Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Menardas aukštyn kilstelėjo rankas.

— Taip, taip. Patriotiška, progresyvu ir taip toliau. Sugrįžėlių aspektas gal ir sukels nepritarimą, bet esu tikras, jog su šitais menkais nesklandumais susidorosi. Esmė ne čia… tiksliau, būtent čia. Nors esi pilnas geriausių norų, tu sužadinsi, hmm, šovinistinius jausmus, įsitikinimą, kad Euridikė…

— Minutėlę, — šaltai jį nutraukė Ben-Amis. — Pasak tavęs, mano drauge, responsablepolitiąue [7] atsakingas politike (pranc.). , kai kuriuos žmones apėmė baimė, jog pjesė bus pernelyg patriotiška?

— Taip, — susigėdęs patvirtino Menardas. — Ne mane, žinoma. Ir ne mano partiją. Aš tesu pasiuntinys. Labai aukštą padėtį užimančių asmenų prašymu perduodu jų… patarimą. Prezidentas ir, kas svarbiausia, Jungtinis vadų komitetas, nerimauja, kad spektaklis pakenks santykiams — itin reikšmingiems mūsų saugumui, gal net egzistavimui — su naujaisiais sąjungininkais.

— O, dabar aiškul Jie bijo įžeisti riterius!

— Teisingai. — Politikas akivaizdžiai nudžiugo, kad jiedu pagaliau suprato vienas kitą.

— Ką gi, — Ben-Amis pakilo nuo kėdės, — būčiau dėkingas, jei draugams iš valdžios sluoksnių perduotum mano atsakymą: tegu savo patarimus susikiša ten, kur nesueina.

Kitados, stovėdamas ant Pietų Kvynsferio molo, Vinteris pastebėjo, jog per potvynį žemiausią ir aukščiausią jūros lygį skiria trys metrai. Mažutėliame kvadratinio kilometro plote, tarp Forto tiltų, kabančio ir geležinkelio, tolimas Mėnulis per kelias valandas lengvai iškėlė tris milijonus tonų vandens. Jo sąmonę persmelkė, kaip anuomet rodės, prasmingos mintys apie fiziką, gravitaciją bei potvynius sukeliančias jėgas, apie didžiojo visatos mechanizmo galybę.

Arba nieko panašaus nenutiko, ir kitas mechanizmas jam įdiegė prisiminimus, kaip logišką išlikusių fragmentiškų potyrių bei įsitikinimų seką, o ne, tarkim, sąmonėn įstrigusios naktinės televizijos laidos nuotrupą.

Kad ir kaip ten būtų, jis puikiai atminė tuos išgyvenimus, žvelgdamas į juodą, virš parko kybantį žvaigždėlaivį, tarytum svarmens piešinėlį su užrašu „Milijonas tonų!” — siaubingą masę, kuri po širdį stingdančios akimirkos visus pritrėkš.

— Vaizdas neduoda ramybės, ar ne? — išsižiojo Kolderis pamatęs, jog draugo akys nuolat krypsta į milžinišką objektą. Įpusėjus rytui, abu gurkšnojo kavą krantinės kavinėje, kur su jais susitikti žadėjo Ben-Amis.

— O taip, — atsakė Vinteris. — Vis spėlioju, kaip jis ten laikosi.

— Pasiteirauk riterių. — Kolderis kinktelėjo galva į kelis juodai apsirengusius, už kelių stalų arbatą geriančius vyrus.

— Jau klausiau. — Vinteris išsilenkė, kad jo nepasiektų dūmai, vingiuojantys nuo draugo cigaretės. — Jie pasidomėjo, ką išmanau apie fiziką, tuomet mandagiai pasiūlė įgyti daugiau žinių ir tik paskui gilintis į temas, kurių esmės kol kas nesuprantu.

— Protingas patarimas.

— Antra vertus, gal jie patys nežino atsakymų.

Kolderis sušnarpštė.

— Labai tikėtina. Jei vietinius pradėsi kamantinėti, kaip veikia čionykštės sistemos, jie pažiūrės į tave kaip į prietranką. Spruks šalin nė neatsisveikinę. — Jis pamojo rankomis. — Ei, kodėl mums nesurengia ekskursijos po utopinį kraštą? Į turistinę kelionę ji įtraukta. Aš tikrinausi lankstinuke.

— Čia ne utopija, — paprieštaravo Vinteris. — Panašiai gyvenome Priešingybėje, kur egzistavo normuojami daviniai ir paskatinimai. Euridikėje visuomeninė sistema tiesiog tapo įmantresnė. Abstraktesnė. Ekskursiją suorganizavo Liusindai. Kaip pati sakė, ji ničnieko nesusigaudė.

— Vis dar kankiniesi dėl nelaimingos meilės, — tarė Kolderis.

— Taip. — Vinteris pajuto netikėtą nusivylimo ir įtampos pliūpsnį, šovusį nuo slėpsnų, per saulės rezginį, iki pat gerklės. — Atvirai kalbant, šitas pasaulis man įkyrėjo.

Bičiulis nustebo ir sunerimo.

— Kodėl?

— Na, nežinau, gal todėl, kad primena Priešingybę. Tarytum mes tebekiurksotume prakeiktuose tuneliuose. — Jis pamostagavo virš savo galvos. — Negaliu sulaukti, kada atsivers kirmgraužos vartai, ir kada prisistatys laivai, neužgrūsti besišypsančiais samurajais. Aš noriu pamatyti kitas planetas, trokštu sugrįžti į Žemę.

Kolderis linktelėjo, bet pokalbio, regis, tęsti nesiruošė, todėl Vinteris įsipylė dar kavos ir nukreipė akis vandens pusėn, alsuodamas silpnai vėjuotu oru. Uostą buvo užpildę krovininiai laivai bei didžiatūriai transporteriai, ties horizontu jūrą margino burlaiviai ir kruiziniai laineriai, danguje zvimbė orlaiviai ir entomopteriai. Visi, žinia, vykdė kažkokias sunkiai suvokiamas ekonomines funkcijas. Materialinę gerovę užtikrinantis kapitalizmas rėmėsi abstraktesniais dalykais negu pinigai — geros reputacijos bei atlygio deriniu, kuris sukraudavo turtus arba priversdavo bankrutuoti bendrovių steigėjus ir įmonių valdytojus, finansininkus ir žmones, pasinėrusius į rizikingą verslą. Dykinėtojai ar tingūs svajotojai nusipelnydavo kreivų žvilgsnių; pastangos tiekti paslaugas bei prekes, kurių nepajėgia sukurpti Drekslerio aparatas, užsitarnaudavo pagarbą. Euridikėje netrūko menininkų nei modeliuotojų, kaip ir verslininkų, vis dėlto tiek pajamų gausa, tiek dėmesiu mėgavosi ir dalinantys patarimus — egzistencinio konsultavimo, filosofinio mokymo, fizinio parengimo, erotinio švietimo srityje, — kartu su stebėtina daugybe amatininkų, nestokojančių praktinių įgūdžių.

Nuostabiame, gyvybingame mieste jis galėtų šauniai prasisukti. Tad kodėl jautėsi tarsi įkalintas tarp keturių klaustofobiją keliančių sienų? Kodėl kraustėsi iš proto ir liūdėjo? Galbūt vietiniame siaurame saulės spektre stigo gyvybiškai svarbaus atspalvio? O gal širdį graužė namų ilgesys, sumišęs su meilės poreikiu? Suvokimas, kad Liusinda lankėsi Žemėje — negana to, pati kalbėjo ir elgėsi kaip čionykščių kolonistų protėviai, dėl savo išvaizdos bei tarsenos atrodė, lyg išnirusi iš Vinterio atmenamos praeities, — žadino netikrus prisiminimus apie Airiną ir gimtosios planetos nostalgiją, kuri visai be reikalo ir taip ilgai jį kamavo.

— Labas rytas, ponai. — Ben-Amis užgriuvo staliuką netikėtai, plazdendamas pilkšva, klostėta, nūdien madinga, į šikšnosparnio sparnus panašia mantija. Šliūkštelėjęs sau kavos, patogiai įsitaisė ir nusišypsojo muzikantams. — Turiu naujienų. Labai įdomių. — Prodiuseris patylėjo, tarsi užsigeidęs juos paerzinti.

— Rėžk, vyrut, — paragino Kolderis. Atėjūnas keistai jį nužvelgė ir kaip sąmokslininkas susikūprino.

— Ką tiktai bendravau su Euridikės asamblėjos nariu. Jis perspėjo nestatyti spektaklio, nes valdžia baiminasi… — pasviręs į priekį, prašneko tyliau: — …„įžeisti riterius”. — Ben-Amis atsilošė, pasitrynė delnus. — Žinia verta tūkstančio valandų trukmės reklamos, ar ne?

— Cha! — atšovė Kolderis. — Priklauso, kaip pažiūrėsi. Man aišku, kodėl jūs džiaugiatės. O jei išmintingiau būtų palaikyti vyrukų juodomis pižamomis pusę?

Prodiuseris suplazdeno rankove.

— Koks skirtumas, kas geriau. Jei tariamam Euridikės saugumui parūpo cenzūruoti meną, vadinasi, planetą mes jau praradome. Kariniai ar diplomatiniai sumetimai yra viena, o kultūrinis keliaklupsčiavimas — visai kas kita. Jeigu riteriams labai maga, tegul jie patys išvaiko kūrybinę mūsų grupę. Aš asmeniškai darbo nenutrauksiu vien dėl grasinančių patarimų. — Jis siurbtelėjo kavos, skvarbiu žvilgsniu nužvelgė muzikantus. — Na, ponai, ar jūs mane palaikysite?