Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Bet… — sutartinai pabandė užprotestuoti Kevinas su Dankanu.

— Nepriešgyniaukit, ponai. Paskambinkit man rytoj, įpusėjus popietei, ir mes pasišnekučiuosime.

Svečiai jau ruošėsi išeiti, kai Janas, prie durų jiems įteikdamas šalius bei švarkus, sumurmėjo:

— Amelija, nieko prieš, jei tave užlaikyčiau kelioms minutėms?

Or neprieštaravo.

Durys užsitrenkė jiems už nugaros. Liusinda įsikibo į brolio ir pusbrolio parankes.

— Aš patekau į nemalonę? — neva nerūpestingai paklausė.

— Aha, — patvirtino Dankanas. — Tu visiškai susimovei.

— Dabar, kai tave išdėjo į šuns dienas, nė nenorėtume, kad mus matytų kartu, — pridūrė Kevinas.

— Esi pažeminta iki civilių, dėl to gali neabejoti, — ant žaizdos užbėrė druskos Dankanas.

— Liaukitės, — pareikalavo ji, mėgindama neprarasti savitvardos likučių.

— Tokia mūsų pareiga, — atkirto Kevinas. — Dėdė Janas mums nurodė šįvakar pasirūpinti, kad nustotum savęs gailėtis ir nekrėstum kvailysčių.

— Subtilumas nėra antras tavo pusbrolio vardas, — pastebėjo Dankanas.

— Žinia, — sutiko Kevinas. — Jeigu jau apie tai prabilome, mums, be kita ko, liepė tave prižiūrėti, atkalbėti nuo nevykusių užmačių, tarkim, neleisti kurstyti jaunųjų atžalų prieš senąją gvardiją.

Nūnai trijulė stypsojo ties vartais, dairėsi po gatvę ir dausas, žvilgsniais ieškodama taksi. Pro šalį, pagarbiu atstumu nuo dvaro, praslinko vienas kitas vietinių policininkų automobilis. Galbūt atsitiktinai, o gal ir ne, bet taksi priešais juos nutūpė po trisdešimties sekundžių.

„Lindynė” priklausė civiliams, bet ją sergėjo šeimos apsaugininkai, o įrengimą finansavo šeimos pinigai. Klubas neturėjo nieko bendra su reketuojamu restoranu ar nusikaltėlių irštva — Naujojo Glazgo įstatymai, apibrėžiantys jungtinę veiklą, buvo per daug švelnūs, kad viena iš šalių griebtųsi prievartos, — veikiau priminė jų kopiją, kuria savininkai išreiškė pagarbą tokioms vietoms. Štai kodėl į jį iš aukšto žiūrėjo vyresni klano nariai, puikiai atmenantys originalus, ir būtent todėl čia dažnai lankydavosi madinga ironija persisunkęs jaunimas arba praeities garbintojai. „Lindynė” panėšėjo į užeigą, perdarytą iš banko koridoriaus, įkurtą anuomet, kai minėta finansinė įstaiga prilygo kapitalo katedrai, o ne pačiam rojui. Apvalų barą supo stalai, išrikiuoti ratais ir epicikloidėmis, pakopos bei nišos. Aukštą, deimantinį, vitražu paverstą lubų kupolą neva prilaikė fiilerenų stulpai, iš pažiūros niekuo nesiskiriantys nuo paauksuotų juodo marmuro kolonų. Visi objektai atrodė atšiaurūs ir senesni, negu buvo iš tikrųjų. Netgi striptizo šokėjas įkūnijo hologramos, kurias ryškesnių spalvų sluoksniais suraikė dūmų sruogos.

— Sveika sugrįžusi, — tarė Dankanas, atnešęs alaus bokalus. Palinko į šoną, apkabino ją ir paspaudė petį. — Mes iš tiesų džiaugiamės.

— Aha, dėkui. Į sveikatą.

Šaltai abu nužvelgusi, Liusinda tęsė:

— Bet, jei atvirai, aš nesu tikra dėl to, ką judu, vyručiai, rezgate. Kevai, prie dvaro vartų tu padarei velniškai rimtą užuominą. Kaip suprantu, jūs ketinote mane įsiutinti arba siekėte, kad leptelėčiau kokią paikystę, apie kurią praneštumėte senajam Janui.

— Tikrai supratai? — ne tiek nustebęs, kiek smalsaudamas pasitikslino Dankanas. — Na, sentimentaliai seiliotis, manau, neverta. Juk pažįsti mūsų šeimą. Pasitikėjimas jai nebūdingas.

— Kaip pirštu į akį.

— Vienaip ar kitaip, puiku, kad nesileidai ten nužudoma, — pridūrė brolis. — Bosas priskiedė tau mėšlinų pasakėlių. Tave išspyrė iš komandos, nes pasiskundė tetulė Amelija, nors už tai negalėčiau jos kaltinti…

— Aš taip pat, — įsiterpė Liusinda.

— …ir savo sprendimąjis pagrindė kažkokia nusikaltėlių pasaulio morale, ištraukta iš Klaido upės dugno.

— Malonu, kad išaiškinote man padėtį, bet koks jums skirtumas? Jūs gi prisijungę prie komandos, ar ne? Priklausote įtakingų žmonių ratui?

— O taip, — patvirtino Kevinas. — Mums dar toli iki viršūnėlių, vis dėlto… taip, mudu įtrauks į kovinę, Jano ir Amelijos buriamą grupę, nebent sugadintume savo reputaciją prisidėję prie užmačių, kurias puoselėtų neištikimi, ambicingi šeimos nariai.

— Po šiandienos mums gali pakenkti bet kokios sąsajos su tavimi, — pusbrolį papildė Dankanas. — Todėl šaunu, kad mus tris mato drauge, lyg per sąmokslą palenkusius galvas. Pusė vietinių šmikių pasibaisėję siųs žinutes bosui, o tas šiepsis ir patenkintas kinkuos galva, nes mudu tiksliai vykdome jo įsakymus.

— Kol kas aišku. — Liusinda ištuštino bokalą. — Atsinešiu dar vieną.

Stovėdama prie baro, mergina nesėkmingai bandė nustatyti, kas iš aplinkinių juos stebėjo. Žvalgybinė veikla per daug ištobulėjo, kad ją pavyktų susekti. Mažų mažiausiai tokia užduotis ne Liusindos, šioje srityje visiškos diletantės, jėgoms. Dėl skaitymo iš lūpų arba nuotolinių mikrofonų nerimauti neverta. Brolis su pusbroliu, be abejo, kišenėse nešiojosi šifratorius. Tiesą sakant, savo rankinėje ji irgi turėjo kodavimo įrenginį.

— Žodžiu, jūs nepritariate tam, kaip senoji gvardija tvarko šituos reikalus? — paklausė grįžusi.

— Ne, po velnių, — atsakė Kevinas. Jiedu su Dankanu papurtė galvas.

— Tik ne mes, — pridūrė Liusindos brolis. — Pasuk smegeninę. Su kuo susidūrėme Euridikėje? Su civilizacija, kuri vystėsi savarankiškai ir visai kitaip nei mes, riteriai, komunistai ar fermeriai… beje, ir nepamirškim, jog tenykščiai apsirūpinę pabūklais, gebančiais dulkėmis paversti žvalgybinius transporterius, be to, susiję su ginkluotomis, kosminėmis senovinio antiamerikos aljanso pajėgomis, moksliniais atradimais ir technologijomis, o kur dar išdavikas arba perbėgėlis, išsamiai susipažinęs su Karlailų įranga bei taktika, sulaukęs išmoningiausių mūsų konkurentų paramos. Jau nekalbant apie paslaptingas svetimos kilmės būtybes, išnykusias, bet po savęs palikusias karo mašinas, į kurias suleidę nagus riteriai palies širšių lizdą. Teisingai? Taigi akivaizdu , kad Euridikę derėtų laikyti paprasčiausiu, menkaverčiu užkampiu, kur dažniausiai apsistoja pasipūtėliai fermeriai arba vertingą techniką gadinantys, rūdą kapstantys komunistų išperos. O taip, grynas formalumas. Nusiųskim ten daugiau laivų, gausesnius kareivių būrius, ir pažiūrėkim, kas palūš pirmas. Jėzau Kristau!

— Plano valdžia nepakeis?

— Juk girdėjai, ką bosas sakė. Arba atlėksime žvaigždėlaiviais, arba mėginsime prasiveržti pro vartus. Iš tavęs išgirdę, kad egzistuoja daugiau nei viena kirmgrauža, Janas su Amelija greičiausiai įsikniaubė į žemėlapius.

— Netikiu, jog tuodu būtų tokie kvaišos, — išsižiojo Liusinda. — Susimildamas.

— Kaltink ne kvailumą, — atšovė Kevinas, — o savotišką konservatizmą, menantį anuos laikus, kai Karlailai gyveno pilyje prie Klaido. Ir, žinoma, adrenalino pliūpsnį, šovusį į makaules nuo minties, kad pavyktų už pautų prigriebti šunsnukius, kurie mūsų protėvių kraštu naudojosi kaip suknistu ginklų pastovu. — Jis patraukė pečiais. — Bandydama susitarti su kitomis grupuotėmis, senoji gvardija mielai renkasi karinę jėgą. O dabartines problemas reikėtų spręsti, organizuojant kažką panašaus į kovinės archeologijos ekspediciją. Nes Euridikės nė velnio nepažįstame.

— Kitaip tariant, elgtis, kaip įprasta mums, — pasakė Dankanas.

— Kaip įprasta tau.

— Ir Amelijai Or, — pastebėjo Liusinda.