Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Kaip suprantu, transformuoti planetą pasisekė.

Moteris keistai jį nužvelgė.

— Jūs per daug ramiai reaguojate.

Vinteris atsisėdo ir gūžtelėjo.

— Sukrėtimą patiri tiktai po pirmojo karto.

Juodasis, pakaruokliškas humoras… bet taip juokavo žmonės, kurių jie negalėjo pakarti.

Kolderis pasimuistęs apsivertė. Ranka, kaip ir buvo galima tikėtis, nuslydo iki slėpsnų. Tarsi įsitikinęs, kad visi organai veikia nepriekaištingai, jis atsimerkė ir sumirksėjo. Moteris jau stūksojo pasvirusi virš Vinterio kolegos. Tas ją permetė geidulingu žvilgsniu, plačiai išsišiepė parodydamas, jog per atgaivinimo procesą mažų mažiausiai pagerėjo jo dantys.

— Nesisėskit, — įspėjo moteris.

— Aš niekur neskubu. — Akys sužibo ryškiau.

Antrajam atgaivintajam ji irgi įteikė umaminės arbatos. Norėdamas paragauti gėrimo, Kolderis atsiplėšė nuo stalo, bet ūmai išvydo Vinterį ir vos neišmetė puodelio.

— Man derėjo susiprotėti, — tarė Andrėjai. Nuleidęs puoduką pakėlė ranką sau už sprando, užčiuopė stuburo išlinkį. — Prakeiktas ankilozinis spondilitas taip pat nepranyko, — apmaudžiai pridūrė. — Slankstelio uždegimą galėjote pašalinti. — Kolderis gurkštelėjo skysčio. — Kartu pradanginti ir jį.

Vinteris nukorę kojas nuo stalo.

— Aš taip pat džiaugiuosi tave matydamas.

Kolderis kreivai nusišypsojo, iškėlė puodelį.

— į sveikatą. — Jis apsižvalgė. — Kautynės, manding, vienaip ar kitaip užsibaigė. — Po pauzės paklausė: — Na, kas laimėjo?

Nepažįstamoji pašaudė akimis į atgaivintuosius. Ji iš tikrųjų buvo neapsakomai graži. Bet veidas taip aiškiai spinduliavo sąmyšį bei nusivylimą, jog apatinė lūpa net virpėjo. Vinteris mažne užsigeidė ją paguosti.

— Mes tikėjomės ne to, — prabilo moteris. — Jūs tikrai esate Vinteris ir Kolderis? Muzikantai?

— Aha.

— Garsieji Vinteris ir Kolderis? Sugrįžėlių didvyriai? Žymieji meilužiai?

Vinteris matė, jog kolega, kaip ir jis, perprato gąsdinančią tiesą.

— Kad aš nusprogčiau, — sumurmėjo Kolderis. — Mes tapome istoriniais veikėjais.

— Legendiniais.

— Būtent. — Kolderis vyptelėjo, atsisėdo ir tebegerdamas arbatą nuleido kojas nuo gulto.

— Kuo jūs vardu? — pasiteiravo Vinteris moters, idant toji galėtų nukreipti žvilgsnį kitur.

— Andrėja Al-Kajed. — Ji aplaižė savo lūpas. — Manau, reikėtų iškviesti prodiuserį.

Jokiomis akivaizdžiomis ryšio priemonėmis Al-Kajed nesinaudojo, bet po akimirkos tolimajame kambario gale atsivėrė durys, ir per slenkstį žengė aukštas vyriškis ilgais, juodais plaukais, lyg akademikas pasidabinęs žalia, šilkine mantija, kuri pridengė iš pažiūros darbines džinsines, žalvarinėmis sagtimis nusėtas kelnes. Vinteris nė nenustebo pamatęs, jog atėjūnas neįtikėtinai išvaizdus — dailius bruožus paryškino tamsios akys, ne ką šviesesnis gymis, iškili nosis. Jis sustojo šiek tiek atokiau nuo stalų ir su plačia šypsena veide įsistebeilijo į abu vyrus.

— Aš esu Bendžaminas Ben-Amis. — Prisistatęs linktelėjo moteriškei. — Dėkui, Andrėja. Jie atrodo geros formos.

— Ir jaučiasi normaliai. — Moteris atsitraukė, gestu pakvietė prodiuserį prieiti arčiau, tarytum sakydama „perleidžiu porelę jums”. Ben-Amis prisigretino prie stalų kojūgalių, trykšdamas savininkišku pasididžiavimu. Tokią išraišką Vinteriui teko regėti ne kartą, ir nieko geroji nežadėjo.

— Ponai, leiskite jus pasveikinti sugrįžus.

— Ačiū, — atsiliepė Kolderis, — bet verčiau liaukitės pliurpęs niekus. Paaiškinkit, kur mes atsidūrėme, ir ko jūs norite.

Juodaplaukis ilgšis nė kiek neįsižeidė. Kaip ir Andrėjos Al-Kajed, prodiuserio veidas išdavė jausmus, ir šiuo momentu jame atsispindėjo baiminga pagarba, tarsi abejonėmis dėl atgaivintųjų egzistavimo Ben-Amis būtų atsikratęs tiktai dabar, išgirdęs Kolderio balsą. Vėlgi, kaip ir asistentė, į klausimą jis neatsakė.

— Mes atgaminome ir senus jūsų apdarus, — pareiškė. — Juos dėvėdami, esu tikras, jausitės patogiau.

— Velniai žino. — Kolderis dar sykį gašliai pažvairavo į Al-Kajed. Nepaisydami aistringo žvilgsnio, vyras ir moteris atitempė ratuotą stalą su dviem drabužių krūvelėmis, įstūmė jį tarp gultų. Vinteris, nusileidęs ant grindų, atpažino savo apdarus ir ėmėjais rengtis. Apranga stulbino autentiškumu. Dėmėtus džinsus, vietomis praplysusius marškinėlius, trūkio linijomis išvagotus aulinius bei odinį švarką, regis, nužiūrėjo nuo nuotraukos, atspausdintos ant paskutinio jų albumo viršelio. Kolderis įsisupo į nuosavus drabužius, įspraudė kojas į kaubojiškus batus. Dėl aukštų kulnų buvo augesnis, bet išstypęs, žinoma, neatrodė.

— Jeigu iš mūsų tikitės dėkingumo ar nuostabos, jūsų lūkesčiai nepasiteisins, — į Ben-Amį kreipėsi jis. — Mirtis neturi nieko bendra su liga, kurią galima išgydyti. Sirgdamas bent jau žinote, kas vyksta, o dabar… — Kolderis dirstelėjo į kolegą, prikando apatinės lūpos kampelį. Sušnarpštęs tūžmingai įsistebeilijo sau po kojomis ir kumščiu smogė į stalą. — Šūdas, šūdas, šūdas.

Labiausiai sukrečia ne tai, kad grįžai iš numirusiųjų, pagalvojo Vinteris, o mintis, jog su gyvybėmis atsisveikino tiek daug kitų pažįstamų žmonių. Kaip po bet kurio traumą sukeliančio įvykio, nepameni, kas nutiko prieš pat mirtį. Jis pats viso labo atsiminė, kaip žingsniavo pagrindiniame Priešingybės metropolitene dėl nieko nekvaršindamas galvos, tejausdamas miglotą nerimą, kurį žadino kasdien nuožmėjančios rietenos, o paskui netikėtai atsimerkė ir išvydo žavingą, bet pasigėrėjimo nerodantį veidą.

— Na, pasakokit, — tarė Vinteris.

— Eikšekit prie lango, — paragino prodiuseris.

Jie nusekė paskui Ben-Amį ir Al-Kajed — basi šlepsėjo per tvirtas medines grindų lentas, šonais braukė dulkes nuo kambarį už— kimšusių baldų ir nesuvokiamos paskirties mašinų. Pakeliui link lango turėjo atidžiai žiūrėti, kur eina, todėl panorama atsivėrė prieš akis visiškai netikėtai. Muzikantai sustingo šalia palangės, pritrenkti įsispoksojo laukan. Apačioje, maždaug už šimto metrų, vingiavo gatvė, pilna pribloškiančiai mitriai zujančių transporto priemonių. Ji užsibaigė ties parku, žolėtų kauburių, upokšnių, krūmų ir aukštų medžių zona. Šen bei ten stiebėsi grakščios, iš pirmo žvilgsnio kažkaip supintos struktūros, kurias jungė siūbuojantys, kabantys tiltai. Kitapus parko, įmantriomis konstrukcijomis užpildytame dangaus fone, kyšojo daugiau pastatų. Namų ir medžių atžalynų spiečiai driekėsi, kiek akys užmatė. Už jų mėlynavo dausos, padailintos baltomis plunksninių debesų sruogomis. Aukštybėse lakiojo ir į žemutinius lygius it paukščiai smigdavo anksčiau nematyti orlaiviai, kurių sparnai taip žaibiškai vibravo, kad išskydo jų kontūrai.

— O, Dieve, — numykė Kolderis. — Tai yra velnias.

— Kaip visada poetiškai iškalbingas, — įgėlė kolega.

Kiekgi laiko praėjo? Vinteriui gyvam esant, Marso transformavimas buvo ką tik prasidėjęs ir turėjo užtrukti ne vieną šimtmetį. Kad ir kaip sparčiai žmonės plušėjo, pažangą stabdė neįveikiami fiziniai suvaržymai. Nuo jų mirties prabėgo labai daug metų, o iš pažįstamų beveik arba visiškai nieko nebeliko, jeigu čionykščiai taip primiršo ir iškraipė abiejų gyvenimo smulkmenas, jog bičiulius ėmė laikyti meilužiais. Šitą tiesą Vinteris įsisąmonino be jokio apsimestinio kuklumo. Vis dėlto nuo įrodymų, badančių akis, sekundę jautė, kaip linksta keliai. Staiga suvokė, kad stovi užsimerkęs, visu kūnu remiasi į palangę. Praplėšė vokus ir liūdnai pažiūrėjo į Kolderį. Daugas linktelėjo, kietai sučiaupęs lūpas.