Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Rodos, viskas baigta, — pasakė.

Vinteriui į galvą šovė mintis.

— Susitaikom?

Kolderis išsišiepė, pakreipė smegeninę ant šono, tarytum svarstydamas pasiūlymą.

— Ai, velniop. — Jis atkišo delną, ir muzikantai paspaudė vienas kitam rankas, pirmą sykį po… nė neaišku, kiek laiko praėjo po paskutinio karto.

Jiedu sutartinai, petys į petį, atsigrįžo į prodiuserį su laborante.

— Gerai, — prabilo Vinteris. — Mums aišku, kad mirę buvome ilgai.

Ben-Amis pamojo į žemą staliuką, apsuptą keturiomis kėdėmis. Visi atsisėdo.

— Miestas, kuriame esame, vadinamas Naująja Pradžia, — nejaukiai tarė juodaplaukis.

Muzikantai prajuko. Kiti du suglumo. Atgaivintus vyrus pralinksmino prodiuserio tonas, tarsi bylojantis, jog kažkur, galbūt Žemėje arba Marse, turėtų egzistuoti Pradžios miestas.

— Manau, pavadinimas senas, — pastebėjo Vinteris.

— Mūsų planetos, Euridikės, sostinė įsikūrė prieš du šimtus penkiasdešimt metų. Pats pasaulis yra… — jis trumpam nutilo, tarp lūpų dirgliai pakyščiojo liežuvio galiuką, — … Šaulio vijoje.

— Ką? — Vinterį perliejo šalto, akis temdančio nusivylimo banga.

— Taigi pergalę pasiekė sumauti bėgliai, — sumetė Kolderis.

— Taip, reformatoriai. — Politiškai korektišką titulą Andrėja Al-Kajed ištarė irzliu, įžeidžiu balsu. Vinterio nuomonė apie vietinę visuomeninę santvarką, kad ir kokia ji būtų, akimoju suprastėjo.

— Pasistengsiu neužmiršti, kaip juos vadinti, — nusivaipė Kolderis. — Bet ko jums reikia… — jis pašnairavo į bičiulį, niūriai, virptelėjo lūpa, — …iš porelės sugrįžėlių?

— Mes norime, kad jūs dainuotumėte, — paaiškino Ben-Amis. — Dalyvautumėte įspūdingame viešame renginyje.

— Kodėl? — agresyviau, nei ketino, paklausė Vinteris.

Prodiuseris atsistojo ir ėmė nervingai vaikštinėti po kambarį.

— Mano požiūriu, mums praverstų nedidelė sugrįžėlių kultūros priemaiša. Jūsų užsidegimas grumtis su karo mašinomis bei niekur nesitraukti. — Jis pastypsojo nejudėdamas, lyg ir sumišęs. — Esmė ta, hmm…

— Jos pagaliau atsibeldė čia? — pagiežingai spėjo Kolderis.

— Ne, nieko panašaus! Tiesiog… — Ben-Amis nutilo, o po pauzės pridūrė: — Bus paprasčiau, jeigu jums parodysiu anos savaitės naujienas.

Jis žengė prie objekto, primenančio veidrodį, instaliuoto į rašomąjį stalą, kažką paknebinėjo ir įjungė. Blizgančiame paviršiuje nušvito filmuoti kadrai: į kameras kreipėsi vyras bei moteris, stovintys ant milžiniško pastato laiptų.

— Kad mane kur! — nustebo Vinteris. — Generolas Džeikas!

Ben-Amis sustabdė įrašą.

— Jūs jį pažįstate?

— Be abejo. Žakas Armandas vadovavo sugrįžėlių grupuotei. Jėzau, jis iš numirusių grąžino mane su Kolderiu. To užmiršti neįmanoma. Kaip jis čia atsidūrė?

— Taip pat, kaip ir jūs, — atsakė prodiuseris.

— Aha, suprantu, — pailsusiu balsu tarė Vinteris. — Turėjau galvoje, kodėl jį atgaivino, jeigu jūs visi esate bėgliai?

— Dėl smulkmenų, susijusių su maištu Priešingybėje, įsiliepsnojo ginčai, bet vėliau, kai jie aprimo…

— Ei, minutėlę, — nutraukė jį Kolderis. — Norite pasakyti, kad sugrįžėliai maištavo? Kad stojo į kovą?

— Taip, taip, bet, kaip minėjau, dėl smulkmenų kilo neaiškumų…

— …ir dabar apie jas niekas nediskutuoja, — pridėjo Al-Kajed. — Jūs privalote suprasti. Šitie klausimai išspręsti. Gal pratęstume?

— Žinoma, — atsiliepė Vinteris, įbedęs akis į ryškų Žako Armando atvaizdą. Čia tai bent asmenybė. Stačiai galva neišnešė, kaip generolas galėjo susidėti su prakeiktų bėglių šutve. Bet lygiai taip pat pasielgė ir kiti žmonės, kuriuos jis manė pažįstąs. Vinteris pašnairavo į Kolderį, tačiau kolega teberijo akimis ekraną ir kramtė lūpą.

Vaizdas vėl atgijo. Pirmas prašneko ne Armandas, o greta jo stovinti mergina. Liauna, nedidukė, aptemptu, bet funkcionaliu kombinezonu, išpintu šiluminėmis gijomis, apjuostu diržu, po kuriuo kybojo masyvūs įnagiai. Jos bruožai, kaip ir Armando, nebuvo patobulinti, dėl ko traukė Vinterio žvilgsnį labiau nei kitų žmonių veidai. Tamsūs antakiai, blizgančios akys, juodi plaukai su kirpčiukais, skiausčiai įrėminę skruostus.

Negana to, ji kalbėjo Glazgo tartimi. Mergina perdėtai džiaugsmingai pasisveikino, ir tuomet gerokai rimčiau prabilo generolas. Jo balsas nepasikeitė, bet prancūziško akcento beveik nebuvo girdėti.

— Jums papasakojo gryną tiesą. Šiandien nutiko stulbinantis įvykis. Nemažai mums žinomų dalykų apie skrydį ir netgi laikmetį pasirodė neteisingi. Tuojau paaiškinsiu…

Po sensacingo pranešimo savo žodį tarė pasipūtęs, įžūliai besišypsantis žmogelis.

— Padėtis, kaip suprantate, tapo gana paini, — nerimastingai pasakė Ben-Amis.

Vinteris nebeturėjo jėgų tvardytis. Kolderis taip pat nesusilaikė. Abu atvertė galvas ir prapliupo kvatoti. Iš dalies dėl palengvėjimo, nes jie vis dėlto neatsibudo po dešimties tūkstančių metų, nepersikėlė į visiškai nepažįstamą ateitį. Iš dalies dėl šoko, kuris apėmė, vėl išvydus Armandą. Bet iš esmės juoką sukėlė elementari piktdžiuga.

— Sutinku, labai ironiška, — pratarė Ben-Amis. — Bet būčiau dėkingas, jeigu suvoktumėte, kokios rimtos problemos mums gresia.

Pasviręs į priekį, Vinteris įrėmė alkūnes į stalą.

— O taip, aišku, kad velniškai rimtos. Karo mašinos, bekūnės jas valdančios esybės ir gangsteriai iš Glazgo. — Jam vos pavyko sutramdyti pašaipų vypsnį. — Ir sužinojus, kad skrido virššviesiniu greičiu, nuotaika gali sugesti kiekvienam. Nesuprantu vieno: kaip jūsų gauja įveikė dešimt tūkstančių šviesmečių ir iš visų planetų… — muzikantas pamojo aukštyn, — …sugebėjo nusileisti tokioje, kurioje apstu kovinės technikos?

— Tai ne atsitiktinumas, — užtikrino Andrėja Al-Kajed. — Pasaulį išrinko laivas. Iš apimčių, atmosferos ir vandens požymių padarė išvadą, kad jį verta kolonizuoti.

— Na, ir kas? Kodėl jūs atmetate sutapimą?

Moteris trūktelėjo pečiais.

— Šansų, kad gyvenimui tinkamoje planetoje aptiksime protingas esybes, buvo nedaug. Kur kas labiau tikėtina, jog nevaldomų karo mašinų sukūrimas būdingas visoms civilizacijoms.

— Jėzau, kokios slegiančios prielaidos, — sumurmėjo Kolderis, pakeisdamas kūno padėtį, kad atlėgtų raišą koją kaustanti įtampa.

— Bet mums liko Žemė. — Vinteris piktai nudelbė keistą gražuolių porelę. Neketino prisijungti prie jų projektų neparodęs, ko trokšta iš ateities. — Žinote, aš tebenoriu ją susigrąžinti. — Atsidusęs pridėjo: — Noriu, kad mes galėtume sugrąžinti juos visus.

Ben-Amis ir Al-Kajed žvelgė į jį su užuojauta, bet nenutuokdami, kur muzikantas suka. Euridikės gyventojai neatpažino frazės, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką ji reiškė. Gal ir gerai, — pagalvojo Vinteris.

— Mielai parūkyčiau, — tarė Kolderis.

Jis sumaigė nuorūką prieš žengdamas į liftą.

— Aš maniau, kad leisimės gravitacine šachta, — prabilo Vinteris, kai duris užsidarė. Kabina priminė paprastą „Očio” keltuvą.

Andrėja Al-Kajed, suvokusi, apie ką jis šneka, atsakė:

— Mes bent jau skraidome oro mašinomis. Ir entomopteriais.

— Kuo?

— Dūzgiančiais orlaiviais.

— O taip. — Liftas dideliu greičiu šovė žemyn. — Panašiais į vabzdžius.

— Iš pradžių jie atstojo žaislus nutrūktgalviams, — paaiškino Ben-Amis, — bet vėliau pasirodė besą visai praktiški. Viršutinės miesto struktūros itin persipynusios. — Rankos gestais pamėgdžiojo skraidyklės, mėginančios išvengti kliūčių, manevrus.