkų, blausiai blizgančių lygumų fone, aiškiai pamatė juodą, apvalią, penkiasdešimties metrų skersmens skylę, kurios pakraščiai tebežioravo infraraudonųjų spindulių diapazone, ir ją supantį, nelygų išverstų žemių žiedą. Tamsos gelmėje lyg ir įžvelgė kažkokių pavidalų kontūrus.

— Argi nesakiau? — pareiškė Džonstonas. — Keliaujam.

Higins kopėčiomis užsikabarojo į krano kabiną, nuvairavo gremėzdišką mašiną virš liuko. Džonstonas gnybtu įkalino kabelio galą, Karlail prisisegė viršum bendražygio. Žemyn abu nuslydo mitriai ir sklandžiai tarsi liftu. Žaibogaudžio žodžiai, esą imtuvas tūno dešimties metrų gilumoje, pasitvirtino. Higins patikrino, kaip bendražygiams sekasi, kai tuodu įveikė išraustą praėjimą. Šalmų žibintai ir rankose spaudžiami prožektoriai nušvietė salę, dar erdvesnę nei pirmoji ola, užkimštą didesnėmis, keistesnėmis mašinomis — gigantiškomis it mėlynieji banginiai, sudėtingomis kaip proteinų molekulės. Į akis krito objektus vagojančios vijos bei spiralės, veidrodinės plokštės, išsišakojimai, skiautėti prietaisų skydeliai. Per paviršius ir tarpueiliais pulsavo žiburėliai tarytum tolimi palikuonys lempučių, mirksinčių antikinėse tarnybinėse stotyse.

Džonstono nurodymu, pilotas ir Higins šiek tiek pamanevravo, ir netrukus požemiuose besidairanti porelė nusileido ant bazaltinio, kaip greitkelis plataus tako, nutįsusio tarp mašinų eilių. Neatsisegdamas nuo lyno, žaibogaudis ryžtingai pajudėjo pirmyn, užsuko už kampo ir įbedė žvilgsnį į spragą tarp mechanizmų.

— Velnias, — sumurmėjo.

— Kas yra?

— Aš čia miriau.

— Iš kur žinai?

— Darydamas paskutinį pranešimą, perdaviau savo koordinates.

— Gal tuo momentu kliedėjai.

— Abejoju. Žiūrėk. — Jo spindulys ir pirštas nukrypo į skylutę nelygiais, apsvilusiais kraštais, į kiaurymę, pragręžusią glotnų cokolį, ant kurio stiebėsi struktūra, panaši į fraktalinę pagodą. — „Vebsterio” šūvis. — Palenkęs prožektorių į grindis, nušvietė išsiplėtusią, kažkokiais kristaliniais pelėsiais nusėtą dėmę. — Kraujas.

— O kur lavonas?

— Man irgi norėtųsi sužinoti. — Žaibogaudis prunkštelėjo: — Saugokis „Vebsteriu” ginkluoto Džonstono, begalvio šaulio.

— Eik tu šikt. — Karlail žengė atbula iš akligatvio ir pažvilgčiojo per petį. — Nekalbėk taip.

— Ko nerimauji? Mes patys jau tapome zombiais. Nejau nepastebėjai?

Ji patikrino dozimetrą. Virtuali adatėlė įveikė raudonąją liniją. Jokių reikšmingų dvasinių įžvalgų Karlail nesulaukė. Gal ir gerai, — pagalvojo, — nes tos nugrims į mirties glėbį drauge su ja. Vis dėlto baimė mažumėlę prasisklaidė.

— Aš maniau, kad mes keliausime prie KTĮ.

— Jį rasime už poros minučių kelio, — atsakė Džonstonas. — Leisk man akimirkai atsiduoti sentimentaliam smalsumui.

Įkandin žaibogaudžio einančią Kalrlail raminančiai veikė užtikrintas jo vadovavimas. Bet pojūtis gana greitai išblėso. Už kokių penkiasdešimties metrų bendražygis sustojo pasigrožėti akių lygyje inkrustuotu ekranu, pusantro metro aukščio ir dviejų su puse metrų ilgio stačiakampiu, rodančiu blankius alavo atspalvio raštus, kurie vilnijo, bet niekaip neišryškėjo į judantį vienspalvį vaizdą. Mergina pabandė įžiūrėti kokias nors formas, tačiau pavidalai, jei ir atsirasdavo, labai greitai pranykdavo…

Pakračiusi galvą, ji išsivadavo iš apžavų. Bet Džonstono, savo šalmo laidą grūdančio į lizdą dešiniajame apatiniame ekrano kampe, sustabdyti nespėjo. Karlail tvojo per kabelį, ir kištukas iškrito. Žaibogaudis niekaip nesureagavo. Mostai prieš jo antveidį irgi nepadėjo. Teko čiupti už pečių ir švelniai pastumti atbulą. Palydovo kojos sukruto, padėdamos išlaikyti pusiausvyrą, o pastiklėjusios akys tebespoksojo į tuštumą. Šūdas, šūdas, šūdas. Ak, kaip gaila, kad ji prarado šeimynykštį! Vienkartinę ir nenoriai spiegiančią jo kopiją galėtų persiųsti į Džonstono skafandro mikroschemas, kuriose užvirė tikras mūšis. Bet po Šlaimo išdavystės Karlail nebepasitikėjo virtualiais vergais. Savajame skafandre liko viena.

Ką gi, reikės suteikti elementarią pirmąją pagalbą, atlikti procedūras, kurias per šimtmečius, bendraudami su mėgėjais laužtis į centrinę nervų sistemą, ištobulino Karlailai. Ji užsimojo kumščiu, pasistengė, jog šis būtų Džonstono akiratyje, jei tik Pagrobimo nuokruša išvis ką nors matė, ir iš visų jėgų smogė į antveidį. Vožtelė— jimas šalmo nesuskaldė ir krumplių nenutirpdė, bet Džonstoną iš kojų išvertė.