Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Manau, mums metas nešdintis.

Jis mane mulkino.

Karlail įkišo suknelę į Drekslerio surinktuvą, nuoga sustingo priešais keturiasdešimtame viešbučio aukšte įrengtų savo apartamentų langą, stebėdama, kaip Naujojosios Pradžios bokštus plauna vidurnakčio liūtis. Žiburiai grupavosi lyg žvaigždžių spiečiai spiralinėje galaktikos vijoje, juos skyrė tamsūs parkai, tarytum dulkių sektoriai, melsvai žalią žolę girdė lietaus lašai, dėl kurių lauke vaizdas išskydo. Šviesos mergina nejungė, todėl savo atspindžio nematė, ir niekas negalėjo jos įžvelgti iš kitos pusės. Aišku, tokiose aukštybėse smalsuoliai nesidairo, nebent naudojasi infraraudonaisiais spinduliais — jei taip, ryškiausias spalvas jie įžiūrėtų iš gėdos įkaitusiame veide.

Suprantama, kad mulkino. Hofmanas ją palaikė provinciale paikše, naivia mergužėle, ir jo lūkesčiai pasitvirtino. Kaip galima patikėti, neva nuspaudęs kažkokį bioįrangos jungiklį vienam vakarui iš „žydruolio“ virstum heteroseksualiu! Iš pradžių grimuotojas tiesiog juokavo, vėliau sąmojus pakeitė atitinkama laikysena, galop sumetė ją prigavęs ir savo vaidinimą pratęsė. Šiuo momentu turbūt leipo juokais. Galimas daiktas, lytinis jo potraukis išties buvo permainingas; pastovumo stigo daugumai vietinių. Uždaroje, turtingą gyvenimą garantuojančioje ekonominėje sistemoje vyravo manieringumas, poreikis įsijausti į kokį nors vaidmenį. Žmonės užsidegdavo tradicine orientacija, tuokdavosi, skirdavosi, kurdavo šeimas su entuziazmu it muilo operos veikėjai. Kiekviena čionykštė veikla atrodė įsprausta į kabutes ir skatino ironiškai šypsotis. Euridikės ekonomika, pavyzdžiui, priminė tariamą kapitalizmą, plėtojamą taip, kad būtų patenkintas Jungtinis vadų komitetas bei kiti senoliai, nors planetos gyventojai įjuos žiūrėjo kaip į pajuokos objektus, tik garsiai to nepripažino.

Užsukusi į vonios kambarį, Karlail ėmė kruopščiai šluostyti grimo sluoksnį, iš po kurio išniro tikrasis, savitais šešėliais papildytas veidas. Akys sumažėjo, lūpos pasiaurėjo, antakiai tapo tankesni, o nosis — didesnė, ryškūs skruostikaulių kontūrai išbluko. Bet tik tiek. Tiesą sakant, jos bruožų — eilinių, tačiau simpatiškų, — nė nereikėjo koreguoti. Geri dantys, blizgančios akys, maloni nuoširdi šypsena. Karlail žinojo esanti patraukli. Nublankdavo tiktai nuolatinio, Euridikėje populiaraus genetinio optimizavimo fone. Čiabuviai, visi kaip vienas, panėšėjo į atletus, aktorius, kino žvaigždes, aukščiausio lygio modelius. Štai ką jie galėtų parduoti likusiai apgyvendintai galaktikai. Įvaizdis įgautų konkrečią vertę. Gerovės perteklių užtikrinančios ekonominės sistemos atveju idėja skambėjo visai neblogai. Ji kerštingai nusišypsojo spėdama, jog planetai lemta pavirsti milžiniška agentūra, kuri žiniasklaidai ir reklamos konglomeratams pardavinės dailius savo piliečių veidelius.

Galbūt naujas verslas padės sukaupti užtektinai finansų, kad paskutiniai žinomi Žemės valstybių paveldėtojai ir Karlailai išspręstų bet kokius tarpusavio nesutarimus. Kai atskris žvaigždėlaiviai… Pagalvojusi apie laivus, ji išlėkė iš vonios kambario, įpuolė į miegamąjį ir veidu įsikniaubė į pagalvę. Liusinda Karlail ilgėjosi namų, giminaičių, artimųjų. Netgi šeimynykščio.

Rytą padėtis pasikeitė į blogąją pusę.

Lauke purkšnojo dulksna, drėkinanti estakadas ir tiltus, kurie taip tankiai išraizgė šį miesto rajoną, jog beveik užtemo dangus, o lietaus lašai, susitelkę į balas, nuo horizontalių paviršių sruvo kaskadomis, tiško ant žemės, barbeno per skliautinius stogelius, merkė neapdairius pėsčiuosius. Karlail nėrė į Pirmąją Kairiąją gatvę, pasuko dešinėn į siaurą, dengtą Holidėjaus alėją, pilną parduotuvių, prekiaujančių moksline aparatūra, alpinistų įranga, medžiokliniais ginklais bei oro pokyčiams atspariais drabužiais. Ji smuko į „Rivkos neperšlampamą aprangą“ ir išniro su gelsvai žaliu lietpalčiu, pridengusiu nėriniuotą palaidinukę bei mėlynas, kelius siekiančias, sintetinės odos kelnes — Drekslerio aparato šiandienai išduotus drabužius. Virš galvos užsismaukusi gobtuvą, nukulniavo į Feinmano aikštę, plytinčią prie mokslininkų rajono, kaip jį praminė čia gyvenantys žmonės (kiti kvartalą vadino „apkiautėlių getu“), ir apėjo paties Feinmano statulą, kuri kumštyje gniaužė dantytas Diagramos linijas tarytum žaibais grūmojantis dievas. Į „Java skriptą“, pamėgtą kavinę, traukė per šlapią asfaltą, cypčiodama batų padais. Užeigoje prie miniatiūrinių apvalių staliukų grūdosi žemos patogios kėdės; norint prasibrauti vidun, tekdavo skverbtis pro gausius žmonių būrius. Jai patiko vietinė dulsva kava, drumzlini gėrimai, padūmavęs oras, nerūpestingos kalbos. Karlail galėdavo čia sėdėti, klausytis pašnekesių, gurkšnoti kavą ir, užuot atsakinėjusi į klausimus, žiūrėti į sieną arbą langą.

Šįryt į viešnią niekas nedirsčiojo, tarsi klientus būtų trikdęs jos buvimas. Visi žvelgė į didįjį ekraną. Karlail nuo bufeto pasiėmė, ką norėjo, ir taip pat atsigrįžo į sieną. Ant vyriausybės pastato laiptų, nuo kurių prieš kelias dienas ji pasisveikino su Euridikės gyventojais, stovėjo Šlaimas. Už jo nugaros būriavosi vadai iš Jungtinio komiteto.

— …skafandro išgavome schemą, pagal kurią pagaminome VŠ komunikatorių, — kalbėjo profesorius. — Mes jį sėkmingai išbandėme. Iš ryto susisiekėme su kultūringiausia iš visų grupuočių, Šviečiamojo amžiaus riteriais, paprašėme, kad mus apsaugotų nuo artėjančių Karlailų gaujos žvaigždėlaivių.

Puodelis sutarškėjo, kava aptaškė nykštį ir išsipylė į lėkštutę. Čiulpdama pirštą, Karlail atsargiai nulaviravo iki lango ir prisėdo už staliuko. Kol gėrimas vėso, ji šluostėsi rudas dėmelės, nusėjusias aplytą lietpaltį. Ekrane Šlaimas tebedudeno, kokie riteriai kultūringi, sąlygiškai kalbant, ir su kokiu mielu noru jie apsaugos planetą bei reliktą nuo pavojingu plėšikavimu užsiimančių Karlailų.

Kava galutinai atšalo. Mergina susivertė puoduko turinį bei pakilo nuo kėdės. Užeigos klientai atsisuko.

— Tai tiesa, — pasakė ji ir iškeliavo laukan. Į apsiaustą sutekšėjo lietaus lašai. Nieko nereginčias akis nukreipusi pirmyn, Karlail grįžo į viešbutį. Tai dienai skirtas prižiūrėtojas lūkuriavo valgomajame. Nekreipdama į vyruką dėmesio, ji nudrožė tiesiai į savo kambarį, kur pasinaudojo ekranu, kad užmegztų ryšį su vyriausybės pastatu. Netrukus priešais save pamatė Šlaimo atvaizdą.

— Labas rytas, — pasisveikino profesorius. Keistas pojūtis, kuris apimdavo, žvelgiant į jo veidą ir besiklausant balso, niekaip neišnyko.

— Kokį velnią tu išdarinėji? — griežtai paklausė Karlail. — Juk pažįsti riterius. Ar bent perspėjai Karlailus nesiartinti?

— Be abejo. Ir sulaukiau tikėtino atsakymo. — Jis prašneko kapotai, parodijuodamas britišką tarseną: „Ei, jūs, nekniskit mums proto, antraip pasigailėsite. Ir nekiškit susmirdusių nagų prie mūsų teritorijos.“

— Jie žino, jog planetoje pasirodys riteriai, bet vis tiek čia skrenda?

— Laivai jau lekia į Euridikę, mažyle. Pažiūrėsim, kas turi greitesnius žvaigždėlaivius ir daugiau drąsos.

— Šūdas, šūdas, šūdas.

Šlaimas pralinksmėjo.

— Ko tu tikėjais? Karlailai privalo apsaugoti savo reputaciją, jau nekalbant apie raizginio monopoliją. Pasistengs neleisti riteriams užvaldyti vartų, bent jau su jais susigrums, nors ir žino, kad gali pralaimėti.

— Velnias. — Ji atsilošė, pabandė sumąstyti kokią nors išeitį. — O kaipgi svetimeivių karo mašinos, dėl kurių visi taip nerimauja? Ruoštis jų pasirodymui nederėtų, įsiveliant į kosminį mūšį Euridikės padangėse.