Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Su tuo automatu elkis atsargiai, — perspėjo Al-Kajed, kai jie ėmė stumdyti daiktus, užstojusius kelią iki atgaivinimo rezervuarų.

— Čia tik neužtaisytas butaforinis žaisliukas.

Moteris keistai jį nužvelgė.

— Jis kuo tikriausias ir visada buvo užtaisytas.

— Gerai jau, gerai. — Iš ginklo (kuriuo tragedijoje Leonidas nusišovė, kai į Kremlių įsiveržė Gorbačiovo pajėgos) Ben-Amis ištraukė apkabą, įsitikino iš tiesų gniaužiąs ne rekvizitą, prisiminė, kad iš lizdo būtina išpurtyti šovinį, galiausiai užmetė automatą ant drabužių spintos. Drauge su Al-Kajed nustūmė ratuotas cisternas iki stalo, prie jų prijungė kabelius ir vandentiekio sistemą, tuomet nuo ligoninės palatos dekoracijų atitempė dvi lovas, naudotas tame pačiame spektaklyje, kaip ir talpyklos.

Technikė perrašė išslaptintus ir atsiųstus duomenis, o Ben-Amis paeiliui atplėšė du sunkius popierinius maišus, pažymėtus etiketėmis su užrašu „Žmogus (išdžiovintas) — sterilus, kol hermetiškai uždarytas”, kiekvieno turinį supylė į atskirą rezervuarą ir įjungė vandens tiekimą. Rūpestingai nuleidęs dangčius, įsmeigė akis į švieseles, mirksinčias ekrane, ir matuoklius, kurių rodmenis geriau suprato Al-Kajed. Pastaroji atidžiai juos peržvelgė.

— Baigta, — pareiškė.

— Viskas? — kulminacinis momentas Ben-Amį nuvylė. Analogiška scena iš jo sukurpto „Herberto Vesto” scenarijaus buvo gerokai įspūdingesnė, įsupta į anglies dvideginio dūmų ir statinės elektros žiežirbų skraistę.

— Pasimatysime po septynių dienų, — tarė ji.

— Ačiū, — padėkojo prodiuseris.

Moteris stabtelėjo prie durų.

— Tik nežiūrėk po dangčiais.

Jis įsitaisė už stalo, atsiduso ir ėmė toliau rašyti scenarijų.

Kol grimuotojas prakaitavo apdorodamas jos veidą, Liusinda Karlail stebeilijosi į veidrodžio atspindį ir stengėsi nesiraukyti. Kosmetologas taip pat turėjo gelsvėjančią mėlynę, kurią užsidirbo prieš dešimt minučių, kai užsiminė, esą jai, tiesą sakant, reikėtų eugeninės nanooperacijos. Milžiniška Karlail fizionomija nušvito ir ant naujienas transliuojančio sienos ekrano. Kanalas kartojo viešnios pasirodymą ant vyriausybės pastato laiptų ir pirmuosius ištartus žodžius. Nors garsas buvo išjungtas, juos teko girdėti tuziną sykių. Nepatenkinta, kad ją tėplioja lūpdažiu, nuobodžiaudama, mergina išskaitė trumpą monologą iš lūpų.

— Euridikės gyventojai, sveiki sugrįžę! Kaip šauniai jūs atrodote! Likusi žmonijos dalis išgyveno, laikosi puikiai, ir netrukus mes atvyksime su jumis susitikti!

Ji netgi didžiavosi savo prakalba. Nilui Armstrongui galbūt neprilygo, nors, geriau pagalvojus, tas privalėjo pasakyti tik vieną eilutę, bet nepajėgė jos ištarti nesuklydęs.

Nuo to momento, kai užsidarė vartai, praėjo savaitė, per kurią Karlail bendravo su aibe žmonių: žurnalistais, mokslininkais, avantiūristais, planuojančiais imtis rizikingo verslo, karinių kompanijų direktoriais. Į apartamentus, įrengtus viename iš viršutinių viešbučio aukštų, netoli miesto centro, kas vakarą parsigaudavo nusiplūkusi ir miegodavo iki aušros. Rytais keliaudavo laukan, vaikštinėdavo aplinkinėmis gatvėmis, grįžusi pusryčiaudavo su tądien jai paskirtu pagalbininku. Gavo daug informacijos apie keistą Euridikės istoriją ir painią priešistorę, mainais atskleidė, ką žinojo, diplomatiškai papasakojo apie savo šeimą bei išlikusią žmoniją. Prielaidas, įsigalėjusias kolonijoje nuo pat jos įsikūrimo, apvertė aukštyn kojomis vien savo egzistavimu, bet dėl to nė kiek nesijaudino. Klanui ne sykį teko susidoroti su rimtesniais darbais, ir dabar Karlail terūpėjo tinkamai atlikti šitą. Mintimis vis grįždavo prie Šlaimo, žinodama, kad jį vienokia ar kitokia forma kvočia — arba netrukus apklaus, — suprasdama, jog neverta kalbėti apie tai, ką buvęs šeimynykštis lengvai paneigtų. Vis dėlto per pradinę simpatijų medžioklę ji įgijo neblogą pranašumą, kurį ruošėsi visapusiškai išnaudoti. Turėjo užtektinai laiko, kad patrauktų čiabuvius savo pusėn, prieš atlekiant Karlailų laivams.

Grimuotojas servetėle paplekšnojo jai per veidą. Ties miego arterija akimirkai sušnypštė purškalas.

— Baigiau, — tarė jis, žengdamas atbulas.

Mergina nusišypsojo vyruko atspindžiui veidrodyje. Darbo rezultatu galėjo žavėtis abstrakčiai, tarytum kosmetikos specialistas būtų triūsęs prie kito žmogaus. Karlail jautėsi kaip su kauke.

— Nuostabu. — Taip tarusi, atsistojo. Nuo pečių nuslydo skraistė. — Atleisk dėl mėlynės.

Jo lūpos įsitempė, po sekundės nenoriai persikreipė į šypseną.

— Nieko tokio. Pats kaltas.

— Na, jei taip sakai…

— Garantuoju. — Liežuvio galiukas lyžtelėjo lūpas. Jis manęs prisibijo, susivokė Karlail. Baimę keliu jiems visiems. Grimuotojas trumpam pasišalino, bet veikiai grįžo ant smiliaus laikydamas pakabą su kadaruojančia žalia suknele. Standus, raiškių kontūrų apdaras su gilia, pečių nesiekiančia iškirpte, įspūdingais krūtinės ir klubų apvalumais, koncentriniais, tinkliniais, patrumpintais kūgiais, kurie prilaikė padurkus, atrodė taip, lyg sugebėtų savarankiškai sušokti valsą. Ji įsiskverbė į drabužį tarsi į skafandrą — pro nugarą. Suknelė tiko kaip nulieta.

— Betrūksta seno išvėpėlio, atsiimančio Nobelio prizą už pasiekimus chemijoje, — pakomentavo Karlail. — Aš primenu jo žmoną.

— Šiam vakarui dailesnės aprangos nerastum.

Jo atspindį Karlail apdovanojo šiltesne šypsena nei anksčiau.

— Kaip tau sekasi išlikti žvaliam?

— Man svarbiausia yra darbas, — gan santūriai atsakė grimuotojas.

Mergina apsiavė batelius su dešimties centimetrų aukščio kulniukais. Kosmetologas įteikėjai rankinę ir apgaubė šalių.

— Dabar jau tikrai pasirengei pokyliui.

Ji pervėrė pašnekovą mąsliu žvilgsniu. Polas Hofmanas, aukštaūgis, raumeningas blondinas trumpai kirptais plaukais ir akis prikaustančiais skruostikauliais, stovėjo, viena ranka prilaikydamas sulenktą alkūnę, į kitos delną įrėmęs tobulų proporcijų smakrą, mažumėlę pakreipęs galvą ir šypsodamasis. Rodės, tarytum gėrėtųsi sieną papuošusiu meno kūriniu.

— Dar ne. Norėčiau, kad mane… kas nors lydėtų.

— Žinoma, aš pasirūpinsiu…

— Ar sutiktum tapti mano palydovu?

Jis sumirksėjo.

— Tikrai? Su malonumu. Labai ačiū. — Sutrikęs pirštais perbraukė savo plaukus. — Sekundėlei atsiprašysiu. Tik pasikoreguosiu lytinį potraukį.

— Nėra reikalo, — išsižiojo Karlail, bet užbaigti nespėjo, nes Hofmanas pranyko. Grįžo po kelių minučių. Sustingo tarpduryje ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

— Oho, — pareiškė.

— Nepuoselėk per didelių vilčių. — Mergina įsikibo kosmetologui į parankę, stumtelėjo pro išėjimą. — Man labiau patikai kitoks.

— Visos jūs taip kalbate, — atsiduso jis. — Tragiška, ar ne?

Jausmas toks, lyg save regėtum po tūkstančio metų mitologinio veikėjo kailyje. Salėje vaikštinėjo ir sukiojosi maždaug tūkstantis penki šimtai svečių. Į oficialias grupes minia nesiskaidė, užtat buvo pasipuošusi pritrenkiančiais, jai ligi tol nematytais apdarais.

Hofmanas neklydo paskelbęs, kad šiam vakarui Karlail suknelė nuostabiai pritiko. Akys raibo nuo juodų ir baltų, ryškiomis spalvomis paįvairintų frakų bei taftų. Tarp pobūvio dalyvių šmirinėjo jonvabalio dydžio kameros, sulipdydamos kadrus į vieną begarsę visumą, kurią demonstravo ant trisdešimties metrų aukščio sienos ir išoriniam pasauliui. Čia susibūrusiems Euridikės grietinėlės atstovams — tokiems užimtiems šulams, jog didžiuma dar neturėjo progos su ja susipažinti — knietėjo pašnekėti su viešnia ar bent pasišildyti jos šlovės spinduliuose. Karlail džiaugėsi Hofmano kompanija. Visi vietiniai, regis, buvo pažįstami, be to, tarėsi esą atvykėlės bičiuliai. Grimuotojas savo ruožtu žinojo, su kuo tenka bendrauti ir kaip pakurstyti arba užgniaužti jų prielaidas. Ji turėjo pasikliauti palydovu, kuris sprendė, kam parodyti dėmesį ir ko vertėtų vengti: