Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Ne-e, — paprieštaravo brolis. — Per išvykas ji per daug atsargi. Kaip ryšių specialistė, visai nebloga, bet technologijų srityje ne ką teišmano ir nemėgsta prie jų kišti rankų.

— Ką gi, ponai, kokią alternatyvą pasiūlysite? — bosą pamėgdžiojo Liusinda.

— To paties ketinome paklausti tavęs, — atsakė Dankanas.

— DK laivai atrodo daug žadantys, — tarstelėjo Kevinas.

— Gerai. Klausykitės, kokių veiksmų imčiaus pati. Įtvirtinčiau kitą vartų, pro kuriuos nėrėme, pusę ir visas šalutines jungtis. Derėčiaus su riteriais — po velnių, pasiūlyčiau nemokamai naudotis kiekvienu naujai atrastu postžmonių technologijų pavyzdžiu, iš pradžių užtikrinčiau, kad prie jų nesiartinsime ištisus metus, nors, kilus būtinybei, sutikčiau ir dėl dešimties. Bet tas kortas laikyčiau arčiau savęs. Mainais mums vėl leistų kontroliuoti Euridikės vartus. Tuo pat metu vietiniams planetos gyventojams prižadėčiau labai palankius tarifus, paraginčiau užmiršti senas skriaudas, išmesti kerštą iš galvos. Kur kas daugiau uždirbtume su jais užmezgę verslo santykius nei piešdami kompensacijas. Įdomių įrengimų ir šaunių meniškų dalykų tie žmonės turi su kaupu. Stačiai netveria noru su kuo nors bendrauti ir prekiauti, nes kultūrinėje izoliacijoje praleido du šimtus metų.

— Vargu ar riterius sužavės sandorio sąlygos, ir aš netikiu, kad Euridikės gyventojai mumis pasitikės, — pareiškė Dankanas.

— Mes viso labo surengtume diplomatinį puolimą. Per derybų įkarštį, nepatraukdami riterių dėmesio, pasistengtume atskraidinti laivus į planetos apylinkes. Tiesa, aš neabejoju, jog menkai įsavinta sistema su stabilia saule ir transformuotu, retai apgyvendintu pasauliu sudomintų DK bei A.A.. Žiūrėkit, kiek čia vietos, sakytume jiems. Paskatintume ten lėkti pulkais. Žinoma, į DK ir A.A. žvaigž— dėlaivius įsodintume saviškių grupeles.

— Oho, šauni mintis, — pagyrė pusseserę Kevinas.

— Kas paskui? — pasiteiravo Dankanas.

— Užmegztume ryšius su Euridikės armija. Pamenate, kaip minėjau, jog ten netrūksta disidentų, vadinamų sugrįžėliais? Garantuoju, jog neilgai trukus dauguma imtų griežti dantį ant riterių ir prisišlietų prie mus palaikančių planetinių pajėgų.

— Bet mums reikalingos kosminės, — paprieštaravo Dankanas.

— Galėtume jas suburti, pavyzdžiui, sąžiningais mainais — laivas už laivą. Mūsiškiai slapta perimtų į sistemą atskridusius DK arba A.A. žvaigždėlaivius. Aišku, iškeistume juos į savus, tik esančius kituose sektoriuose. Netoli Euridikės sutelkę gausią flotilę, įgytume karinį pranašumą, kuris paskatintų konkurentus priimti viliojančius mūsų pasiūlymus.

— Žavingas planas, — tarė brolis. — Tik jis turi apsčiai silpnų vietų. Mano nuomone, per daug priklauso nuo slaptumo bei netikėtumo faktorių. Užtektų vieno ŠAR šnipo, kuris prasiskverbtų į mūsų gretas, ir visos pastangos nueitų perniek.

— Todėl ir reikalingas pastiprinimas, — atsakė Liusinda. — Tarkim, tuzinas laivų — spėju, kad senoji gvardija vis vien juos išsiųs, tad manevras atitiktų boso planą. Bėda ta, jog per sekinančias kovas, pasitelkę tiktai fizinę jėgą, mes galime nieko nepasiekti. Arba pasitenkintume vienu iš naujųjų DK žvaigždėlaivių — jis atliktų virš— šviesinį šuolį, atsidurtų po ŠAR laivais ir realiuoju laiku juos išsprogdintų į kitą visatos ciklą.

— Ne-į-ma-no-ma, — pabrėžtinai aiškiai išrėžė Kevians. — Jokia sumauta gelda nepajėgtų taip tiksliai lakioti VŠ greičiais.

Liusinda jam padavė rankinėje sužvejotą duomenų ekraną.

— Perskaityk specifikacijas. Nemanyk, jog demokratiški komunistai giriasi. Pati mačiau tokią jų skraidyklę, ir žinok — ji šmirinėja danguje kaip šikšnosparnis.

Abu vyrai porą minučių gilinosi į instrukcijas. Kevinas atsistojo, tylėdamas nukulniavo prie baro, grįžo nešinas dar trimis bokalais ir vėl palinko virš ekrano.

— Mes negalime sau leisti ieškoti jų norimų įrengimų, — pagaliau prabilo Dankanas. — Nebent visiškai nukreiptume dėmesį nuo krizės Euridikėje.

— Su sąlyga, jei nuo darbų atitrauksime žmones, kurie ja užsiima, — ramiai atsiliepė Liusinda.

— Šeimos nariai prie tavęs neprisijungs. — Kevinas pakratė galvą. — Atleisk, bet šiuo momentu tavo vardas veikia kaip tikri nuodai.

— Čia mano problema. Jeigu prisireiks, komandą subursiu iš civilių. Patys rizikuosime, patys ir pelnu dalinsimės, su sąlyga, jog mus lydės sėkmė. Pasipelnys ir šeima, jei tik prisiplėšime užtektinai grobio bei spėsime laiku nusipirkti laivą. Jūs, bičiuliai, nesivaržykite iškloti idėjas bosui. Galite jas priskirti sau. Mano pasiūlymai skamba gerai ir papildo priemones, kurių griebsis valdžia. — Jis plačiai nusišypsojo. — Reikalus aptarėm?

Taip, patvirtino giminaičiai.

— Na, kuo užsiimsime dabar? — paklausė Liusinda. — Vakaras tik prasideda.

Kevinas prajuko.

— Ei, juk tu ketinai po kelių valandų virsti į lovą.

Ji niūriai linktelėjo.

— Aš žinau, ką mes veiksime, — tarė Dankanas. — Tu mums papasakosi apie Euridikę, dailius jos žmones, kalbėdama išvargsi, leisies užvaldoma emocijų, o tada mes nugabensime tave namo.

— Planas visai neblogas, — sutiko Liusinda.

„Alkano drakono” mikroschemas užliejo palengvėjimas, tarytum į nutirpusią galūnę plūstantis kraujas. Dalis mechanizmų ir pačios sąmonės jam vis dar buvo nepasiekiama, bet atlėgo skausmingas, iškreiptas noras kontroliuoti gamybą asteroide.

— Kas čia vyksta? — paklausė Lamontas, žnektelėdamas į elastinį tinklą.

— Tu veikiausiai atkreipei dėmesį į pakitusią ikigarsinę korpuso vibraciją. — Laivas parinko atitinkamą ekraną. — Kaip matai, gamybinis procesas užsibaigė.

Uolienos luito paviršių dengė žvilgantys kokonai, ištisos jų eilės, daugėjančios Fibonačio seka, nelyginant grūdeliai duonos kepaliuke.

— Kas tai? — paklausė Lamontas.

— Jie susiformavo per paskutines šešias minutes, — atsakė „A1— kanas drakonas”. — Objektai sudaryti iš daugiasluoksnių plastikinių kiautų ir amortizuojančios, karo mašinų spiečius — po šimtą kiekvienoje gmpėje — įsupusios dangos. Labiausiai tikėtina, kad mes regime vienkartines transporto priemones, kurios kovinę techniką perkels į planetą.

— Prakeikimas, — sugriežė dantimis Lamontas. — O aš svarsčiau, kaip jos ruošiasi nusigauti įEuridikę. Nepastebėjau jokių ženklų… — jis užsičiaupė. Veidas ir lūpos sudrebėjo, atspindėdami galvoje kirbančias mintis. Laivas lūkuriavo, tarsi stebėdamas labai lėtai veikiantį mechanizmą.

— Prakeikimas, — pakartojo žmogus.

Dar viena užsitęsusi pauzė. „Alkanas drakonas” spėjo apmąstyti tam tikrus matematinius sąryšius, kurių gvildenimas suteikėjam pasitenkinimą.

— Klausyk. — Dviprasmiškas žodis visai ne vietoje pakurstė antplūdį garsų, užtvindžiusių laivo sistemas. — Ar tuos gelžgalius galima perkalbėti?

— Jie sukurti ne diskusijoms. Gamybinis procesas — savarankiškas ir decentralizuotas. Atskiros sumontuotos mašinos yra autonominės. Kiekviena turi užtektinai intelektinių pajėgumų, kad atliktų itin specializuotą savo užduotį, nesileistų į derybas ir nepasiduotų ardomajai veiklai.

— Bet jos privalo turėti sumautus jungiklius, — murmtelėjo Lamontas. — Antraip kaip suprastų, kada nutraukti mūšį?

Žvelgiant į sąsajos įtaisą, jo veide nušvito pamažu stiprėjančios nuojautos išraiška.