Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Spėju, — prabilo žaibogaudė, — jog tą laivą norėjai panaudoti prieš riterius atrastos planetos apylinkėse ir…

— Gana, užsikimšk srėbtuvę!

Higins kietai sučiaupė plienines lūpas.

— Nesuprantu tik vieno dalyko, — iš dalies atsiprašančiu tonu tarė Karlail. — Kaip Džonstonas išneš sveiką kailį iš šitos avantiūros?

— Kalbi apie vėlesnius laikus, kai jis atsigaus iš numirusiųjų ir turės pilnas kišenes pinigų?

— Aha, apie juos. Kas iš tų pinigų Pagrobimo nuokrušai? Tiesa veikiai paaiškės, greičiausiai tada, kai mano kopija atsigaivelės ir paklaus, kur naujas blizgantis laivas. Mūsų įtakos zonoje jo gyvybė bus nė velnio neverta. Niekas taip nemedžioja technologijų kaip Karlailai, vadinasi, nuo Pagrobimo pakvaišęs prietranka neras jokių kitų mulkių, prie kurių galėtų prisidėti.

Žaibogaudė gūžtelėjo.

— Iš kalbų mums nėra jokios naudos.

— Pati žinau! — užlieta įtūžio, Karlail pamostagavo pistoletu. — Nori viską užbaigti nedelsdama? Suskaičiuojam iki trijų ir paleidžiam šūvius viena kitai į kaktą?

Higins papurtė metalinę galvą, sausu geležiniu liežuviu aplaižė plienines lūpas.

— Ne, — atsiliepė. — Savižudybės metodas man pasitikėjimo nekelia. Jau nebe ir ne čia. — Ji dirstelėjo angos pusėn. — Pameni, ką pasakojo Džonstonas?

— Tu girdėjai?

— Aišku. Juk šnekėjote atviruoju kanalu.

— Velnias. Tu teisi. Ką gi mums daryt, jei negalim nusižudyti?

— Tuojau pasakysiu. — Higins atsistojo. — Išnaudosime mums likusį laiką. Džonstono manymu, kažkur turėtų egzistuoti dar vieni vartai. Jų ir pasidairysime.

— Nėra garantijų, kad surasime. Net jei ir aptiktume, neaišku, ar persikeltume į svetingesnę aplinką.

— Na, priešiškesnė mums, ko gero, pasiūlytų žaibišką mirtį, — kreivai vyptelėjusi pastebėjo Higins. — Mūsų atveju ne taipjau blogai, ar ne? Beje, jų paieškos išblaškys nemalonias mintis. Be to, kol žvalgysimės, galbūt pamatysime įdomių dalykų.

Pagrobimo nuokruša, ir tokia išliks iki pat galo, — pamanė Karlail neabejodama, kad žaibogaudė, kuri neturėjo ko prarasti, oloje jausis kaip vaikas žaislų parduotuvėje. Antra vertus, ji teisi: verčiau kažkuo užsiimti, nei laukti mirties. Kūnąjau krėtė karštis, o skrandį sutraukė pykinimas, nors visai įmanoma, jog tuos pojūčius nulėmė sukrėtimas.

Aha. Sukrėtimas.

Higins užlipo į krano kabiną ir pasiėmė nuotolinį, gervę valdantį pultelį. Prisisegusios prie kabelio jos drauge nusileido į skylę.

— Oho, — išsižiojo žaibogaudė. — Čia tikras stebuklų laukas. Kiek švieselių! Atrodo, kad visos mašinos gyvos!

— Taip, taip. Vieną dieną iš jų susikrausime turtus. Gal numanai, kaip atrasime vartus?

— Argi ne tu esi iš Karlailų klano? Kiek suprantu, jūs puikiai mokate jų ieškoti.

— Atskleisiu tau šeimos paslaptį. Tavo prielaidos ne blogesnės už mano.

— O… — nutęsė Higins. — Tuomet…

— Kas?

— Pasitelkčiau loginį mąstymą. — Ji ėmė suktis, šalmo žibintu ir halogeniniu prožektoriumi nušviesdama vieną keistą objektą po kito. — Tarp mechanizmų matau takelius, mašinas skiria platūs praėjimai. Peršasi išvada, jog kažkas atsižvelgė į būtinybę fiziškai stumdyti daiktus. Vienas iš tarpueilių privalo vesti link vartų.

— Nejaugi.

— Tik pažvelk į struktūrų kampus ir išdėstymą. Kur susijungia keliai?

— Iš čia žiūrint, sunku pasakyti.

Higins iš dėklo išgriebė „Vebsterį”, įjungė lazerinį taikiklį. Pritūpė ant kulnų ir vėl apsisuko, bet šįsyk lėčiau, į kiekvieną regimą koridorių nukreipdama spindulį, kuris dulkėtame ore žvilgėjo blyškiai rausvu atspalviu, bet kiekvieną kliūtį pažymėdavo raudona dėmele. Objektų žiburėliai sukrusdavo, tarsi reaguodami į šviesos pluoštą. Galop moteris atsistojo.

— Einame ten, — užtikrintu balsu paskelbė.

Žaibogaudės tikrumas Liusindos Karlail neįkvėpė, bet jai neberūpėjo, kurlink žygiuoti.

— Gerai, — atsakė. Už poros šimtų metrų ir kelių posūkių dvejonės sustiprėjo. Akivaizdu viena: jos pasiklydo. Bet gal pavyktų savo pėdsakais grįžti atgal? Tokia mintis privertė merginą stabtelėti ir atsigręžti. O taip, įspaudai dulkėse matyti: sprendžiant iš jų, pirmyn kulniavo du žmonės, protarpiais kits kitą apeinantys iš šonų, nežymiai brūkšintys kojomis. Bet užnugaryje, apytikriai už dešimties metrų, prie objekto, panašaus į gigantišką sidabrinę ištirpusios, namo apimties žvakės skulptūrą, baigėsi trečio individo pėdsakai.

Ji turbūt suriko. Higins akimoju prišoko prie bendražygės.

— Žiūrėk, — parodė Karlail.

Nepažįstamojo žymės driekėsi tolyn, prasmegdamos už apšviestos zonos. Kažkas vaikštinėjo basas.

Tai, kad jos abi sutartinai išsitraukė ir pakėlė pistoletus, keistai ramino.

Karlail įjungė išorinį skafandro garsiakalbį.

— Išlįsk, — pareikalavo.

Nieko neįvyko.

Ji ruošėsi žengti pirmyn, bet ant savo alkūnės pajuto Higins pirštus.

— Neverta.

— Kodėl?

— Nekreipk į jį dėmesio. Persekiotojas pasirodys, kai pats užsimanys.

— Man iškart palengvėjo.

Jos tęsė žygį. Higins atgal nesižvalgė, o Karlail retsykiais atsisukdavo. Basų kojų pėdsakai niekur nedingo, tačiau visuomet užsibaigdavo daugmaž už dešimties metrų. Po kurio laiko jai pasigirdo arba tiesiog pasivaideno, jog kažkas sėlina ir artėja prie peties. Įsikibusi į pistoletą mergina mitriai apsigręžė, bet nuo trečios poros pėdų jas tebeskyrė tas pats atstumas. Nejau įkandin sekė nematomas žmogus?

Galiausiai moteris pričiupo ne paslaptingoji esybė, o nuovargis. Abidvi be žodžių susmuko įsirėmusios į tviskančią sieną, iš šalmo vamzdelių įniko čiulpti perdirbtą vandenį ir glitoką vaisių skonio tyrę.

— Baltieji kūneliai praktiškai sunaikinti, — lyg ir sudirgusi pratarė Higins. — Eiti liko visai nedaug.

— Iki vartų?

— Ligi kol nusibaigsime. — Ji apsidairė ir virptelėjo, drebančiu pečiu prigludusi prie Karlail. — Aš nenoriu čia mirti.

— Kodėl? — Karlail burnoje nusėdo metalo prieskonis, bet jai viso labo ėmė kraujuoti dantenos.

— Nesu tikra, ar visiškai išnyksiu. Šiuose požemiuose pilna įmantrių įrengimų. Jie gali… mus užvaldyti.

— Žinau. Argi ne to geidi? Ne Pagrobimo?

— O Jėzau, ne. — Atsakymas labiau priminė maldą nei šventvagystę. — Aš nesu garantuota, jog tapsiu kažkuo geresniu už žmogų. Nederėtų atmesti tikimybės, kad mane paverstų rutinoje įkalinta sąmone, iš kurios atimtų bet kokius šansus tobulėti. Kitaip tariant, nutrenktų į pragarą. Net jei tave perkeltų į rojų, vargu ar tau norėtųsi leistis užvaldomai. Taip galima visiškai save prarasti.

— Tad kodėl jūs rizikuojate, mėgindami „pagauti žaibus”?

Higins atsiduso.

— Mums knieti prisiartinti prie… didybės ir grožio, aišku? Įsivaizduok, kad žvalgaisi nuo uolos viršaus arba žiūri į ją iš apačios ir jautiesi, hmm, pakerėta. Bet nukristi į prarają nė kiek netrokšti.

— Tavo potraukiai man nesuvokiami. — Karlail pamojo ranka. — Tokiose vietose lankiausi ne sykį. Paslaptingesnėse ir žavingesnėse, pavyzdžiui, kristalo džiunglėse arba geležinių koralų rifuose. Juos traiškiau žvalgybiniu transporteriu siekdama gauti, ko tikrai norėjau. Po šimts, juk čia ne gamtos kūriniai, o reliktai.

— Taip, tu nesupranti. Postžmonių gaminiai — kai juos matai iš arti, iš vidaus, virtualioje erdvėje, užuot spoksojusi į šitą… — ji atsainiai mostelėjo, — … techninę įrangą, — nuostabesni už bet kokius gamtos stebuklus. Pati tiesiog regi smegenis. Pilkąją medžiagą, vingius, įrantus — žodžiu, nieko ypatingo. Aš įžiūriu mintis. Meną ir mokslą. Kūrybą.