Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Prie pasitinkančiųjų užtvaros iš grūsties išsibrovė Amelija Or, apsirengusi dailiu kostiumėliu, įsikūnijusi į naują jaunos, liaunos moters pavidalą. Proprosenelė oficialiai paspaudė Liusindai delną ir netikėtai vaikaitę apkabino.

— Džiaugiuosi vėl tave matydama. — Jos veidą nutvieskė plati šypsena, dėl kurios, labai tikėtina, artimiausiu metu paakiuose įsirėš raukšlelės. — Nors mane nužudei du kartus.

— Skridai tuo laivu?

— Ir važiavau žvalgybiniu transporteriu. Bent man taip sakė.

— O, velnias, nepyk. Hmm, gerai atrodai.

Amelija Or pasitaisė šukuoseną ir palaidinukę.

— Man, šiaip ar taip, reikėjo atsinaujinti… bet tai nereiškia, kad sulaukei mano atleidimo. Ir turiu pasakyti, jog tavo pačios išvaizda sumauta.

— Ilgai keliavau, — atsakė Liusinda.

— Aha, suprantu, — švelniau pratarė Amelija. — Eime, iškviesime tau taksi. Beje, kuo tu apsirengusi? Darbiniais skardininko drabužiais?

— Čia euridikiškas skafandras. Tu juos matei, kai… o, šūdas, atleisk.

— Ei, nepamiršk išsiplauti burnos.

Žingsniuodama įkandin Or, tiesiausiu keliu traukdama link Karlailų limuzino (taksi, kurgi ne!), Liusinda neabejojo dėl to, kam iš komandos atiteks vado pareigos. Ji privalės imtis kokių nors atsakomųjų veiksmų, — pagalvojo su nerimu, kurį iš dalies prasklaidė tvirtai gniaužiamas, DK žvaigždėlaivio specifikacijomis užpildytas duomenų ekranas.

Prieš pasimatymą su bosu ji tespėjo išsimaudyti duše, pasikeisti drabužius — iš Drekslerio aparato išsitraukti naujus džinsus su palaidine — ir skubiai užkąsti. Būsimas susitikimas Liusindai kėlė siaubą. Per vakarienę Amelija vengė kalbėti šita tema ir mieliau plepėjo, nors gana netaktiškai, apie juokingus keblumus, kylančius tuomet, kai atgaivinama keliomis savaitėmis arba mėnesiais pasenusi tavo kopija. Vėl privažiavus limuzinui, Liusinda vos įstengė sutramdyti kelių virpulį.

Kai abi moterys nužingsniavo takeliu, vedančiu link Karlailų dvaro, vakaruose, virš sodo, kaip dešimt Venerų švytėjo vidinės sistemos dujų milžinė, Šiaurės Vainiko Ro B, nūnai tapusi vakaro žvaigžde. Mažučiai greitaeigiai palydovai, Valeras bei Sprigė, žaidė vėžlio ir kiškio lenktynes su įspūdinga orbitinių fabrikų bei kosminių stočių vora. Prie durų stovintis sargybinis jas apdovanojo mandagiu, vertinančiu žvilgsniu ir patikrino akių tinklaines. Per ilgą, plytelėmis išklotą koridorių nukaukšėję kulniukai veikiai prasmego storame svetainės kilime. Aplinkui dvelkė gėlių bei cigarų kvapai, kambaryje stovėjo raudonmedžio stalai ir odiniai krėslai, kampe žioravo holografinės liepsnos.

— Labas vakaras, damos. — Iš vieno krėslo gelmių išsirangė Janas Karlailas. Kiti du vyrai, esantys salone — Liusindos brolis Dankanas ir kažkelintos eilės pusbrolis Kevinas, — pašoko energingiau. Ji atsainiai linktelėjo giminaičiams, visą dėmesį, kaip ir derėjo, sutelkusi į bosą.

— Prisėskit, išgerkit. — Jis mostu pakvietė atvykėles, stvėrė abiejų šalius, pabučiavo rankas ir įbruko stiklus, visa tai atlikdamas viena sklandžia judesių seka. Kiekviena dreifo planeta turėjo savo žmogų iš senosios gvardijos, o Janas buvo seniausias jos atstovas. Beje, jaunas neatrodė: išvaizdą stabilizavo ties penkiasdešimtmečio amžiumi, per šimtmečius kūną ir veidą išvagojusiais randais didžiavosi nelyginant medaliais. Žemiau pražilusių, atgal sušukuotų plaukų juodavo antakiai, susijungiantys viduryje kaktos — štai vienas iš genetinių požymių, būdingų klano vyrams. Bosas nerizikavo griebtis atsijauninimo procedūrų, niekuomet nebandė kopijuoti sąmonės, kad, esant reikalui, jį sugrąžintų iš numirusiųjų. Sklandė gandai, neva Janas Karlailas bijojo giltinės, nes išsaugojo dalelę presbiterioniš— kos sąžinės, kurią, tiesą sakant, daug kas slėgė. Žemėje, 21— ojo amžiaus pradžioje, kai klanas persimetė prie teisėtos veiklos, jis dirbo šeimos advokatu. Buvo pirmasis senojo Donaldo Karlailo sūnus, įstojęs į universitetą. Šnekėjo standartiškai amerikietiškai su anglo-škotų tarsena, įprasta aukštesnei negu vidutinei Edinburgo gyventųjų klasei.

Paaiškėjo, kad bosas žemesnis, negu ji galvojo; iškilusi ant savo aukštakulnių, Liusinda įžiūrėjo rausvą, žile pridengtą jo skalpą. Bet po akimirkos Janas atsisėdo ir, rodės, išsiplėtė, tarytum krėslas būtų virtęs juodu odiniu švarku.

— Džiugu vėl tave matyti, Liusinda, — pratarė.

— Aha, tikrai, — nuoširdžiau pridūrė Dankanas.

Ji šiltai visiems nusišypsojo.

— O aš džiaugiuosi grįžusi, — atsakė. — Nepykit dėl to jovalo. Kaip vystosi konflikto eiga? Jokių žinių dar nežiūrėjau.

Kevinas pasviro į priekį. Janas kilstelėjo ranką.

— Su naujienomis spėsi susipažinti vėliau — vis vien beveik nėra ką pasakoti. Taviškės gerokai įdomesnės, ir mes nekantraujame jų pasiklausyti. Manau, užtruksi nemažai laiko, kol viską išklosi.

Jis atsilošė, nežymiai šonu pakreipė galvą, stogeliu sunėrė pirštus. Dirstelėjęs į stiklą, kurį Liusinda laikė, nukreipė akis į viskio butelį. Aukščiausios kokybės „Taliskerį”.

— Gali neskubėti.

Liusinda pakluso. Janas budriai klausėsi, retsykiais šio to pasiteiraudavo, iš pirmo žvilgsnio nė akimirkai neprarado kantrybės, nors kiti protarpiais nebenustygdavo vietoje. Susierzinimą parodė tik tada, kai mergina pasakė genialią savo mintį iš DK pirkti naujus laivus. Jai kišant duomenų ekraną atgal į rankinę, bosas palinko pirmyn ir spragtelėjo pirštais. Kurį laiką tyrinėjo specifikacijas, rašomąja lazdele žymėdamas varneles, virpindamas antakius.

— Susimildama , Liusinda, — išsižiojo, grąžindamas ekraną.

— Kas ne taip? — atšovė ji, nuo „Taliskerio” įgavusi drąsos.

— Tai pernelyg brangi ir rizikinga avantiūra. — Sprendžiant iš tono, savo minčių nė neketino pasakyti balsu. — Mesk ją iš galvos.

Merginos veide nušvito taikinga šypsenėlė, bylojanti, jog „bosas esat jūs”. Kitokios reakcijos jis, žinoma, ir nesitikėjo.

Vėl atsilošęs, Janas Karlailas delnais pasitrynė skruostus, po sekundės pakilo nuo krėslo.

— Ką gi, ponai ir ponios. Istorija išties kerinti. — Jis prisiartino prie netikro židinio, abu delnus įrėmė į atbrailą, išrietęs nugarą pasiūbavo ant kojų pirštų; staiga sulenkė rankas ir žaibiškai apsisuko.

— Liusinda! — šūksnis privertė ją krūptelėti. — Aš labai tavimi nusivylęs. Tu siaubingai brangiai atsiėjai klanui ir šeimai… o kur dar kompensacijos mūsų darbuotojų artimiesiems? Ar bent suvoki, kokios išlaidos mus užgula dėl kiekvieno, žuvusio kovoje? Tenka išmokėti didesnius atlygius, atseikėti premijas, malšinti išgyvenusiųjų širdgėlą. Taip, už atgaivinimą ir kopijas jaučiamės dėkingi. Vis dėlto jos taip pat kainuoja, ne vien finansine, bet ir emocine prasme. Tau patikėjo komandą, o tu leidaisi paimama į nelaisvę. Nuo priešų neapsaugojai skafandro. Nors privalėjai kovoti, kiek leidžia jėgos. Verčiau žūti negu pasiduoti. Aš pažinojau vyrus ir moteris, kurie net neišgalėdami turėti kopijų atiduodavo gyvybę vardan šeimos. Senais laikais mes grumdavomės…

Jis užsičiaupė, atsiduso ir vėl įsitaisė krėsle.

— Užteks, — pasakė. — Komandoms tu nebevadovausi, kol darbais įrodysi, kad sugebėtum tapti lydere. Jei tave išvis kas nors sutiks priimti į savo būrį.

— Tiktai ne aš, — išdrožė Amelija.

Liusinda kiečiau sučiaupė lūpas ir linktelėjo.

— Labai gerai, — pratęsė Janas. — Apgalvok, ką sakiau. Vis dėlto tu pateikei vertingų žinių. Už jas esu tau dėkingas. — Bosas nusigręžė visa savo esybe demonstruodamas, kad prasižengėlė jam neberūpi, ir kreipėsi į kitus: — Nepanašu, jog dėl Euridikės kiltų keblumų. Bėdų, kaip visada, pridaro riteriai. Į sistemą mes pasiuntėme du laivus — vieną praradome, kaip patvirtino Liusinda, antras spėjo pasprukti ir dabar lūkuriuoja už poros šviesmečių nuo planetos. Negalime leisti riteriams užvaldyti raizginio mazgą. — Nusišypsojęs pasitrynė delnus. — Šį vakarą problemos neišspręsime, tad nėra prasmės jos aptarinėti.