Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Iš užkulisių į centrinę scenos dalį ant pirštų galų atitipeno aukšta moteris apdriskusia plevėsuojančia suknele; nutvieksta prožektorių, ji atsisuko į auditoriją. Gvinetė Voit, garsiausia Euridikės solistė. Klausytojus užliejo kerintis, klasikinės mokyklos išugdytas balsas, prie kurio nesiderino prastos Vinterio eilės:

Ir taip toliau. Žodžiai skambėjo kaip rimuota, primityvi ir didaktinė tirada, tačiau moters balsas jiems suteikė šiurpaus žavesio. Šviesos bei šešėlių žaismas tankus pavertė siluetais, išties panašiais į gigantiškus driežus arba tiranozaurus, kurie puldinėjo kits kitą, bet nuo smūgių susilaikydavo, kol pagaliau…

Holografinė planeta išblėso, o scenos ekrane pasirodė ne ką blogiau pažįstamas kylančių raketų vaizdas. Nuo užtaisų, pažymėtų vėliavomis su žvaigždžių apskritimu, kameros objektyvas nukrypo į povandeninius britų, prancūzų, rusų laivus, iš kurių jie buvo paleisti. Flotilę ūmai pakeitė debesų grybai, augantys virš raketinių JAV bazių, ir tenykščių karinių zonų, nenukentėjusių per pirmąją ataką, atsakas. Jis užleido vietą serijai žaibiškų, šabloniškų kadrų — Eifelio bokšto, Big Beno, Vatikano, Kremliaus, — kiekvieną iš kurių lydėjo branduoliniai sprogimai. Žemės holograma vėl užsižiebė, bet šįsyk trimatį pavidalą įgavo į archyvus įrašyta, iš artimosios orbitos filmuota medžiaga: jūros ir žemynai, žiburiuojantys tūkstančiais šviesos taškelių.

Vaizdinės, karą perteikiančios priemonės Ben-Amį tenkino. Gerokai sudėtingiau buvo pademonstruoti, kaip kariniai Amerikos DI evoliucionavo, įgavo sąmoningumą, išdegino tinklus ir įsiskverbė į sąmones žmonių, prisijungusių prie bendrosios sistemos. Prodiuseris neabejojo, jog žiūrovai žinos apie Negailestingą Pagrobimą, bet vis tiek norėjo jį parodyti, bent jau simboliškai.

Voit pabėgo nuo scenos, būgnų dundėjimas tapo stipresnis ir spartesnis, apšvietimas prigeso: karas tęsėsi tamsoje. Kelias sekundes kažkas tyliai šiušeno, o kai prožektoriai vėl užsiplieskė, paaiškėjo, kad ant grindų guli dvi eilės klaviatūrų, virš kurių styrojo žalsvai blizgantys, it popierius ploni ekranai. Iš priešingų užkulisių išrūko tuzinas žmonių maskuojamosiomis šilkinėmis uniformomis ir tamsiais akiniais. Jie išsirikiavo, prisėdo už ekranų sukryžiavę kojas, atsisukę vieni į kitus, įniko barškinti per klaviatūras. Vietoj planetos hologramoje žiūrovai pamatė pro šautuvo taikiklį regimus masyvius kulkosvaidžius, kurie tratėjo išvien su klavišų tarškesiu. Triukas, be abejo, neįspūdingas, nes abiem atvejais buvo panaudotas tas pats garso efektas. Technikai mainėsi išgiedotomis instrukcijomis, pusė jų dainavo angliškai, kitas pustuzinis — prancūziškai. Ginklai pajuodo iki šešėlių ryškiais kontūrais, už jų ligi Žemės apimčių išaugo šviesos sfera, sudaryta iš gausybės įvairiaspalvių linijų, kurios vijosi ir susikirsdamos blykčiojo lyg žiežirbos elektrostatiniame generatoriuje. Švytėjimas sustiprėjo, holografija pasislinko į priekį ir išsiplėtė.

Staiga žmonės iš JAV pusės sutartinai pakreipė ekranus ir pasuko galvas auditorijos kryptimi; visus kompiuterių monitorius bei užtamsintus akinius — neskaitant kelių išimčių, kurias pastebėjęs Ben-Amis mintyse sau prisakė vėliau pašalinti nesklandumus — nutvieskė viršuje sūkuriuojančios sferos atspindys. Technikai iš Europos tęsė darbus, nekreipdami dėmesio į permainas.

Amerikiečių tankas irgi neišvengė pokyčių. Trūktelėjus paslėptą lyną, jis susiskaidę į atskiras dalis. Kiekviena iš jų įgavo savitą formą: bokštelis ir kabina, ginklai, kojos ir vikšrai transformavosi į autonomines karo mašinas. Vienos, įgijusios sparnus, liko sklęsti ore, kitos, užsiauginusios galūnes, pasileido tekinos. Scenoje ūžtelėjo anglies dvideginio srautas, simbolizuojantis pliūpsnį lazerinių spindulių, kurie, įsirėžę į Europos tanką, perskrodė europiečių technikus — pastarieji teškės ant grindų teatrališkai raitydamiesi. Naujosios karo mašinos užgriuvo priešų tanką, metėsi ant susmukusių kūnų.

Mūšis įsibėgėjo ir režisieriaus pastangomis vis labiau grimzdo į chaosą, muzikos garsai suskambo griežčiau, ėmė rėžti ausį. Iš abiejų pusių sceną užplūdo žmonės, „amerikiečius” bemat užhipnotizuodavo vaivorykštės spalvomis spindinti sfera, „europiečius” iš kojų vertė karo mašinos. Protarpiais žybtelėdavo blykstė, kurios pošvytyje užfiksuoti vaizdai įsirėždavo į sąmonę, kad ir kaip juos norėdavosi išguiti iš galvos.

Prožektoriai užgeso. Holografinė sfera užtvindė visą sceną ir pranyko, pokštelėjusi it muilo burbulas saulėkaitoje. Muzika sušvelnėjo. Kai šviesos vėl įsijungė bei ėmė ryškėti, ant pakylos jau stovėjo jungtinis būrys choristų, savo triko pridengusių mantijomis. Nė vienas jų nebuvo kilęs iš Euridikės. Nepatobulintų veidų virtinės, ūgio ir gymio įvairovė keistai šokiravo bei kėlė savotišką pasigėrėjimą.

— Oho, — nustebo Vinteris. — Čia jūsų…

Ben-Amis kilstelėjo pirštą, prašydamas tylos. Jis neatplėšė akių nuo scenos. Choras uždainavo:

— Uždanga, — paskelbė prodiuseris. Jokia uždanga nenusileido, bet prožektoriai, nukreipti į sceną, užgeso, o pati salė nušvito. Choristai stovėjo miksėdami, droviai šypsodamiesi. Visame pastate nuaidėjo padriki, tačiau audringi aplodismentai. Ben-Amis išsišiepęs atsilošė. Paruoštas siurprizas suveikė, organizatoriaus uoslė neapvylė — jis nepraleido šanso pasinaudoti iš dausų nukritusiais, tiesiogine žodžio prasme, talentais ir istoriniu autentiškumu. Tarp Autonominės Amerikos gyventojų netrūko patyrusių dainių, didžiuma jų giedojo protestantų, mormonų, sinagogų arba gospelo choruose, bet pasitaikydavo ir individų, kurių kaimiškos bei religinės šaknys kuo puikiausiai derinosi su spektaklio temomis.

— Giesmę parašėte jūs? — pasiteiravo Kolderis.

Ben-Amis įrėmė alkūnę į skersinę siją stovėdamas šalia patalpos sienos, netoli stalo, prie kurio aktoriai, choristai, scenos darbininkai užkandžiavo, gurkšnojo umaminę arbatą ir neramiai, irzliai dirsčiojo į Vinterį su Kolderiu. Pastarasis įjunko į tabaką nuo tada, kai pasirodė A.A.. Dauguma atvykėlių sektų griežtai nepritarė rūkymui, todėl šis prilygo maištingam gestui. Kuprotas muzikantas jį demonstruodavo pirma pasitaikiusia proga. Ben-Amis suprato, kodėl mažylis taip elgiasi, bet stengdavo atsistoti ten, kur nevilnydavo dūmai. Vinteris nužvelgė triko dėvinčius choristus.