Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Stilius pasižymi dideliu plastiškumu, — atsisėdusi pareiškė.

Karlail įsitaisė ant plastikinės sėdynės ir apsidairė. Kol kas savo vietas užėmė ne visi, nemažai žmonių tiesiog stypsojo ir varstė sceną rimtais žvilgsniais. Matyt, užkietėję, ilgalaikiai grupės gerbėjai. Likusią žiūrovų dalį sudarė tipiški Naujosios Pradžios gyventojai, rodos, iš žemesnio sluoksnio negu tie, kurie dalyvavo per didįjį jos priėmimą. Tyrinėdama užnugarį, Karlail atpažino kelis veidus: naujienų analitiko, aktoriaus Kovalskio ir Šlaimo, sėdinčio už poros eilių. Buvęs šeimynykštis jos nepastebėjo. Mergina skubiai nusisuko.

Po velnių, k sjis čia veikia? Kelioms sekundėms vaizduotė persijungė į audringos paranojos režimą. Aprimusi Karlail prisiminė, kad profesorius, šiaip ar taip, kilęs iš tos pačios epochos, kaip ir Vinteris su Kolderiu. Nenuostabu, jog užsigeidė pamatyti bei išgirsti žmonės iš penkto 21 amžiaus dešimtmečio. Galbūt netgi juos dievino. Kosminės gelmės kantri — apkiautėlis moksliukas buvo pakankamai apgailėtinas, kad mėgtų tokio stiliaus muziką.

Ant scenos išdygęs, trijų dalių kostiumą ir mėlynus džinsinius marškinius dėvintis, rankoje butaforinį mikrofoną gniaužiantis vyriškis paprašė pasitikti velionius Vinterį bei Kolderį. Visi pakilo iš savo vietų — arba, jeigu jau stovėjo, įniko strykčioti — ir sukėlė ovacijas. Netrukus, nešini gitaromis, pasirodė abu muzikantai. Jie pamojo žiūrovams, sumostagavo instrumentais ir nusišypsojo. Nors apšvietimo kontrastas veikiausiai suliejo minią į visumą.

Vinteris, įsisupęs į juodą odinį, baltus marškinėlius dengiantį švarką, užsitempęs dėmėtus džinsus, avintis rudus aulinius, stiebėsi beveik į dviejų metrų aukštumas, turėjo siaurą nosį ir plačią burną, žvalgėsi prisimerkęs, tarytum akis nuolat spigintų ryški šviesa. Tris dienas neliestų barzdaplaukių ražienos jo bruožams suteikė niauriai grėsmingą, kone demonišką išraišką. Ant pečių, iškilusių virš plačios krūtinės, krito ilgi, glotnūs plaukai. Gerokai žemesnio Kolderio ūgis siekė ne daugiau kaip metrą penkiasdešimt centimetrų, nes tarp menčių jo stuburas išsilenkė į kuprą. Mažylis laikė galvą aukštai pakeltą, nepaisydamas savo pakumpimo, ir žibančiomis, atviromis akimis smalsiai šaudė į auditoriją. Švariai apskustas, simpatiškas veidas prikaustė aplinkinių žvilgsnius. Dėl laikysenos — galūnės buvo įprasto ilgio, bet neįtikėtinai stiprios — jis truputį priminė beždžionę. Pats vilkėjo baltus, medvilninius prasegtus marškinius be apykaklės ir juodą švarką.

Kolderis užšoko ant aukštos kėdutės, idant ūgiu prilygtų Vinteriui, tuomet abu vyrai trumpam palinko vienas prie kito, suderino gitaras, krepštelėjo butaforinius, ant pastovų pritvirtintus mikrofonus. Už jų į sceną vorele atėjo tuzinas moterų, pagalbinių dainininkių, sukėlusių antrą plojimų bangą. Jos dėvėjo identiškus, aptemptus, į astronautų kombinezonus panašius drabužius, kurie stulbinančiai skyrėsi nuo gerbėjų aprangos ir kažkaip nesiderino su koncerto fonu.

Vinteris, perbraukęs stygas, sugrojo kelis pradinius taktus ir ėmė dainuoti šiurkščiu, nelavintu, bet apie didelę patirtį bylojančiu balsu. Kolderis traukė klasikinės mokyklos išugdytu baritonu. Raižų jo partnerio bosą melodingai papildė švelnios moterų choro trelės.

Sulig paskutinėmis eilutėmis klausytojai nusijuokė, o Karlail vyptelėjo suvokusi, kad muzikantų pavardės šiurpiai tarpusavyje derinosi: Vinteris ir Kolderis [6] Žiema (angį. winter), šalčiau (škot. — caulder) , o taip. Visų užuominų, įpintų į posmus, neperprato, bet jautė, kaip žodžius bei garsus atmiešė žvarba. Jie porino apie draugus, konkuruojančius dėl moterų, muzikos ir, ko gero, politikos, pati daina skambėjo it baladė apie seniai mirusius žmones.

Vyrai apsimainė šypsenomis ir demonstratyviai paspaudė viens kitam rankas. Vinteris pasakė kalambūrą, susijusį su miesto pavadinimu, tačiau repliką užgožė aplodismentai. Po pauzės porelė uždainavo apie asteroidų rūdkasius.

Vėliau per auditoriją nuaidėjo daina apie JV okupacinių pajėgų kareivius, pavadinta „Gigantiški driežai iš kitos žvaigždės”, ją lydėjo kelios banalios meilės baladės, kurios jiems, regis, daug ką reiškė. Porelė baigė koncertą uždegančiu, bet nykiu sugrįžėlių himnu „Didžiaisiais Senaisiais”:

Šnairuodama Karlail pamatė, kad Žako Armando veide atsispindi jos reakcija. Na, ir klaikybė, bet klausytojams tie posmai patiko. Vinteris su Kolderiu išklausė ovacijų, pamojavo bei nupėdino į užkulisius, tačiau, žiūrovams reikalaujant pakartojimo, netrukus sugrįžo. Jiedu kartu su pagalbinėmis dainininkėmis nusilenkė, ir scena aptemo. Kai šviesos priblėso, Vinterio akys nuslydo eilėmis, sekundei smigo į Karlail vietą. Galų gale visi pasišalino. Iš garsiakalbių pasruvo įrašyta muzika — saldžios, smuiku čirpinamos folklorinės melodijos. Atėjo metas pobūviui.

Vinteris panardino galvą į vandenį, atsitiesė ir kruopščiai apsišluostė. Greta stovintis Kolderis atliko tą pačią procedūrą. Jie nušveitė rankšluosčius šalin, susižvalgė ir ryžtingai išdrožė iš mažutėlio persirengimo kambario, tarytum ketindami pasitikti neišvengiamą likimą. Stoginės užkulisius atstojo medinėmis grindimis nuklota zona, kurioje, prie baro bei spiečiaus stalų, rūkė, uostė garus ir gėrė maždaug šimtas žmonių. Svečiai lūkuriavo jau dvidešimt minučių, o tiek laiko užteko, kad jie įsitrauktų į pokalbius ir nė nepastebėtų pasirodžiusių muzikantų.

Porelė priartėjo prie pirmo stalo, pakluso energingiems raginimams prisėsti. Įsitaisė šalia trijų vyrų bei dviejų moterų, apsirengusių taip, lyg būtų ką tik nužengę nuo senųjų albumų viršelių. Vinteris nukreipė žvilgsnį į Kolderį, nežymiai virptelėjęs akies voku atkartojo bičiulio gestą ir užsiėmė rimtais darbais — ištikimų gerbėjų džiuginimu. Gurkšnodamas alų, atsakydamas į klausimus, kuriuos girdėjo tūkstančius kartų, pats pateikdamas klausimus, kurių atsakymai išdulkėdavo iš galvos anksčiau, nei pašnekovai sugebėdavo juos užbaigti, jis suvokė, kad mėgaujasi vakarėliu. Karjeros pradžioje po koncertų tiesiog atsipalaiduodavo draugų ir giminaičių rate. Vėliau muzikantus ėmė varginti menami bičiuliai iš nepažįstamųjų rato, tačiau tokios iškrovos reikėdavo po kiekvieno pasirodymo. Antraip, pasprukę iš pobūvio, jie po vieną arba drauge nusigertų bei susipeštų. Retsykiais nutikdavo ir taip.