Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Jie sutartinai kinktelėjo galvomis. Ben-Amis atsistojo.

— Atleiskit. — Indus ir cafetiere [8] Kavinukas (pranc.). atsargiai perkėlęs ant laisvos kėdės, užšoko ant stalo. Suplojo delnais it paleisdamas šūvį iš butaforinio pistoleto.

— Dėmesio, žmonės! — užriko ir apsisuko. Akimirkai sublykčiojo plevenančios mantijos klostės. — Ei, paklausykit!

Jis dudeno bosu, kurį puikiai mokėjo valdyti. Prodiuserio linkme pakrypo galvos.

— Prisistatysiu manęs nepažįstantiems — taip, ponai iš riterių rato, turiu omenyje jus. Aš esu Bendžaminas Ben-Amis, dramaturgas ir prodiuseris. Ketinu pastatyti įspūdingą muzikinį spektaklį, paremtą Euridikės bei šlovingų jos pirmtakų istorija. Jis vadinsis… „Maištininkai ir sugrįžėliai”, ponai bei ponios. Bus rodomas Jardin dės Ėtoiles teritorijoje… po keturių savaičių!

Vinteris pamatė, kaip Kolderis susiėmė už galvos, pakėlė akis ir be garso ištarė: „Po keturių sumautų savaičių!”

— Visus mielai kviečiame į premjerą! Taip, ponai, įskaitant ir jus, riterius…

Juodai apsirengę vyrai atsistojo, nežymiai palenkė galvas Ben-Amio pusėn ir išėjo iš kavinės.

Apversdamas stalą, iš savo vietos liuoktelėjo vienas iš klientų.

— Ben-Ami, pažiūrėkit, kąpridirbot! Jūs juos įžeidėte! Ir aš jų nekaltinu. Dabar ne metas vaidingiems, nesantaiką sėjantiems spektakliams!

— Kas sakė, kad jis sės nesantaiką? — paleido gerklę kitas žmogus. Atsaku į jo klausimą tapo peštynės. Kai palei galvą prašvilpė pirmas pomidoras, prodiuseris skubiai nusileido ant žemės. Nugriuvo dar keli stalai. Riksmai sustiprėjo. Vinteris atsiplėšė nuo kėdės. Kolderis jau stovėjo užėmęs nenatūralią kovinę poziciją — mažumėlę susilenkęs, atstatęs kumščius, nuožmiai dėbčiodamas aplinkui. Jo kolega akies krašteliu pastebėjo ašmenų blyksnį, išgirdo stenėjimą ir įkišo ranką į kišenę užmiršęs, jog ten ginklo neras.

Kolderis nusivaipė, o gal tik prašiepė dantis.

— Bendži, tikiuosi, savo pasiekėte — suniurzgė. — Atrodo, lyg būčiau grįžęs į tuos laikus, kai…

Kažkas smogė petim jam į šoną, ir muzikantas sudribo.

Lamontas nenuleido akių nuo gravitacijos bangų, mintyse jų raštus keisdamas į trimačius vaizdus. Sąmonėje nušvito žvaigždėlaivių, kurie apspito Euridikę, projekcijos — ryškios, bet keliančios nerimą.

Bėgo valandos. Planetą supančių gravitacinių bangų rodmenys stabilizavosi.

— Riteriai su atvykėliais nesigrumia, — pastebėjo jis.

— Nenorą stoti į kovą iš dalies nulėmė jėgų pusiausvyra, — atsakė „Alkanas drakonas”. — Bet svarbiau yra kas kita: čia prisistatė ne priešai, ne Karlailų šeimos laivai.

— O kas?

DI vienu metu įjungė kelioliką ryšio kanalų. Patalpą užtvindė balsai, kalbantys amerikietiška tarme, vaizdinės Euridikės apžvalgos ataskaitos, rodos, nufilmuotos žaibiškos derybos ir apsikeitimai kontraktais, kurių smulkaus šrifto akruose buvo aptariami žemės sklypų, išplitusių per tūkstančius hektarų, likimas.

— Autonominė Amerika, veikianti tiesioginiu režimu, — sau nebūdingą humoro jausmą pademonstravo laivas. — Liusindos Karlail minėti fermeriai.

— Jie prekiauja žemės valdomis!

— Bent jau į jas pretenduoja.

— Tie žmonės neturi teisės… kaip jie drįsta…

„Alkaną drakoną” supurtė. Lamontas įniko blaškytis elastiniame tinkle. Kabelių gausmą papildė vibracijos, kurias sukėlė trumpi ugnies šūviai iš pagrindinės ir poros korekcinių tūtų.

— Liaukis! — užstaugė jis.

— Atleisk, bet judėjimo aš nekontroliuoju, — atsakė laivas.

Nepaprastai susitelkęs, Lamontas įsijungė išorės vaizdus. Kaip tik tuo momentu žvaigždėlaivį pristabdė reaktyvinė retroraketos čiurkšlė. Iš tarpueilių, skiriančių mašinų kokonus, nudriko tuzinas tąsių kabelių, kurie prilipo prie korpuso, timptelėjo „Alkaną drakoną” arčiau asteroido ašigalio, tvirtai apipančiojo. Užteko poros minučių, kad pirmagalis ir tūtos prisiklijuotų prie uolos. Laivas, rodės, virto ledkalnio bušpritu. Lamontas kone tikėjosi, jog nuo akmeninio paviršiaus atitrūks ir prie korpuso prisitvirtins keli kokonai, bet nieko panašaus neįvyko. Išorinės kameros viso labo parodė mėšlungiškai krūpčiojančias palydovines antenas. Pasak valdymo prietaisų, jos atgijo. Energijos nuotėkis buvo pastebimas plika akimi.

— Ką transliuoji?

— Nežinau, — atsiliepė DI.

Žmogus persikreipė, liuoktelėjo iš tinklo, pasiekęs prietaisų skydą įsikibo į jo kampą ir pasinaudojo rankiniu išorinių antenų valdymu. Elementariomis mechaninėmis svirtimis, galinčiomis pasukti lėkštę, jei kildavo grėsmė netekti energijos. Lamontas keitė antenos padėtį erdvėje, kol jos kraštą užkabino vieno iš siųstuvų spindulys.

— Išradingas manevras, — pagyrė „Alkanas drakonas”.

— Transliaciją fiksuoji?

— Taip. Identišką tai, kuri perėmė mano kontrolę.

— Atitverei ugniasienėmis?

— Taip.

Lamontas sekundei atsipalaidavo. Bent tiek gerai, kad visa ta istorija nepasikartos. Šiek tiek pamąstęs, vėl kreipėsi į DI:

— Kurlink ji nukreipta?

— Euridikės pusėn.

— Spėju, kad į ką tik atskridusius laivus, — suniurnėjo Lamontas. — Mėgina įsilaužti į jų sistemas.

— Galimas daiktas, — pripažino „Alkanas drakonas”.

— Antras etapas, — sumurmėjo pilotas. — Toji Karlail lyg ir nesuko galvos dėl karo mašinų. Man susidarė įspūdis, kad kitiems galaktikos sektoriams jau teko su jomis susidurti. Galbūt virusą įveikė ugniasienėmis arba kažkokiais priešnuodžiais. Abejoju, kad atvykėliai maloniai elgsis su jo šaltiniu.

Laivo šviesos trumpam priblėso.

— Transliacija nutrūko, — pranešė DI.

— Kas iš to? Mus vis tiek nesunku sunaikinti.

— Toje vietoje, iš kur buvo siunčiamas virusas, jau nebesame, — informavo „Alkanas drakonas”.

— Ką?

DI jam persiuntė žvaigždinio fono vaizdą, įrašytą prieš minutę. Paskui perdavė dabartinį. Pakartojo juos kelis sykius. Skirtumas buvo nežymus, bet įžiūrimas, nes panoramos mirgėjo.

— Žvaigždės pajudėjo, — tarė DI. — Arba pasislinkome mes.

— Tu esi žaibogaudis, — pasakė Karlail.

{vardino jį mandagiai, užuot pavartojusi nešvankią „Pagrobimo nuokrušos” pravardę. Žodis vis tiek nuskambėjo kaip kaltinimas, nors mergina prabilo anaiptol ne smerkiančiu tonu. Tenorėjo, kad Kembelas Džonstonas prisijungtų prie jos komandos. Jis įbedė į atėjūnę keistai bereikšmes akis, kurių tinklaines atstojo tikros kameros. Pakito ne rainelių, o fotoelementų apimtys. Liusinda buvo įpratusi, kad į ją žvelgiančių vyrų vyzdžiai išsiplėsdavo. Tiesa, ne Euridikėje — ačiū Dievui arba Gamtai, iš ten pasisekė išsinešdinti. Optimizuoto grožio pasaulyje normalią vyrišką reakciją rodydavo tiktai Vinteris ir retsykiais, tik gal ne taip akivaizdžiai, Kolderis su Armandu.

— Tiesiai į dešimtuką, — patvirtino Džonstonas tobula amerikietiška tartimi, būdinga šešioms grafystėms, supančioms Londoną. Atsiliepė kaip veikėjas iš „Ylingo” studijos komedijų, statytų dvidešimto amžiaus viduryje. Susivertęs viskį į gerklę, iki viršaus pripildė savo ir jos stiklus. — O koks tavo reikalas?

— Aš bastausi po sielų rinką, — atsakė Karlail. — Galiu pasiūlyti puikų atlygį.

Deja, viliojantis užmokestis nepadėjo suburti tradicinės komandos. Darbo biržos ir kitos verbavimo kontoros įtraukė ją į juoduosius sąrašus — arba todėl, kad jas spaudė senoji gvardija iš Karlailų šeimos, arba tiesiog vertino Liusindą kaip per daug nepatikimą darbdavį. Todėl kreiptis teko į dar prastesnės reputacijos žmones. Susipažinę su sąrašu įrengimų, kuriuos DK pageidavo gauti mainais į laivą, galvomis purtydavo netgi užkietėję, jokiais kontraktais nesusaistyti avantiūristai.