Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Durys atsivėrė, jie nudrožė per marmurinį, geležies dirbiniais padabintą vestibiulį ir išniro laukan. Automobiliai rūko ne kelio juostomis, o raizginiu optimaliausių trajektorijų, kaip minioje laviruojantys pėstieji. Matyt, pamanė Vinteris, eismą kontroliuoja kompiuteris. Praeiviai kažkuo skyrėsi nuo jo laikais egzistavusių žmonių. Užuot skubėję, aplinkiniai slankiojo, visi vilkėjo prabangius, iš ryškiaspalvio šilko pasiūtus drabužius. Bet ne čia esmė, ir jų dėmesį pritraukdavo ne keista atgaivintųjų apranga. Kiekvienas, einantis pro šalį, probėgšmais dirstelėdavo į muzikantus, tačiau nenusišypsodavo ir nelinktelėdavo. Kolderis ėmė rūsčiai dėbčioti, tarsi tikėdamasis puolimo arba kažkokios suktybės. Eismas ūmai sustojo, ir ketvertukas, perėjęs gatvę, nužygiavo į parką.

— Privalau paminėti dar vieną smulkmeną, — sumišęs pratarė Ben-Amis. — Jūsų kūnai ne visai tokie, kokius turėjote prieš mirtį. Organizmai subtiliai priderinti prie čionykštės biocheminės sistemos, aprūpinti nauju imunitetu. Bet svarbiausia, hmm, kad mes leidome sau pakoreguoti jūsų smegenis.

Na, va, prasideda.

— Be atitinkamų pokyčių jums grėstų socialinė mirtis — lygiai taip pat pražūtumėte, tik fizine prasme, be biocheminės adaptacijos. Kaip ir jūsų laikais, mes neigiamai žiūrime į vidines sąsajas su mechanizmų tinklais bei informacijos srautais. Dėl akivaizdžių priežasčių, be abejo. Tuo pat metu labai pasikliaujame asmeniniu pripažinimu ir geru vardu. Todėl patobulinome vieną smegenų dalį, atsakingą už veido atpažinimą. Jūs niekada nepamiršite bent kartą pamatytų bruožų ir jų savininko vardo.

— Ei, lėčiau, — paprašė klibikščiuojantis, atsiliekantis Kolderis. Jie pristabdė žingsnį. — Taip daug geriau. Jėzau, koks sutrikęs jaučiausi Priešingybėje. Visi buvo tokie dailūs, kad neįstengiau atskirti vieno nuo kito. Štai kas anuomet mane erzino. Kiekvienas atrodė nepakartojamas.

— Kaip ir dabar, — atsiliepė Andrėja, ryžtingai, bet neskubriai minanti tarp Vinterio bei Kolderio. Į takelį stukseno jos batų kulnai, per kulkšnis plekšnojo juodos suknelės pakraščiai, baltas chalatas užleido vietą trumpai, pilkšvai rudai matinio aksomo striukei.

Vinteris nusišypsojo, akies krašteliu žvilgtelėjo į technikę, vėl pasigrožėjo nuostabaus jos veido niuansais. Žmonės tryško žavesiu jau tada, kai jam pirmą kartą teko grįžti iš numirusiųjų, dar Saulės sistemoje. Bruožų permainas nulėmė pašalinis poveikis. Genetinės transformacijos privalėjo užtikrinti sveikatą, o ne dovanoti grožį. Pastarasis tebuvo įsigėręs iki kaulų, o sveiką organizmo būseną palaikė instaliuotos, fizinę jaunystę garantuojančios korekcijų sistemos. Tiesa, subtilius garbingo amžiaus požymius, kuriuos užfiksuodavo įgudusi akis, išduodavo laikysena ir bruožai — ne iškaršimas kaip senais laikais, prieš pirmąją Vinterio mirtį, o savotiško išpuoselėjimo ženklai. Tačiau atviri, kone vaikiškai naivūs Ben-Amio ir Al-Kajed žvilgsniai… na, tai šis tas naujo.

— O, Dieve. — Kolderis netikėtai sustojo.

— Norėjau, kad ją pamatytumėte, — tarė prodiuseris.

Vinteris iš pradžių pastebėjo savo ir bičiulio pavardes, užrašytas ant cokolio. Pakėlęs galvą, išvydo dviejų nuogų, susikibusių vyrų skulptūrą, kurios pagrindu tapo viena koja aukštesnio, jį vaizduojančio individo. Muzikantas apėjo statulas, įsižiūrėjo į kitos, vaizduojančios Kolderį, išraišką, atsisuko į originalą ir pamatė, kad šio akyse nušvito toks pat žvilgsnis. Vinteris nusijuokė.

— Skulptūrą visi vadina „Įsimylėjėliais”.

Šįkart prajuko ir Kolderis.

— Kiek supratau, užuominos į artimus santykius jus linksmina, — prabilo Al-Kajed.

— Ar žinote, kas čia pavaizduota? — paklausė Vinteris. — Kaip krentame į durpyną . Iš kurio išgriebė mūsų lavonus. Mudu važiavome automobiliu. Taip ištiesiau koją, nes iki dugno spaudžiau suknistą stabdį!

— O aš jo laikausi tik todėl, — apmaudžiai pridūrė Kolderis, — kad neturėjau, į ką įsikibti.

— Jūs prisimenate, kas nutiko? — nustebo Ben-Amis.

Vinteris įsispėtrijo į kolegą, jo akyse pamatė niūraus savo

žvilgsnio atspindį. Kolderis nežymiai krestelėjo galva.

— Tiesiog taip įvyko, — atsakė. Diskutuoti atminties tema nejautė jokio noro.

— Kodėl jus atgaivino? — pasiteiravo Al-Kajed.

— Iš Ranocho mūšio lauko mus susėmė Juodojo pjautuvo žmonės, — paaiškino Vinteris. — Palaikė karo aukomis. Tuo metu durpyną jau kaustė amžinasis įšalas. Na, žinote, dėl branduolinės žiemos.

— Nuostabu, — tarė Ben-Amis, įdėmiai jo klausydamasis.

— Tobula, — paskelbė Hofmanas.

Jau ne pirmą sykį Karlail įtarė, jog kosmetologas jai ir vėl iškrėtė pokštą. Papuošė ilgu, žemę siekiančiu apdaru su balzganais kaip medvilnė nėriniais, uždengusiais dramblio kaulo spalvos poliesterį, apykaklės ir rankogalių apsiuvais, giliomis padurko klostėmis.

— Panašu į prakeiktą vestuvinę suknelę.

— Čia ne nuotakos drabužiai, — užprotestavo jis. — Ir ne pamerges, — pridūrė, numatęs kitą jos prieštaravimą. — Iš tam tikros epochos, ironiški ir…

— …tinkantys šiam vakarui, — monotoniškai užbaigė Karlail. — Tiek to. Patikėsiu tavimi. Prisijungsi?

Hofmanas papurtė galvą, kone sudrebėjo visu kūnu.

— Klausytis folklorininkų? Na, jau ne. Esu tikras, kad puikiai pasismaginsi. Vyrai tave užgrius pulkais.

— Ne, griūsiu pati. Užmynusi ant suknelės krašto.

Karlail sugniaužė ir aukštyn trūktelėjo klostę, atverdama kelią aukštakulniams bateliams, per petį persimetė odinę kuprinę — būtiną aprangos priedą, kaip ją užtikrino, — prie viršugalvio priplojo šiaudinę, kaspinais išdabintą skrybėlaitę nulėpusiais kraštais ir pasišalino iš kambario.

— Kepurę reikia neštis, — pavymui desperatiškai sušuko Hofmanas.

Vienbėgio moduliams artėjant prie koncertų parko, jos drovumas nenumaldomai blėso. Akivaizdu, kad šitam vakarui vietiniai pametė galvas dėl keisto, kaimietiško retro stiliaus, kurį, kiek jai teko matyti, puoselėjo branduoliniai amišai, viena iš konservatyvesnių A.A. sektų: atomo fanatikai. Įėjimas į parką žiojėjo už šimto metrų nuo stotelės. Prieblandoje, pora šimtų metrų nuo įėjimo tviskėjo didžiulė, sceną dengiantį stoginė. Žiūrovų minioje susibūrę žmonės jau atsidavė prakaitu ir alumi. Kai kurie netgi rūkė. Kiekvienas savaip įsiliejo į bendrą atmosferą. Nuo prekystalio pastvėrusi alaus skardinę, vėduodamasi skrybėlaite (aha!), ji prasibrovė į priekį. Viešnią visi atpažino, todėl bilieto jai nereikėjo. Kaip ir leidimo nueiti į užkulisius, kur po koncerto įvyks vakarėlis. Jeigu ne susitarimas su Armandu, pobūvis Karlail nė nedomintų. Tačiau aplinkybės pasikeitė, ir dabar, apie jas galvojant, mergina jautė, kaip krūtinėje spurda širdis. Susitikti su bardais iš sugrįžėlių rato itin svarbu. Nūnai pasitarnauti galėjo netgi tai, kad visuomenė netikėtai nustojo ja — ir Šlaimu — domėtis, nors permainos mažumėlę erzino. Vis dėlto Liusinda Karlail buvo pakankamai žymi, kad atsidurtų svečių sąraše. Nepastovieji Euridikės gyventojai masiškai sutelkė dėmesį į muzikantus, nustelbdami net tikrus folkloro gerbėjus, kurie čia atvyko nuoširdžiai trokšdami porelės pasiklausyti.

Armandas jiems nepriklausė, bet kvietimo irgi sulaukė. Gavo vietas priešakinėje eilėje, greta Karlail. Jis atsistojo — su savo senosios EKA [5] Europos kosmoso agentūra. uniformos kopija atrodė labai oficialius — nusilenkė ir pristatė žmoną. Pasipuošusi metalo atspalvio minisuknele, užsimaukšlinusi skafandro formos gobtuvą, tokiu būdu mėgindama įsijausti į praėjusių laikmečių madą, Žaneta aiškiai persistengė, bet dėl to nesuko galvos.