Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Ekspeditorius. Pilna kišenė, garsi pavardė, bet nuobodus. Nusišypsok, paspausk ranką.

— Ji iš Harvardo. Padėkok už surdutą.

— Krašto apsauga. Galvok, ką sakai.

— Naujienų analitikas. Elkis su juo maloniai.

— O varge, ko tik nepamatau, kai mane nukreipia ne ten, kur reikia.

Paskutinė replika jam išsprūdo, kai akiratyje pasirodė jaunas blyškiaodis vyriškis juoda, smailia barzdele, dėvintis odinį, oficialaus kostiumo atitikmenį, užsimetęs švarką tiesiog ant nuogo kūno, rankoje laikantis kažką panašaus į mėgintuvėlį, nuo kurio pleveno kvapnūs silpnų narkotikų garai.

— Adrianas Kovalskis, aktorius, — garsiau pridūrė Hofmanas pristatydamas blyškiaveidį. — Sveikas, Adrianai.

— Malonu su jumis susipažinti, sere, — tarė Karlail.

— Enchant? [4] Sužavėtas (pranc.). . — Kovalskis nusilenkė. — Jūs perrašėte visus mūsų scenarijus.

Ji patraukė pliku, pernelyg apnuogintu petim ir nurijo lašą gėrimo. Siurbtelėjo iš stiklinio apversto, koteliu užsibaigiančio kūgio. Užuot pastačius ant stalo, taurę reikėjo įkišti į kažkokias groteles.

— Tai ne mano kaltė.

— Ką jūs, aš nekritikavau. Tik dabar pradedu suvokti, kokia apgailėtina buvo mūsų padėtis. Vos aną savaitę. — Aktorius įkvėpė dūmų iš savo vamzdelio, sekundei kitai užsimerkė. Kai pakėlė vokus, jo akys sužibo. — Kalbu apie izoliacijos ir bergždumo pojūtį. Karlail palingavo galva.

— Nelabai jus suprantu.

— Ar skaitote klasikus? — Kovalskis numojo ranka. — Tik neaišku, ar jūsiškiai tokie patys. Mes įkūnijome klarkiškus Diasparo gyventojus. Šokėjus, atsidūrusius ten, kur nutrūksta laiko tėkmė. Nuobodžiaujančius Velso elojus.

— Išsipuošėte, bet į vakarėlį pavėlavote?

— Būtent! — patvirtino aktorius lyg pirmą kartą išgirdęs nuvalkiotą posakį. Jis palietė moters alkūnę. — Jūs nė neįsivaizduojate… Beje, norėčiau kai ko pasiteirauti.

— Taip? — Karlail spėjo sulauksianti vieno iš nuolat pateikiamų klausimų.

— Koks jis iš tiesų? Generolas Džeikas?

Ji sumirksėjo ir apsidairė.

— Armando čia nėra?

Hofmanas pakratė galvą.

— Šiandien dėmesys sutelktas ne į jį.

Karlail kilstelėjo antakius.

— Na, mudu bendravome tik du ar tris kartus. Jei žiūrėjote televizijos naujienas, galite numanyti, koks jis žmogus. Sąžiningas, tiesmukas, lakoniškas. Panašiai elgiasi, kai išjungiamos kameros. Tik gal ne taip oficialiai.

— O kaip asmeninis gyvenimas? — nusišypsojo Hofmanas.

— Aš neklausiau! Žinau tik tiek, kad gyvena su moterimi. Grimuotojas šiek tiek patempė lūpą, tarytum atsakymas būtų sužlugdęs jo svajas. O Kovalskis nušvito.

— Puiku. Kas viduje, tas išorėje, kaip sakoma.

— Veikiausiai, — patvirtino Karlail. — Kodėl juo domitės?

— Nes ketinu atlikti generolo vaidmenį.

— Žako Armando? Žmogaus, apie kurį kalbame?

— To paties.

— Ką ruošiatės statyti? — pasiteiravo Hofmanas. — Dramą apie naujausius įvykius?

— Ne, ne, — atsakė Kovalskis. — Veikiau istorinį epą. — Jis ištiesė ranką. — Ir teatro scenoje.

— Vaje, — sumurmėjo kosmetologas, — tikiuosi, čia rankų neprikišo Ben-Amis?

— Kas gi dar?

— Bus klaikiai vulgaru. — Išsišiepęs Hofmanas atsigrįžo į Karlail.

— Nematei Adriano suvaidinto Makbeto, Jago, Gorbačiovo… tavo laimei.

— Judas, — nė kiek nesutrikęs atšovė aktorius ir mirktelėjo merginai. — Geriau pagalvojus, būtent Judo kailyje…

— Armandas paduos tave į teismą! — sušuko Hofmanas.

Kovalskis atsainiai numojo.

— Apšmeižti mirusiųjų neįmanoma. Vaidinimas neturės nieko bendra su nūdiena.

— Pjesė apie maištą? — kosmetologas susiraukė. — Nemanai, kad ją statyti šiomis aplinkybėmis… truputėlį netaktiška?

— Štai kodėl jos verta imtis. — Kovalskis teatrališkai patapšnojo sau per nosį. — Bendžaminas puikiai perpratęs politinius niuansus. Polai, reginys nebus vulgarus. Tiesą sakant, tavo apibūdinimas netinka ir ankstesniems jo darbams.

— Susimildamas. Reaktoriaus sprogimas „Leonide Brežneve”. Bušų ir Bin-Ladenų susišaudymas „Vestsaido istorijoje”? Tankų mūšis pjesėje apie škotus? Ir…

— Klausyk, — nutraukė jį aktorius, — jei pats niekada nebūtum skaitęs arba matęs klasikų veikalų, Bendžamino pastatymai tau atrodytų jaudinantys bei genialūs.

Hofmanas prunkštelėjo, ir gėrimo gurkšnis pateko jam į šnerves. Grimuotojas užsikosėjo, atsiprašydamas sumostagavo.

— Taip! Jei nebūčiau regėjęs Veberio „Evitos“, per Ben-Amio „Gevarą“ nebūčiau nepaliaujamai kvatojęs.

— Jis sąmoningai stilizavo kūrinį, — šaltai atsiliepė Kovalskis. — Norėjau pasakyti… — aktorius sudvejojo.

— Taip, branguti?.. — pašaipiu tonu nutęsė Hofmanas.

— Šįkart viskas bus kitaip. Spektaklį statysime pagal tikrus istorinius įvykius, su originaliomis ano laikmečio dainomis. Tokią įspūdingą dramą išvysite pirmą kartą gyvenime.

— Iš kur visa tai žinote? — pabandė įsiterpti Karlail.

— Nes taip kiekvieną sykį tvirtina Bendžaminas, — paaiškino kosmetologas.

Kovalskis sunėrė rankas ant krūtinės.

— Nuo šiol laikysiu liežuvį už dantų.

— Tavo žodžius priimu kaip iššūkį, — tarė Hofmanas ir palietė aktoriaus nosies galiuką. — Tik ne šį vakarą.

Jis nusivedė Karlail šalin.

— Kaip matau, daug kas pasinėrė į konfidencialius pokalbius, — tarstelėjo Karlail prisėdusi už baro, netoli erdviosios banketų salės sienos. Dėl savo apimčių ir sietynų, patalpa kurstė nerimą keliančias asociacijas su postžmonių reliktu, bet šitas mintis, kaip ji vylėsi, tikriausiai sužadino garų, atsklidusių iš aplinkinių alkaloidinių vamzdelių, poveikis. Mergina vangiai pamojo į gigantiškame ekrane regimas figūras, didžiuma kurių spietėsi į elegantiškas, greitakalbe burbuliuojančias grupeles. — Ar prastuomenė moka skaityti iš lūpų?

— O tu sugebi? — paklausė Hofmanas.

— Dažniausiai taip, bet ne dabar. — Ji vėl įsižiūrėjo į ekraną ir papurtė galvą. — Nutolę nuo mūsų, žmonės šneka kita kalba?

— Ne. Toks įspūdis susidaro dėl išderintos garsų bei lūpų judesių sinchronizacijos. Todėl ekrane įmanoma užfiksuoti tiktai nesuprantamą šurmulį.

— Po velnių. — Karlail vėl pakėlė akis. — Nieko sau. — Ji tvojo sau per kaktą. — Kokia aš kvaiša.

— Jeigu jau prabilome apie tarseną… — grimuotojas paspoksojo į savo alaus bokalą, lyg niekada anksčiau nebūtų jo matęs. — Negalėjau nepastebėti, jog tavo šnekėjimo maniera arba dialektas skiriasi nuo mūsiškio.

— O taip, aha, — sumišo moteris. — Amerikietiškai bendrauti moku, bet įtampos akimirkomis linkstu į tradicinę anglų. — Ji prajuko ir delnu užsidengė burną. — Kaip, pavyzdžiui, dabar.

— Tradicinę anglų! — pralinksmėjo Hofmanas. — Brangioji, tavo kalbėsena nepanaši į Šekspyro ar bent Ben-Amio šnektą.

— Šekspyro šnekta, cha… kad būtum matęs, kas nutiko jo kraštui. — Kalrail apėmė jausmas, jog salėje netikėtai priblėso šviesos ir nukrito temperatūra. — Visa šalis virto sumauta pakilimo/nusileidimo aikštele Nr. 1.

Ji, ko gero, išklojo per daug arba tarė žodžius pernelyg tulžingai. Bet Hofmanas suprato, ką pašnekovė turėjo omenyje.

— Tie įvykiai rutuliojosi dar prieš man gimstant, — pasakė kosmetologas. — Anuomet, kai gyvavo ankstesnė karta. Senovėje, nors gal ir ne tokioje gilioje, kaip manėme. Šituos reikalus verčiau aptark su Jungtiniu vadų komitetu arba generolu Džeiku.