— Esu apie juos girdėjusi, — suglumo Karlail. — Mano proprosenelė turėjo įsirašiusi kelias jų dainas. Primityvu — taiklus apibūdinimas.
Armandas prunkštelėjo.
— Asteroidų žiede tuodu buvo labai populiarūs.
— Išties. Bet norėjau pašnekėti apie kitus dalykus. Na, gal ir ne visai apie kitką. Jūs matėte Šlaimo pasirodymą? Vakarykštį ir šio ryto?
— Taip, — atsakė generolas. — Pasijutau priblokštas, kai probėgšmais paminėjote, kur profesorių radote ir kaip jis ten atsidūrė. Sakėt tiesą?
— Papasakojau, ką žinau. Didelis čia daiktas.
— Man didelis, kaip, esu tikras, jūs suprantate.
— Mm-hmm, — atsargiai numykė Karlail. — Neketinu tvirtinti, kad mes galime sugrąžinti juos visus, bet…
Ji nutilo lūkuriuodama. Ką tik pateikė aliuziją į seniausią sugrįžėlių šūkį ir įžūliausią tikslą: atgaivinti milijardus žuvusiųjų, kurių sąmonės įrašytos įjuos sutriuškinusias karo mašinas — tuo tikinčių viltis kurstė vienas kitas atsitiktinis įrodymas.
Armandas kilstelėjo ranką.
— Tokiomis frazėmis bet kur nesišvaistykite… apie tai pašnekėsime vėliau. — Jis pasikasė pakaušį. — Kaip ir anksčiau, esu valdžiai ištikimas karininkas, nors armijos struktūrose nebetamauju. Prieš gilinantis… hmm, kokia kebli padėtis. Aš atkreipiau dėmesį ir į profesoriaus žodžius, anot kurių, santykiai su Karlailais nieko gero mums nežada. Bent tokią išvadą padarė Jungtinis vadų komitetas. Ar galėtumėte pakomentuoti, ką jis sakė?
— Na, Šlaimas iš dalies teisus. Matot, mes irgi turim kietakakčių vyresnės kartos atstovų. Viso labo keliolika, bet kategoriškiausi gimė Žemėje, išgyveno Negailestingą Pagrobimą ir lemiamą karą. Jie jus atsimena.
Generolo antakiai pašoko viršun.
— Mane?
— Ne jus konkrečiai — tarkim, man jūsų pavardė negirdėta. Na, senoliai, kaip jau pastebėjote, nekokios nuomonės apie pagrobtuosius, protarpiais juos telaiko instrumentais, tuo pat metu nekenčia pajėgų, kurios lemiamame kare grūmėsi prieš Negailestingo Pagrobimo aukas.
— Kodėl, po šimts?.. — išsižiojo Armandas. — Mes gi kovojome jūsų pusėje!
— Bet Žemėje, štai kodėl! — Karlail rankomis apsivijo kelius ir porą sykių giliai įkvėpė. — Nepamirškit, aš dėstau, kaip, pasak istorijų, jautėsi maniškiai, priversti slapstytis griuvėsiuose, dėl kurių pliekėtės. Jų požiūriu, tarpusavyje pešėsi vien tik karo mašinos, net jeigu kai kuriose tūnojo žmonės. Tankai, reaktyviniai naikintuvai, beprotiški klimato svyravimai, keistos šiurpios valkirijos, pasivadinusios Juodaisiais pjautuvais, renkančios numirėlių galvas. Galų gale jūsiškiai pralaimėjo, atsitraukė ir išsinešdino velniop į kosmosą. Nusispjovę, turėčiau pridurti, į visus, likusius žemiau jų raketų.
— Ko tiktai nenutinka sunkiais, baisiais laikais.
— Sutinku. Aš jūsų nesmerkiu. Tenoriu paaiškinti, ką galvoja vyresni šeimos nariai. Žinoma, apie praeities įvykius jie kalba retai, nes tuo metu, kai pakilome į kosmosą, Saulės sistemoje jūsų nebuvo nė padujų.
— Pagaliau mus radote. — Armandas susiraukė. — Ar taip mano visos įtakingos grupuotės? Ar mums derėtų susirūpinti dėl Šviečiamojo amžiaus riterių ir kitų, kurie gali čia pasirodyti?
— Abejoju. Jos išgyveno lengvesnėmis sąlygomis. Jankiai kiurksojo postžmonių užnugaryje, jei galima taip pasakyti, siauraakiai lindėjo už ramesnio fronto linijų, komunistai partizanai blaškėsi po savo džiungles ir kalnus. Niekas iš jų nepateko į suknistus verpetus, kuriuose atsidūrė mūsų pasaulio dalis.
— Lyg akmuo nuo širdies nukrito. Žodžiu, mums tereikia jaudintis dėl jūsų, kaip tvirtina Šlaimas, nusikaltėlių šeimynėlės. Pirmi pasiekę planetąjie, kiek suprantu, mus purtys rimčiau nei įprastai.
Karlail linktelėjo.
— Taip, nuo Euridikės gyventojų nulups daugiau negu nuo didžiumos klientų. Būtent su tuo susijusios jūsiškės sugrįžėlių ir bėglių rietenos.
— Kaip? Kuojos čia dėtos?
— Tuojau paaiškinsiu, kaip dirba mano šeima. Mūsų protėviai pradėjo verslą nuo lupikavimo, prekybos metalo laužu ir narkotikais. Nuo tų laikų labai nepasikeitėme. Duodame klientui, kojis trokšta, mainais gauname, ko norime mes. Dabar iš jūsų norėčiau vienos paslaugėlės.
— Kokios?
Moteris apsidairė.
— Ar jūsų kabinetas apsaugotas?
— Be abejo, — pasipiktinęs atkirto Armandas.
— Gerai. Leiskite išsmukti pro vartus, kai jie atsidarys. Tai yra pasislėpti, jei kas nors — valdžia arba riteriai — mėgins mane sulaikyti.
— Aš galiu apsvarstyti prašymą. Bet kokia man iš to nauda?
— Prižadu, kad elgsimės geranoriškai, jeigu ateityje bandysime iš jūsų iškaulyti mažutėlę kompensaciją.
Armandas papurtė galvą.
— Atlygis pernelyg neapčiuopiamas ir per menkas.
— Žinau. Aš dar nebaigiau. Mes pasiūlytume tai, ko sugrįžėliai geidžia iš visos širdies, ko riteriai nevalios bei nenorės jums duoti.
— Skrydžius virššviesiniais greičiais? Savo technologijas? — sutrikęs pasitikslino generolas.
— Ne, — atsakė Karlail. — Sugrįžimą.
Aš — Vinteris, jis — Kolderis,
Ir mudu žinom, kas čia bus.
Vinteriui jau teko prisikelti iš numirusių. Gyvybės praradimo potyris aiškiai pervertinamas. Tu atsipeikėji ir neprisimeni, kaip padėjai galvą: mirtis neišgyvenama. Abiem atvejais jis pramerkė akis ir išvydo dailiausią iki tol regėtą moterį, kurios veidą buvo perkreipusi paniekos bei siaubo išraiška. Ji nesuriko, bet po pirmojo karto Vinteris vis tiek į dainą įtraukė tokius žodžius.
Pašiurpusi spiegs technikė,
Nes jis — luošys, o aš bjaurus.
Pastarosios eilutės visuomet prajuokindavo klausytojus.
— Nesisėskit, — perspėjo nepažįstamoji. Akivaizdu, jog ne seselė. Be to, balto chalato nepuošė Juodojo pjautuvo simbolis. Dabar jam labiausiai rūpėjo sužinoti, kas toji moteris — beprotė mokslininkė ar žavingoji kvaištelėjusio genijaus asistentė. Taigi mes grįžome į gyvųjų pasaulį. Į amžinos jaunystės kraštą: Tir nan Og, kaip pasakytų senovės airiai. Kur gražūs visi, išskyrus mus. O jis nė nežinojo, kad buvo patiesęs kojas.
— Kur Kolderis? — paklausė jausdamas, kokia perdžiūvusi jo gerklė.
Moteris pašnairavo į šoną.
— Gaivelėj asi. — Žvilgsnis vėl pakrypo į atgaivintą žmogų ir nežymiai sušvelnėjo. — Jūs labai jį mylėjote, tiesa?
Vinteris prunkštelėjo, bet staiga suprato, kad juoktis nenori. Jie greičiausiai pralaimėjo kovą, dingo ištisiems šimtmečiams.
— Ar ilgai mes buvome mirę?
Ji nusisuko ir po sekundės atsigręžė, laikydama garuojantį plastiko puodelį.
— Išgerkit, — paragino.
Alkūnėmis įsirėmęs į tvirtą pagrindą, atgaivintasis paėmė puoduką, atsargiai siurbtelėjo. Skystis pasirodė besąs karštas, kone svilinantis gomurį, kvapu bei skoniu priminė mėsos sultinį, tačiau buvo skaidrus ir kartokas.
— Tai umaminė arbata, — paaiškino moteris. — Lengva, stimuliuojanti, užplikyta iš vietinių vaistažolių.
Gėrimo stiprumąji neabejotinai nuvertino. Kiekvienas gurkšnis prilygo stikliukui degtinės. Skrandis suurzgė, galūnės ėmė dilgsėti, protas žaibiškai šviesėjo. Pasinaudojęs proga, jis apsidairė, žvilgsniu įvertino aplinką. Pamatė gulįs nuogas ant užtiesalo, apklojusio aukštą stalą. Už poros metrų stovėjo dar vienas stalas, ant kurio rietėsi nugarą atsukęs žmogus — ko gero, Kolderis. Paties Vinterio kūnas atspindėjo jo įvaizdį. Iš anų laikų išliko netgi barzda — penkias dienas neskutos šiurkščios ražienos. Lubos kybojo šešių septynių metrų aukštyje, puikiai derėdamos prie erdvios patalpos. Apšnerkšta nematytomis, bet senovinėmis mašinomis ir dulkėtais baldais, kupina paveikslų bei kostiumų, nušviesta saulės spindulių, plūstančių pro penkis aukštus langus, už kurių žaliavo išplitusios augmenijos lopiniai, ji labiau panėšėjo į studiją negu laboratoriją, jau nekalbant apie klinikos palatą. Vis dėlto porą netoliese stūksančių agregatų Vinteris atpažino — atgaivinimo rezervuarus.
Читать дальше