Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Kur kas geriau, ačiū.

— Puiku. Jei norite, galite keltis. Jus jau nuprausėme. — Medikė nuleido ryšulį ant lovos. — Čia drabužiai.

Joši pradingo už širmos, o Karlail užsimetė šilkinį chalatėlį ir įsispyrė į juodas šlepetes. Tvirtai atsistojusi pasitraukė nuo gulto.

— Pasivaikščiokime malonesnėje aplinkoje, — pasiūlė japonė.

Jos žingsniavo per tikrą žolę, glotnią ir sausą kaip dirbtinė veja, ėjo palei aptvertas lysves, kol išniro į sodą. Parko teritorijoje tyvuliavo ežerai, stiklines dausas pritemdė migla. Šen bei ten juodavo keistų formų statiniai. Tolumoje aidėjo moterų ir vaikų balsai. Medikė nusivedė ją iki juodo, medinio suoliuko subtiliais išlinkiais, patogia sėdyne bei atlošu.

— Kaip čia ramu, — tarė Karlail.

— Privalau jums kai ką pranešti, — pasakė Joši. — Jūs išmiegojote dar savaitę. Terapija baigta. Bėda ta, kad rezultatai nedžiuginantys. Ląstelės per daug pažeistos. Suleidome jums vaistų, kurie numalšino skausmą ir praskaidrino protą. Kitąsyk sudėjusi akis, galbūt po kelių valandų, jau nebepabusite.

Suglumusi, prislėgta Karlail įsispoksojo į pašnekovę.

— Aš vis dėlto mirsiu?

Joši palinko į priekį, spustelėjo jos delną.

— Deja, taip.

Karlail užtvindė pykčio banga.

— Kodėl manęs neišsiuntėte namo? Bent jau būčiau atnaujinusi kopiją prieš… — ji nepajėgė pratęsti.

— Iki artimiausio pasaulio, kuriame nusikopijuotumėte sąmonę, reikėtų skristi ilgiau nei savaitę, — atsakė medikė. — Jūs įnirtumėte anksčiau, negu ten nusigautumėte ir prarastumėte šansą psichologiškai pasiruošti kitam visatos ciklui.

— Ką padaryti? — sutrikusi paklausė mergina.

Japonė suglaudė delnus į dvigubą saują, tarsi laikydama vandenį.

— Suvokimas, jog kai ką galime išsaugoti ateičiai, šį tą reiškia. — Ji pamirksėjo, suplazdendama žiburiuojančiomis blakstienomis. — Nedaug ką… bet nieko kito mes neturime.

Vienas iš pirmųjų ŠAR tyrimų, analizavusių postžmonių atradimus, įrodė senąją Heldeino teoriją apie materiją, kuri įgaudama įvairiausias formas nuolat grįžta į galybę kitų kosminių ciklų. Nepaneigiamus, patikimus, kiek tai įmanoma, fizikos dėsnius visi pripažino. Bet paguodą, nors ir menką, jie teikdavo tiktai riteriams. Tiesą žmogus įsisąmonindavo pats, žingsniuodamas vienišu dvasinio pažinimo taku. Anot hipotezių, egzistuoti galėjo ne vien amžinas, neįsivaizduojamai, netgi nesuskaičiuojamai daugkartinis materialios sielos ir materialios visatos atgimimas, bet ir evoliucionavimas, tačiau pažanga priklausė nuo skaidrumo, kuriuo pasižymi protas, prieš sugrįžimą į šviesą pasitinkantis neišvengiamą tamsą. Karlail tuo tikėjo kaip bet kokiais kitais patvirtintais teiginiais, ir dabar ji suvokė, kad asmenybės kopijos ne tiek padeda sutaupyti laiką, kaip juokaudama minėjo Armandui, kiek atitolina akistatą su giltine.

Vėl aprimusi, mergina atsiduso. Ak, kaip gera alsuoti. Džiugiai nuteikdavo kiekvienas kvėptelėjimas. Ji to nežinojo, kai save nukopijavo. Daug ko neišmanė: nenutuokė, kad įkvėpti orą malonu, o išleisti paskutinį kvapą bjauru, kad mirtis atstoja pradžią ir pabaigą, nieko nereiškia, tačiau įkūnija svarbų etapą, kad siela materiali, bet jos neapčiuopsi… kad pirmoji reakcija į Vinterį buvo teisinga. Stereotipišką antrąją išdegino Čemobilyje viešpataujanti radiacija, kai Liusinda Karlail merdėjo drauge su Moraga Higins.

— Kas nutiko Higins?

Joši skruostą sudrebino tikas.

— Galva susitaikė su netektimi. Su mumis bendrauja radijo bangomis. Higins asmenybė, regis, išgyveno. Kol kas su ja tariamės, kaip elgtis toliau. Ji nepriklauso Karlailams, oficialiai jūsų šeimai nedirba, todėl nėra karo belaisvė. Jei pageidaus, bus repatrijuota į Naująjį Glazgą. Tik dar neaišku, kojai norisi. Higins sąmonėje tvyro painiava, o mes negalime pasiūlyti jokių vaistų, išskyrus pašnekesius.

Karlail skeptiškai nusišypsojo.

— Psichoterapinius?

— Fizikinius, — pataisė Joši.

— Logiška. Ką gi, perduokite jai… geriausius mano linkėjimus.

Gyvenimas atrodė nuostabus. Šitas gyvenimas teikė palaimą, bet jis netrukus baigsis, dėl ko Karlail neapsakomai gailėjosi. Supratimas, jog egzistencija kartojasi begalę sykių, neguodė. Reikšminga buvo tiktai dabartinė . Į tamsąji prasmegs tejausdama pyktį, apmaudą ir širdyje liepsnojantį geismą gyventi. Su savo likimu nesusitaikys, ir jokia apvaizda jos proto nenušvies.

— Mes norėtume jūsų šio to paprašyti, — droviai pratarė Joši. — Miegodama kalbėjote ir pasakojote, kaip čia atsidūrėte. Tvirtinote, esą riteriai pagrobė jūsų laivą drauge su teleportacijos prietaisu.

— O… — Karlail nuraudo. — Atleiskit, aš tiesiog… klejojau. Tikiuosi, jūsų neįžeidžiau.

— Nė trupučio. Tai gryna tiesa.

— Ką?

— Gryna tiesa, — pakartojo Joši. — Riteriams iš tikrųjų knietėjo gauti KTĮ. Jie būtų pasinaudoję kitomis progomis, kad pasiektų savo tikslą, jei pati nebūtumėte įteikusi įrangos ant lėkštutės. Tiksliau, nusavinti aparatūrą padėjo Džonstonas. Kaip atlygį jam suteiks leidimą prisidėti prie tyrimo.

— Minutėlę, — sukluso Karlail. — Jeigu jūsiškiai siekė gauti įrangą, kodėl į Čemobilį jie nenukako pro vietinius vartus?

Klausimas nustebino medikę.

— Jūs nesuprantate. Mes esame moterų planetoje. Gimtajame pasaulyje. Riteriai neturi teisės išjos rengti ekspedicijų, kad ir kaip patogu tai būtų. Tegali aplankyti savo antrąsias puses ir vaikus.

— Čia nėra vyrų?

Joši nusijuokė.

— Aišku, kad yra. Riteriais vadiname negausų elitą, nors jam priklauso daugiau žmonių, nei rodo vardas. Psichines ir fizines, riteriams reikalingas savybes pajėgus išsiugdyti maždaug vienas iš penkių vyrų. Likusieji, taip pat ir moterys, atlieka visuomenei būtinus darbus. — Ji pamojo ranka. — Bet svarbiau kas kita — radinys Euridikės planetoje, kurį kontroliuodami jie įgys labai daug galios.

Karlail pritardama palinkčiojo.

— Pati žinau! Štai kodėl mano šeima negali jiems leisti užvaldyti raizginio mazgo.

Tobuli japonės antakiai nežymiai pakilo.

— Raizginio mazgo?

— Aha. Grupės vartų, esančių taip arti vieni kitų, jog tie atstumai lengvai įveikiami pėsčiomis.

— Ne, riteriams labiausiai rūpi objektas, jūsų pramintas reliktu. Kaip manote, kas jis?

Mergina paskėsčiojo rankomis.

— Aš spėjau, kad žvaigždėlaivio, atskraidinusio kolonistus į Eu-ridikę, liekanos. — Karlail šyptelėjo. — Hipotezę patvirtina jo persiųstas apsauginis virusas su „Maikrosofto” kodais.

Joši irgi nusišypsojo.

— Tikslaus atsakymo nežino niekas. Galbūt jis perėmė kodus skenuodamas Euridikės ryšio kanalus. Vis dėlto preliminari riterių analizė įrodo, jog jūs teisi. Reliktas iš tiesų yra žvaigždėlaivis. Maža to, jis įkūnija kirmgraužų generatorių.

— Kad aš apsišikčiau! — pritrenkta bemaž užstaugė Karlail ir susizgribusi atsiprašė. — Atleiskit dėl nešvankios kalbos, bet naujienos dar prastesnės, negu mes galvojome. Jeigu riteriai gebės generuoti kirmgraužas…

— Jos prastesnės tiktai jūsų požiūriu, — mandagiai, nors ir pralinksmėjusi, pataisė Joši. — Visų pirma reliktas, tiksliau, mašina, sukūrė nūdien egzistuojantį kirmgraužų raizginį. Generavo Karlailų dreifą.

Man derėtų tučtuojau numirti, — dingtelėjo Liusindai Karlail. Reikėjo pakratyti kojas anksčiau, negu išgirdau šitą žinią. Bet ji privalėjo sužinoti daugiau, išgerti savąją taurę ligi dugno.