Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Blyškiai mėlyname danguje skaisčiai tviskėjo jauna, nedidukė, melsvai balta saulė. Jos persikraustė į uolėtą Žemės tipo planetą, kurios traukos jėga tesiekė 0.86 g, o atmosferą sudarė plonas anglies dvideginio sluoksnis. Iš pažiūros čia gyvybė neegzistavo: aplinkui viso labo stūksojo kopos, rusvai gelsvi, padūlėję smiltainiai, juodos, vėjų nugairintos uolos. Po viešnagės Čemobilyje ir lediniame palydove čionykštis pasaulis priminė sodą — dzenbudistų sodą, nors žemę išvagojo ne grėblių ruoželiai, o ratų vėžės. Priešakyje, visai netoliese, stiebėsi deimanto plokštėmis apdengta, į šiltnamį panaši arkologija, įmantri, kelių šimtų metrų aukščio ir ne vieno kilometro ilgio struktūra. Už nugaros vartų vietą ženklino dvi juodos akmeninės kolonos. Tarp provėžų, įsirėžusių greta arkologijos, bei kirmgraužos, nebuvo jokių pėdsakų.

Sunkiausiai sekėsi surasti įėjimą. Artėjant prie komplekso, perregimos sienos iškilo it vientisas skardžio paviršius. Į kimius riksmus, nuskambėjusius įprastais iškvietimo dažniais, niekas nesureagavo. Apsvaigusi, bet išsaugojusi ganėtinai aiškų protą, Karlail suprato, kad privalo keliauti palei ratų vėžes. Ji kėblino per smėlį, kol aptiko vieną vingiuotą giją ir nusliūkino ten, kur toji vedė. Galų gale išvydo dešimties metrų aukščio oro šliuzą. Durų skambučio, be abejo, nepamatė ir į pagalbos šūksnius nesulaukė jokio atsakymo. Susmukusi ant žemės vėl išsirabždino iš po Higins, nusivilko ligi sienos, įniko kumščiais ją tvatyti, paskui spardyti. Nėrėsi iš kailio penkiolika minučių, tačiau pastangos nuėjo vėjais. Karlail atsitraukė per šimtą metrų, sugraibė pistoletą, paleido šūvius į vaiskią dangą, tiesiai virš šliuzo. Nuo koncentruotos „Vebsterio” papliūpos deimantinė plokštė nenukentėjo, tiktai pajuodo, vis dėlto triukšmas kilo nemenkas. Oro šliuzo durys ėmė vertis. Mergina tučtuojau liovėsi šaudžiusi, numetė pistoletą ir pakėlė rankas. Iš komplekso atsargiai išniro optinis prietaisas, kuris pasidairęs smuko atgal. Liukas atsidarė iki galo, ir laukan iškurnėjo penkios figūros su skafandrais.

Atėjūnų veidus slėpė užtamsinti šalmų antveidžiai. Kai jos dažniais atsklido balsai, skafandre įsijungė japonų— amerikiečių kalbų vertiklis.

— Kas jūs ir iš kur atkeliavote? — paklausė nepažįstama moteris.

— Aš Liusinda Karlail. Čia Moraga Higins. Mes atėjome pro kirmgraužos vartus, persikėlėme iš Čemobilio. Abi sergame sunkia spindulinės ligos forma, todėl mums reikalinga jūsų pagalba.

— Mes padėsime, be abejo, — atsiliepė moteris. — Jūs esate karo belaisvės.

— Puiku, — suniurnėjo Karlail ir savo ginklą nuspyrė prie grupelės vadės. — Veskitės mus vidun. — Keliai sulinko. Kažkas griebėją už rankos. Mergina išsitiesė stačia, pasiryžusi eiti, kol įstengs. Du žmonės pakėlė Higins. Karlail, kiūtindama penketuko apsuptyje, įžengė į oro šliuzą, perėjo dezaktyvacijos kamerą ir išvirto į erdviąją arkologiją, kur atsivėrė vaizdas į sodus, atskirtus žolynais, žemaūgiais medeliais, aukštais pseudomediniais pastatais. Būrys nusiėmė šalmus. Paaiškėjo, kad jį sudarė vienos moterys, trys japonės ir dvi indės. Sureagavusi į vadės gestą, Karlail taip pat išsivadavo iš šalmo, podraug nusiplėšė plaukų kuokštą. Iš aplinkinių žvilgsnių sumetė, jog atrodo klaikiai ir atsiduoda siaubingu dvoku.

Artimiausias porą minučių vyravo sąmyšis, užsibaigęs tuo, kad merginą paguldė ant ratuotų neštuvų ir nustūmė į pirmosios pagalbos izoliatorių, įrengtą netoli oro šliuzo: vidutinio dydžio kambarį žaliomis sienomis ir vienu langu, už kurio plytėjo smėlynai. Aparatūra, žinoma, buvo skirta pacientams, nukentėjusiems per nelaimingus atsitikimus už komplekso ribų, bet vargu ar čiabuviai tikėjosi, jog reikėsi gydyti radiacijos paveiktus nelaimėlius. Ją perkėlė ant lovos, prie rankos prijungė lašelinę, ir po kelių sekundžių Liusinda Karlail prarado sąmonę.

Ji atsibudo kitoje klinikoje, pamatė gulinti visiškai nuoga. Ore sklandė sodrus gėlių aromatas, atmieštas silpnu, su niekuo nesupainiojamu išmatų tvaiku, kurį prislopino dezinfekavimo medžiagos. Šalia gulto riogsojo masyvi plieninė mašina, prie įvairių jos kūno dalių prisijungusi blizgančiais vingiuotais vamzdeliais ir plonyčiais, kontroliniams įrengimams priklausančiais optinio pluošto laidais. Greta, pasvirusi virš lovos, stovėjo japonė baltu chalatu.

— Kaip jaučiatės?

Karlail pakrutino ranką, ir jos judesį atkartojo į galūnę įbesti vamzdeliai. Nanotechnikos stebuklas, visai kaip Moragos veidas. Svetimkūniams skverbiantis iki geliančių kaulų, sutrūkčiojo oda bei raumenys. Mergina pabandė atsisėsti, bet moteris švelniu stumtelėjimu privertė ją vėl išsitiesti.

— Aš jaučiuosi daug geriau, — tarė Karlail.

— Pati matau, — atsakė nepažįstamoji. — Nenuostabu. Be sąmonės išgulėjote savaitę. Per tą laiką visiškai pakeitėme jūsų kaulų čiulpus, apdorojome kitomis išplėstinėmis, invazinėmis terapijos priemonėmis.

— O aš tikėjaus eutanazijos.

Moteris susiraukė, bet po akimirkos pakreipė lūpų kampučius aukštyn.

— Jūs, žmonės, turintys savo asmenybės kopijas, per lengvai pasiduodate. Šviečiamasis amžius mus skatina tobulinti gydomąsias technologijas, kurios atgaivintų gyvuosius, užuot prikėlusios numirėlius. Vis dėlto jūs esate karo belaisvė. Mums nevalia jūsų žudyti. Rodos, tai draudžia Ženevos konvencija.

Karlail nugurkė seiles. Gerklę nudegino skausmas. Nepastebėjusi šešėlių, paprastai regimų akiračio pakraštyje, ji suvokė, jog neteko plaukų, antakių ir blakstienų. Medikė padavė vandens stiklinę. Ligonė nurijo gurkšnį. Kai kurie dantys iškrito, todėl dantenas nutvilkė šaltis. Nepaisydama peršulių, Karlail liežuviu patyrinėjo švarples: neužčiuopė kandžio, iltinio ir poros krūminių. Nuo paties liežuvio luposi odelė.

— Ačiū, — padėkojo. — Kaip laikosi Higins?

Moteris keistai ją nužvelgė.

— Jūsų palydovės reikalai labai komplikuoti. Kūno išgelbėti mums nepavyko. Metalinė, nanotechnologijomis sukurta galva, hmm… neveikia, bet viduje kažkas tebekirba. Mes įdėmiai ją tiriame ir pasistengsime išsaugoti.

— Gerai. — Karlail nusišypsojo, pajuto, kaip suskeldėjo oda. — Žinote, nė nemaniau, jog mirti taip velniškai nemalonu.

— Sąmonei įgimta siekti išlikimo, — atsakė moteris. — Šiuo metu jums geriausia būtų pamiegoti.

Liusinda patogiau įsitaisė, ėmė snūduriuoti, nesipriešindama raminančiam aplinkos poveikiui. Kambarys atrodė gerokai mielesnis negu pirmosios pagalbos izoliatorius: lovą supo popierinės širmos, viršum jų ir tarpeliuose buvo matyti kažkokia stoginė bei kiti gultai. Veidą sušildė saulė, vos įžiūrima kitapus užtamsinto lubų skliauto, ir ji pagaliau kietai užmigo.

Pakirdo toje pačioje palatoje, bet prie lovos mašina nestovėjo, o kūną dengė antklodė. Saulė kybojo netoli horizonto linijos, ir Karlail instinktyviai suvokė reginti saulėtekį. Atsisėdo, nusimetė apklotą, pamatė, jog dėvi naktinius marškinius su nugaros praskiepu. Rankų, kojų, šonų kiaurymes užpildė audinių masė, iš pirmo žvilgsnio lyg ir organinės kilmės. Ant jų lopinėlių stigo gyvaplaukių, nors, tiesą sakant, plaukai nežėlė niekur. Oda vis dar buvo išsausėjusi, dantų tebetruko. Nieko baisaus, tokius defektus nesunku ištaisyti. Ji pajuto neįtikėtiną jėgų antplūdį, suvokė, kad protas veikia nepaprastai aiškiai.

Į kambarį grįžo japonė, nešina vyniojamojo popieriaus paketu.

— Labas rytas, — pasisveikino. — Aš esu daktarė Kaori Joši. — Prisėdusi ant sulankstomos kėdutės lovos kojūgalyje, pridūrė: — Kaip matau, jaučiatės geriau.