Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— O kaip techninė pusė?

— Negi neišsaugojai atgaivinimo rezervuarų iš „Herberto Vesto — reanimatoriaus”?

— Tuojau patikrinsiu. — Ben-Amis atsistojo, paslankiojo po savo studiją. — Aha, jie čia. — Nutraukęs apdangalus sukėlė dulkių debesį ir užsikosėjo. Jis pasikasė galvą, trūktelėjo už chalato diržo ir skvarbiu žvilgsniu pervėrė kavos aparatą, kuris reaguodamas sugurguliavo. Suvokė pats iki galo neišsibudinęs. — Nori pasakyti, kad rezervuarai veikia?

— Suprantama. — Al-Kajed veidas persikraustė į ekrano kampą.

— Kitados, kai scenoje demonstravome tikras mirtis, jie gerokai šiurpindavo žiūrovus. Nejau nepameni?

— Tuo užsiimdavome prieš penkiasdešimt metų, — pasiteisino Ben-Amis.

Mašinų emocijos paprastai ne tokios stiprios kaip gyvūnų. Joms nereikalinga autonominė nervų sistema, kuri galėtų nustelbti sąmoningas dvejones, nes dirbtiniai intelektai priima sprendimus nesvyruodami. Nereikalinga sprukti verčianti baimė, išsilaižyti patirtus sužalojimus skatinantis skausmas, daugintis kurstantis geismas. Neigiami jų pojūčiai primena silpną susierzinimą, kuris apima, darbui artėjant į pabaigą, atsirišus batų raišteliui arba kažkam kirbant ant liežuvio galo. (Pastarąjį pavyzdį galbūt derėtų pakeisti tebeveikiančiu paieškos algoritmu.) Teigiami jausmai panašūs į abejingą pasitenkinimą, išsikerojantį, kai po ilgos nakties baigiate rengti svarbų projektą, pasaulį regite amfetamino ir kofeino nuskaidrintomis akimis, bet atsikratęs adrenalino. Mašinos yra ramios ir šaltos.

„Alkaną drakoną” draskė agonija. Nuo tada, kai sistemas iš rikiuotės išvedė gedimai, DI suprato, kad jo veiksmai nesutampa su ketinimais. Iki šiol niekada nebuvo to patyręs. Laivo kūrėjai nepasirūpino atsargumo priemonėmis, kurios padėtų susidoroti su tokiais potyriais arba ištverti jų keliamą kančią (nebent kažkuris iš projektuotojų, turintis negailestingą širdį, instaliavo į skausmą reaguojančius saugiklius, ugniasienių apsuptyje plieskiančias liepsnas). Nūnai erdvėlaivis lėtai sukosi aplink asteroidą, pakibęs nelyginant milžiniškas bejėgis drugelis. Informacijos srautus priimdavo, tačiau nepajėgė išsiųsti nieko, ko nekontroliavo svetimos kilmės intelektas.

Mašinų sąmonė skiriasi nuo žmogiškosios. Jos nepapildo pasąmonė. Iš esmės DI galėjo tyrinėti visus savo minčių procesus. Dabar „Alkanam drakonui” teko pripažinti nemalonią tiesą, jog dalis jo proto prasmego už suvokimo ribų. Visų pirma laivas stokojo vaizdinės medžiagos, todėl neįstengė įvertinti prastos savo būklės, tačiau, bėgant laikui, už reginių apdorojimą atsakingose sąmonės zonose ėmė formuotis juodų, plikų sienų ir tų sektorių, kur išsijungė kameros, analogai.

Vienintelę paguodą teikė tai, kad niekas netrikdė vidinės žvaigždėlaivio veiklos. Jis tebevaldė gyvybės palaikymo sistemas, prižiūrėjo Lamontą, kuriam jautė prielankumą, kokį žmogus puoselėtų pamėgtam šratinukui, bet gal silpnesnį nei rodomą geram peiliui arba senoviškai pypkei.

Tiesą sakant, iš keleivio nebuvo beveik jokios naudos. Po užvaldymo jis praleido keturiasdešimt aštuonias valandas, nugrimzdęs į niurzgios savigailos būseną. Trumpam prasiblaškydavo tik tuomet, kai mechaniškai pasimylėdavo su viena iš laivo avatarų.

Pagaliau atsigavęs, Lamontas grįžo į valdymo centrą. Jo žvilgsnis tryško klasta.

— Man šovė mintis, — tarė nelaimingam „Alkanam drakonui”.

— Kalbėk, — paragino DI. Per praėjusias kelias dienas pasiūlymų girdėjo galybę.

— Aš į tave įsilaušiu. Perkratysiu ir suskaidysiu visą tavo kodą, patikrinsiu apkrėstus segmentus, pasitelkęs standartinę Velhauzeno diagnostinę programą. Nustatysiu infektuotas sritis, ištrinsiu jas arba aptversiu, paskui perimsiu sistemų valdymą į savo rankas.

— Šneki gerai nepagalvojęs. Tavo siūloma procedūra užtruktų apytikriai šešis milijonus septynis šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų.

— Taip, jeigu ją atlikčiau nuosekliai, per prievartą, — atsakė Lamontas. — Bet aš turėjau galvoje ką kita. Parašiau tam tikrą statistinę čiuptuvų programą, sukūriau šaukinius…

— Primygtinai rekomenduoju taip nesielgti, — įsiterpė laivas. — Kuo rimtesnis intelektas nagrinės problemą, tuo didesnė tikimybė, kad jo programa bus pažeista.

Apmąstydamas komentarą, Lamontas pasimuistė elastinėje pynėję. DI, įpratęs prie žmogiško duomenų apdorojimo tempo, kantriai išlaukė užsitęsusios kančios laikotarpį.

— Ar tu svarstei, kaip svetimos kilmės programa sugebėjo perimti tavo kontrolę?

— Deja, minėtų įvykių smulkmenos priklauso informacijai, kuri man nebepasiekiama, — atsiliepė „Alkanas drakonas”. — Tegaliu spėti. Akivaizdu, jog kažkas pasirūpino techninės įrangos suderinamumu ir atliko parengiamuosius darbus prieš išsiųsdamas signalą. Kitu atveju jo priėmimas nebūtų nulėmęs nepageidaujamų pasekmių.

— Tiek suprasti sugebėjau pats, — tarė Lamontas ir paniro į prieblandą.

Lamontas elgėsi labai atsargiai, idant neišduotų, kokius planus rezgė laivo atžvilgiu — iš tiesų mintijo apie drastiškesnes priemones. Dar neaišku, kas gąsdino labiau: laivo hipotezė, esą už karo mašinų gamybą atsakingos technologijos pažinojo žmonių sukurtas programines įrangas, ar pati pirmoji, jo smegeninėje sukirbėjusi prielaida, kad priešiškos jėgos įsiskverbė į kompiuterį pasinaudojusios kažkokiais universaliais perskaičiavimais, nors šie, kaip Lamontas miglotai nujautė, lyg ir neturėtų egzistuoti. Kita vertus, prieš atrandant neurodešifratorius, jie irgi atrodė neįmanomi. Galbūt į sistemas panašiai įsilaužiama visur: randami natūraliųjų skaičių šifrai, praplečiama paieškos erdvė.

Arba ne. Tokiu atveju Armando atkasta baisybė nuo seno guviai domėjosi elektroniniais, planetoje kursuojančiais duomenų perdavimo srautais. Vėlgi nereikėtų atmesti varianto, jog reliktas anaiptol ne svetimos kilmės, ir jį galėjo suręsti žmonės. Namuose šitą spėlionę nuodugniai gvildeno per diskusijas, kurių Lamontas klausėsi su stiprėjančiu nusivylimu, pasigesdamas, kaip ir debatų dalyviai, esminių įrodymų. Ryšys buvo prarastas tiktai su „Alkanu drakonu”, bet nereikšmingą, įprastą smulkmeną — per pastaruosius dešimt metų su juo nepasisekė susisiekti septynis kartus — grėsmės ženklu palaikė tiktai aistringiausi, lengviausiai įsikarščiuojantys komentatoriai. Valdžiai didesnį susidomėjimą kėlė galimybė, kad svetimeivių karo mašinos glūdi artimiausiuose asteroiduose arba Euridikės palydove, Orfėjyje. Naujienų tarnybos transliavo dirglių, ginkluotų, kraterius vangiai šukuojančių, olas žvalgančių patrulių kadrus. Galbūt tie koviniai mechanizmai, mąstė Lamontas, iš tikrųjų egzistavo, bet abejones jam kurstė elegantiškas mitrumas, kurį priešininkas pademonstravo sujaukdamas protą „Alkanam drakonui”… ir kas žino, kokiai gausybei kitų dirbtinių intelektų.

Jis atsijungė nuo lynų ir ėmė bastytis po žvaigždėlaivį, neva tikrindamas subtilią, įsilaužimo sukeltą žalą, sykiu laužydamas galvą, kaip sunaikinti laivo sąmonę.

Už atgaivinamus žmones reikėdavo laiduoti. Kiekvienas, velioniui grąžinantis gyvybę, prisiimdavo didelę atsakomybę. Štai kodėl taip nutikdavo nedažnai. Buvo ir kita priežastis: dauguma mirusiųjų palaikė sugrįžėlius, kuriems nedaug kas prijautė. Jų praktiškai niekas nepasigesdavo. Mažuma sugrįžėlių išliko uždraustų asmenų registruose.

Siekiant išbraukti Vinterį su Kolderiu iš sąrašo, Ben-Amiui teko suorganizuoti nedidelę kampaniją. Tarp gerbėjųjis išplatino peticiją, paaukojo nemenką nuosavų finansų dalį, patvirtino būsiąs atsakingas už atgaivinimo pasekmes. Prašymo laiškus, išsiųstus į Kultūros ir Krašto apsaugos departamentus, po kelių dienų palydėjo peticijomis su keliais šimtais parašų. Prieš tai susisiekė su autorinių teisių savininku, „Pramogų ir švietimo” korporacija, visuomenėje dar žinoma Peliuko vardu. Laimei, klausimus dėl teisių sprendė prastos kokybės androidas, kuris jas pardavė už grašius, pagal nuorodas sužinojęs, jog muzikantų pavardės įtrauktos į uždraustųjų sąrašą. Banalią abiejų departamentų reakciją prodiuseris nuspėjo teisingai. Krašto apsaugos požiūriu muzikantai tebuvo nereikšmingi menininkai. Kultūrininkai juos laikė niekam tikusiais propagandinių dainų rašeivomis. Ben-Amis leidimus gavo.