Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Ponai, paaukokite man minutėlę, — tarė prodiuseris. — Išklokite savo nuomonę.

Kolderis sumaigė nuorūką.

— Choras — štai kas šaunu, — pagyrė. — Jis lyg ir sujungia mus su naujomis kultūromis, apie kurias nieko nežinojome. Bet dėl veiksmo kyla abejonių. Kalbu apie karą bei singuliarumą.

— O… — įvykių užuomazga nedavė ramybės pačiam Ben-Amiui, bet dabar prodiuserį vis vien pervėrė nusivylimo dūris. Į savo scenarijų jis įdėjo tiek daug pastangų ir išmonės.

— Vizualumui nieko neprikiši, — šiek tiek atsiprašančiu tonu pridūrė Kolderis. — Bėda to, jog nelabai aišku, kas vyksta ant scenos. Netgi tuomet, kai komentarą atstoja viena iš idiotiškiausių mūsų dainų. Pusė, gal net didesnė dalis, jūsų auditorijos neturės nė menkiausio supratimo, kas buvo JAV arba Europa — nesuvoks jokios tų žodžių prasmės.

— Ne tai svarbiausia, — paprieštaravo Vinteris. — Visiems teko girdėti apie pasaulinį karą, per kurio pirmąsias minutes vienos šalies pajėgas bei daugumą jos gyventojų paveikė singuliarumas. Tik tiek žiūrovams ir tereikia žinoti.

— Būtent! — sušuko Ben-Amis.

— Problema slypi kitur, — pratęsė Vinteris. — Pastatymas pernelyg abstraktus ir nešališkas. Taip, taip, „Gigantiški driežai iš kitos žvaigždės” kandokai atsiliepia apie abi kariavusiųjų puses, bet… po velnių. Jie užpuolė mus.

— Klysti, mes užpuolėme juos, — pataisė Kolderis. — Esu tikras, jog šitai prisimeni.

Vinteris numojo ranka, tarsi kažką šveisdamas ant žemės.

— Kam rūpi tie formalumai? Surengti prevencinį antpuolį privalėjome, nes kiekvienam buvo aišku, kad išliks tiktai mes arba jie. Pasaulinės imperijos troško priešininkai. Spektaklis neperteikia, kaip jautėmės anuomet, senojoje Europoje. Anais laikais neabejojome, jog kaunamės už žmoniją, už pačią Žemą, grumiamės prieš prakeiktą nežmogišką mašiną, kuria, galima sakyti, virto Jungtinės Valstijos.

Ben-Amis sutraiškė puodelį ir nusviedė jį šalin.

— Jūs nesupratote esmės. Čia tik preliudija. Uvertiūra. Įžanga! Aš bandau parodyti katastrofą, tragišką abiejų pusių lemtį. Atmosfera, kaip gerai žinote, pakis vėliau, kai Europos likučiai, į kosmosą išsikraustę žmonės ir kosminės pajėgos stos į mūšį prieš karo mašinas. Bet nepamirškit, kad pasipriešinimo judėjimas egzistavo ir JAV; jam priklausė mokslininkai, astronautai, netgi kosmoso pėstininkai, kurie nenukentėjo nuo Negailestingo Pagrobimo — ak, kaip ironiška — tik dėl aukščiausios kokybės ugniasienių, sergėjančių juos nuo mūsiškių įsilaužėlių. Beje, kai kurios mūsų institucijos kilusios iš Amerikos: pavyzdžiui, Jungtinis vadų komitetas. Tikiuosi, suvokiat, apie ką kalbu. Taip? Pačioje pradžioje negalime į galvas per stipriai kalti antiamerikietiškos propagandos. Patriotizmui bus laiko vėliau, mano draugai. Kol kas, lemiamo karo atžvilgiu…. elkimės tinkamai.

— Tebūnie, — sutiko Kolderis, — bet jūs neparodėte, kaip singuliarumas pasigrobė civilius…

— Gerai, gerai, — tūžmingai atkirto Ben-Amis. — Aš pasirūpinsiu, kad scenos šone mažiausiai penki žmonės žiūrėtų televiziją, nardytų po internetą arba žaistų virtualioje erdvėje, ir juos apkerėtų kaip kareivius. Ar tai jus patenkins?

— Aha, — užtikrino Kolderis. — Visų niuansų atskleisti neįmanoma, bet įvykius reikia pateikti tikroviškai.

— Turėsiu omenyje, — suniurzgė prodiuseris ir nustypino pašnekėti su arčiausiai stovinčiu Nūdienos adventistu.

Praėjo dar viena diena, kol jie ėmė repetuoti antrą veiksmą, per kurį polistirolo griuvėsiuose ropinėjo ir iš ilgavamzdžių ginklų į taikinius pliekė apdriskę žmonės, o virš jų šmaižė EKA aerokosminiai naikintuvai-bombonešiai, apšaudantys karo mašinas, o choras giedojo „Respublikos kovos himną”. Ben-Amis stebėjo sceną nuo pakylos, įrengtos užkulisiuose.

— Ei, viskas buvo ne taip!

Išgirdus pašaipų ir sykiu apmaudų moters šūksnį, prodiuseriui pirmiausia dingtelėjo, kad grįžo Liusinda Karlail. Nužvelgęs repeticijos dalyvius jis suprato, jog Vinteris irgi taip pamanė — muzikantas mitriai apsisuko į tą pusę, iš kur pasigirdo balsas, atkišo nosį pirmyn ir suvirpėjo visu kūnu kaip grobį užuodžiantis skalikas. Kita mintis, kuri šovė Ben-Amiui į galvą, būtų skambėjusi panašiai į „po paraliais, tik ne vėl”. Bet šįsyk pasirodymą nutraukė ne viena iš chorisčių, nusprendusi žengti į priekį ir pamostaguoti nuosavu scenarijumi, o kažkokia moteris, prisijungusi prie neoficialaus žiūrovų rato, dabar besivaidijanti su režisieriaus asistentu. Jam nuo širdies nuslinko akmuo.

Laiptais leisdamasis į sceną, bildėdamas auliniais, apkaltais vinimis su plačiomis galvutėmis — naujausia šios savaitės mada, — prodiuseris nutarė, kad jeigu choristai ar pagalbiniai dainininkai ir toliau ginčysis dėl istorinio scenarijaus autentiškumo, teks išvaikyti jų šutvę ir suburti naują komandą. Choro branduolys išties gyveno Žemėje, per Negailestingą Pagrobimą ir vėlesniais laikais, tačiau „meninės išraiškos” sąvoka jiems asocijavosi su pakitimais, kuriuos patvirtinti privalėjo valdžia. Kuo protingesni tie žmonės atrodė, tuo griežčiau jie vertindavo literatūrinę kalbą. Atsirasdavo netgi pliurpiančių apie „šventus” raštus arba knygas, nors Ben-Amis nenutuokdavo, apie ką choristai šneka.

Jis nušoko ant scenos ir nužingsniavo per guminius, nudrengtus paklotus, žyminčius vietas, kur reikia stovėti arba judėti, ir, tarp kitko, apsaugančius lentas nuo madingų aulinių. Protestuojanti moteris stypsojo atokiau nuo vieno takelio ir tebesiginčijo su režisieriaus asistentu, kuris, rodės, traukėsi atbulas.

— Atleiskit, — išsižiojo Ben-Amis.

Abu į jį atsigręžė. Žemaūgė, kresna, netgi apkūnoka moteris juodais garbanotais plaukais įsmeigė į atėjūną žalias akis. Ji vilkėjo baltus marškinėlius, mūvėjo mėlynus džinsus, buvo apsiavusi aukštakulnius batus.

— Madam, — kaip įmanydamas kantriau tęsė prodiuseris, — ar galėtumėt pasakyti, kuo jūsų netenkina mano libretas?

— Nepykit, pone Ben-Ami, nesusilaikau, nes… atsiprašau, aš kišu nosį ne į savo reikalus. Čia jūsų pjesė, todėl prižadu laikyti liežuvį už dantų.

— Ne, man tiktai norėtųsi sužinoti…

Užsikoręs ant scenos, prie jų atlėkė Vinteris. Prodiuseris mostelėjo choristams ir aktoriams.

— Atsipūskit dešimt minučių. — Žmonės išsisklaidė, o jis atsisuko į moterį. — Taigi ką jūs…

— Jūsų tarsena neprimena amerikietiškos, — tarė muzikantas, neatplėšdamas akių nuo nepažįstamosios.

— Taikliai pastebėta, Vinteri. — Ji prašiepė dantis ir atkišo ranką.

— Aš esu Amelija Or. Malonu susipažinti. Tavo gerbėja buvau nuo mažų dienų.

— Jūs nepriklausote A.A.? — paklausė Ben-Amis.

Or ir Vinteris apsimainė supratingais žvilgsniais.

— Nejau neaišku iš kalbos? — pasiteiravo moteris.

Prodiuseris numojo ranka.

— Tiesą sakant, ne. Man keistai skamba visi amerikietiški akcentai bei tarmybės. Šnekate kaip Liusinda, bet… — jis patrūkčiojo pečiais, staiga krūptelėjo ir įsitempė kaip styga. — Jūs gi neatkeliavote pro tą… skylę kosmose?

— O ne, — atsakė Or. — Į planetą prisistačiau drauge su fermeriais. Atskridau laivu. Kiek žinau, vartai vis dar neatsidarė.

— Bet jūs susijusi su Karlailais. — Ben-Amis prisimerkė. — Žinote, man regis, esate panaši…

— Į Liusindą? Nesistebiu. Ji yra mano proproanūkė. Tiksliau, buvo.