Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Dėl to neverta sukti galvos. Prie nuomonės, jog reliktas priklausė postžmonėms, linksta netgi Jungtinis vadų komitetas. O riteriai sugebės įveikti postžmonių karo mašinas.

— Aha, tokia užduotis nesudėtinga ir mums. Bet kas, jeigu jos išties svetimos kilmės?

Profesorius gūžtelėjo.

— Net jei ir taip, su svetimeivių kurta kovine technika tinkamai susidoroti pajėgtų vieninteliai riteriai. Ir, manau, gerokai elegantiš— kiau negu Karlailai. Visų pirma atmosferos neužterštų bjauriais pašaliniais atominio sprogimo produktais.

— Gal ir tavo tiesa. Jei Euridikės gyventojai turi daugiau panašių ginklų į tą, kuriuo pervėrė žvalgybinį transporterį, jie tikriausiai valiotų susigrumti su mašinomis be niekieno pagalbos. — Ji suraukė antakius, mėgindama išspręsti galvosūkį. — Bet kaip, velniai rautų, įtikinai vietinius, kad relikto nepaliko seniai išnykę čiabuviai?

Šlaimas prašiepė dantis.

— Nes jam pavyko įsibrauti į skafandrą ir mane išvaduoti. Užuomina akivaizdi, bet visų dvejonių neišsklaidė. Todėl teko išnagrinėti esminius įrangos duomenis. Iš pirmo žvilgsnio perpratau, kad įsilaužėlis susijęs su žmonėmis.

Apie diagnostiką, kovinės archeologijos srityje atliekančią reikšmingą vaidmenį, Karlail išmanė nemažai. Jos pačios išvados turbūt sutaptų su Šlaimo vertinimais. Velniava. Vis dėlto diagnostiniai procesai užtrukdavo ilgai, ir jų nagrinėjimas prilygo sunkiam, varginančiam darbui.

— Iš pirmo žvilgsnio?

— Jo pakako, kad atpažinčiau „Maikrosofto“ kodus.

— O…

— Būtent. Juos ne sunkiau pastebėti negu nuorodomis pažymėtas fosilijas.

Pastaba jai priminė dar vieną prieštaravimą.

— O kaip Euridikės iškasenos? Įskaitant karo mašinas?

— Atsakymas tėra vienas — paralelinė evoliucija. Rodos, čiabuviai klampojo per tą patį mėšlą, kaip ir mes. Pagimdė karinės pakraipos singuliarumą. Nieko nuostabaus, kad į mūsiškę techniką panašūs ne vien jų tankai ar lėktuvai, bet ir karo mašinos.

— Tu, ko gero, teisus. — Tačiau abejonių ji neatsikratė. Šiuo atveju sutapimų aiškiai per daug. Karlail nugrūdo mintis į pasąmonę, iš kurios vėliau išnirusios jos galbūt pagimdys užuominų ar genialių įžvalgų — arba ne. — Euridikės piliečių nejaudina tai, kad bandai mus sukiršinti su riteriais?

Profesorius pasviro į priekį, pervėrė ją rūsčiu žvilgsniu.

— Tavo šeimos elgesys su manimi ir kitais jiems kelia neįsivaizduojamą pasibjaurėjimą. Man nė nereikėjo pagražinti smulkmenų — užteko tiesos. Vienintelė priežastis… — jis sekundę patylėjo. — Tavimi niekas čia netiki. Savo atžvilgiu pakurstai antipatiją kiekvieną sykį, kai prabyli šita tema. Po vakarykščio nedidelio mūsų apsižodžiavimo mačiau apklausos rezultatus, ir turiu pasakyti, kad mane asmeniškai jie nudžiugino. Siūlyčiau tau nelįsti į viešumą, laikyti liežuvį už dantų ir susitarti dėl išvykimo Karlailų laivais, tiksliau, su tais, kurie išliks po akistatos su riteriais.

— Pasiekti pergalę gali ir Karlailai.

— Su sąlyga, kad atsibels pirmi, bet, tavimi dėtas, vilčių nepuoselėčiau. Verčiau paklausyk mano patarimo. Sudie.

Ekranas išsijungė ir vėl virto veidrodžiu. Kurį laiką Karlail spoksojo į save. Ką ten Šlaimas norėjo pasakyti, bet pats save nutraukė? „Vienintelė priežastis…“ Apie ką jis kalbėjo? Tu ligi šiol vaikštai laisva dėl vienintelės priežasties — tave įmanoma panaudoti kaip derybų objektą? Valdžia maloniai su tavimi elgiasi, nes baiminasi, kad kovą laimės Karlailai? Aha, kažkas panašaus. Ji privalėjo ištrūkti ir nusigauti namo, tačiau ten vedė tiktai vienas kelias.

Įsijungusi paieškos puslapius, Karlail susirado Armando kompanijos, „Žydrosios jūros desanto“, kodą.

— Keista, — pasirodęs ekrane tarė generolas. — Kaip tik ketinau jums skambinti.

— Atvyksiu pas jus nedelsdama.

Sėdėdama Žako Armando biure, atkampioje Silpnos Šviesos gatvelės dalyje, Liusinda Karlail tarp pirštų sukinėjo plastikinę, ant stalo padėtą kaukolę. Generolas dozatoriuje tikrino medžiagų pusiausvyrą ir į savo viešnią nekreipė jokio dėmesio. Lauko aikštelėje, nudrikusioje vietoj vieno iš populiariųjų parkų, nepaliaujamai kilo ir leidosi orlaiviai. Ji kantriai lūkuriavo, žinojo, kad Armandas susitelkęs į darbą, bet jautė poreikį kažkuo užsiimti. Kaukolė, naudojama kaip spaustuvas, buvo kopija galvos, kuri priklausė protingos vietinės gyvybės, išmirusios prieš dešimt milijonų metų, atstovui. Didžiulės tuščios akiduobės, žemyn nutįsęs, nykščio storio rumbu prailgintas pakaušis. Pati fosilija priminė tarpinį ilgakulnės pusbež— džionės ir australopiteko variantą. Ir tik gelsvos ginklo liekanos naguose, diržo sagties ženklai, įžiūrimi dubens srityje, rūdžių taškeliai, pastebimi ant vieno bato nosies, liudijo apie būtybės intelektą, bylojo, jog būtent jos rūšis atsakinga už DI sukūrimą. Prieš jos atradimą į protingųjų autochtonų titulą pretendavo kiti suakmenėję padarai, tačiau vėlesni tyrimai įrodė, kad jie tebuvo dvimetrinės gėlavandenės amfibijos, kurių klaidinančiai milžiniškose kaukolėse dominavo taukais užpildytos medžioklinio sonaro ertmės.

Armandas pakėlė galvą ir nustūmė dozatorių į šoną.

— Atleiskit, jog priverčiau laukti. — Ranka nusišluostęs kaktą, pridėjo: — Kaip pati suprantat, mums veiklos netrūksta. Beje, kaip sekasi? Ar su jumis elgiasi gerai?

— Tiesiog puikiai. Prekeiviai labai dosnūs. Nė neleidžia man sumokėti už įsigytus daiktus.

— O, jūs mokate. Savo garsiu vardu. Dėl to nesijaudinkit.

— Ir žmonės liovėsi man rekomendavę kosmetines operacijas. Nuo tada, kai vienam iš geranorių pasiūliau subjauroti jo fizionomiją.

— Taip, taip, — Armandas sumišo, kaip ir priderėjo tokiomis aplinkybėmis. — Aptardami šituos klausimus, Euridikės gyventojai, hmm, takto nelaiko ugdytina dorybe. Bet jūsų veidas visiškai normalus, — paskubomis pridūrė.

— Žinau. Bet nežino jie.

— Aš taip pat neatitinku vietinio grožio etalono. Nusprendžiau išsaugoti autentiškąjį savo genomą. Laimei, kaip ir mano žmona. — Jis atsuko rėmelį su nuotrauka, kurioje palaikė draugiją paprastai, bet simpatiškai, į objektyvą besišypsančiai moteriai. — Čia mes, ką tik atgaivinti.

— Abu atrodote žaviai, — tarė Karlail. — Jei neklystu, susituokėte labai seniai.

— Kaip matau, nelemtą mano istoriją jums jau išklojo.

— Aha. — Atvirai kalbant, generolo biografijos niekas jai nepasakojo. Karlail susirado informaciją per viešbučio apartamentų ekraną. — Kodėl bėgliai jus atgaivino?

— Bėgliai? — Armandas šyptelėjo, kietai sučiaupęs lūpas. — Žiūrėkite, kad žmonės negirdėtų jūsų taip kalbant. Į pravardę jautriai reaguoja net ir maloniausiai nusiteikę reformatoriai. Ką gi, atsakysiu į jūsų klausimą. Sugrįžėlių maište, 2098— aisiais, nedalyvavau. Kitaip nei dauguma mano draugų, kurie žuvo įsitikinę, kad juos išdaviau. Tai netiesa. Aš likau ištikimas savo, kaip karininko, pareigoms. Prisijungiau prie reformos, sutikau skristi kartu, bet prižadėjau išsitaškyti smegenis, jeigu į kelionę nebus paimti mirusių sugrįžėlių įrašai. Jų sielos, įskaitant šauniausius savo kartos kariškius, paskutinius gyvus — tam tikra prasme — žmones, kurie kovojo lemiamame kare, tebeslypi saugyklose. Dabar jie mums praverstų, tačiau, Jungtinio vadų komiteto požiūriu, apie tai negali būti nė kalbos. Per daugelį metų valdžia leido suteikti fizinį pavidalą tiktai kelioms nereikšmingoms asmenybėms, praktiškai vien civiliams. Dėl humaniškų priežasčių — rūpinosi, kad susijungtų per konfliktą išsklaidytos šeimos ir panašiais dalykais. — Generolas nusijuokė. — Pastebėjau, jog visai neseniai pasirašė leidimus atgaivinti porą primityvaus folkloro muzikantų, Vinterį ir Kolderį.