Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Vinteris su Kolderiu persikraustydavo prie kito staliuko kas dešimt minučių, atsisveikindavo su grupelėmis svečių, demonstruodami tariamą apgailestavimą, bet apimti palengvėjimo. Pora sutiktų žmonių žavėjosi jų melodijomis dar Saulės sistemoje, bet muzikantai nė vieno asmeniškai nepažinojo. Po trečio ar ketvirto perėjimo susitiko su Šlaimu, kuris paspaudė jiems rankas ir atsisėdo skeptiškai iškreipdamas lūpų kamputį. Jis priklausė ne draugų ar gerbėjų, o savotiškų vietinių įžymybių gretoms.

— Malonu su jumis susipažinti, — tarė Vinteris.

— Išties? — nustebo Šlaimas. — Nelaikote manęs gigantišku driežu iš kitos planetos? Arba zombių išpera?

— Žinoma, ne! — priblokštas atsakė muzikantas. — Jėzau, aš tikrai taip negalvoju. Mums nerūpi, kokią pusę jūs palaikėte.

— Amerikoje pardavėme daugybę albumų — įsiterpė Kolderis. — Ir satelitinėse jos valstybėse, — pridūrė, nors pastaba nieko nesudomino.

— Visa tai jąu praeityje, — atidžiai rinkdamas žodžius, patikino Vinteris. — Pavyzdžiui, Kolderis… jis jautė prielankumą sumautiems… reformatoriams. Bet kas buvo, tas pražuvo.

Šlaimas kryptelėjo galva į užnugarį.

— Kaip matau, jūs pasikvietėte nemažai sugrįžėlių.

Vinteris patrūkčiojo pečiais.

— Šiais klausimais kreipkitės ne į mane. Tuos žmones į svečių sąrašą įtraukė Ben-Amis. — Jis žvilgsniu pasekė, kur rodė profesorius. — O taip, generolą Džeiką pažįstame. Nekantrauju vėl su juo susitikti.

Armandui draugiją palaikė Kovalskis, Al-Kajed, Ben-Amis, anksčiau nematyta moteris ir Karlail. Kaip ir anuomet, kai pastarąją išvydo pirmoje žiūrovų eilėje, muzikanto širdį sudrebino virpulys. Ji dėvėjo ilgą balzganą suknelę, tarsi nukopijuotą iš parusvėjusios, senųjų vakarų apdarus vaizduojančios nuotraukos. Veido bruožai buvo tokie saviti, kad jų niuansus sunkiai sekėsi įsiminti, bet niekaip nepavyko užmiršti. Akistata su ja visada prilygs staigmenai.

(Ei, kas pakurstė šitą mintį?) Vinteris sumirksėjo ir krestelėjo galva.

— Atleiskit, ką sakėt? — perklausė.

— Sakiau, kodėl džiaugiatės su manimi susipažinęs? — dirgliai pakartojo Šlaimas. — Tik apsieikime be banalių mandagybių.

— Ką gi… — muzikantas pasistengė prabilti kuo malonesniu balsu. — Jūs žadinate lūkesčius, kad atgaivinti galima ir kitus žmones.

— Jis gūžtelėjo. — Nors vilties nėra daug.

Į priekį pasviro šalia profesoriaus sėdinti moteris.

— Jūs išlikote sugrįžėliu, — tarė, tik neaišku, klausiamu ar kaltinamu tonu. Vinteris pažvelgė į keistai kerinčią gražuolę. Išsipuošusi rensesanso mugės apdaru ji priminė aktorę, vaidinančią piktavalę Medičių epochos hercogienę. Turbūt šnipinėjo Jungtiniam vadų komitetui. Mažai trūko, kad jis būtų prajukęs.

— Na, aš tebetikiu, kuo tikėjau prieš… mano požiūriu, prieš porą savaičių. — Vinteris vėl patraukė pečiais. — Dabar mes gyvename kitokiame pasaulyje. Kai pasirodys virššviesiniai laivai ar atsivers kirmgrauža, kiek suprantu, galėtume nuskristi atgal į Žemę. Nežinau, kokios politinės tendencijos įsitvirtino paskutiniu metu, bet senosios bėglių ir sugrįžėlių rietenos nugrimzdo į praeitį. Jų vaidai nebeverti dėmesio.

— Juk niekas nesiteirauja, ar Šlaimas liko sionistu, — neva paslaugiai ir įžvalgiai pastebėjo Kolderis.

— Ak, tu, šunsnuki! — užsiplieskė profesorius. — Sušiktas euroslunki!

Vinteris nuleido ranką ant kolegos peties.

— Štai dar vienas, jau užsibaigęs karas, — švelniai pasakė. — Mes visi per jį žuvome, teisingai? Kiekvienas savaip. Pamirškime senas nuoskaudas, pamirškime. — Išlaukęs tinkamo momento, pakilo nuo kėdės, santūriai atsisveikino ir pajudėjo link kito, bet ne gretimo stalo.

— Žinai, sutrauka, kartais mielai tave pasmaugčiau, — tarė Kolderiui.

Iki Ben-Amio staliuko jiedu nusigavo apytikriai po valandos, tarytum užsigeidę geriausią pasitaupyti pabaigai. Vinteris įsitaisė prie Liusindos Karlail, bičiulis jį pervėrė rūsčiu žvilgsniu ir atsisėdo prie Andrėjos Ak-Kajed, kuri nūnai buvo nusiteikusi gana draugiškai mažylio atžvilgiu.

Bet iš pradžių jie kreipėsi į Žaką Armandą.

— Stačiai neįtikėtina, kad vėl su jumis pasimatėme, — prabilo Vinteris.

— Tiesą sakant, aš nepamenu, jog mes buvome susitikę, — prisipažino generolas. — Juodojo pjautuvo klinikos buvo užkimštos lavonais.

Kolderis atsiduso, rankoje pavartė cigaretę.

— Aha, ir jūs asmeniškai visus, vieną po kito, pasveikinote atgavus gyvybę.

— Vykdžiau kasdienes pareigas, — atsakė Armandas. — Kad pakeičiau nuotaiką. Žinoma, kaip atlikėjus, aš puikiai jus atsimenu. Jūsų dainos kokybės prasme nesuprastėjo. Vėl jų klausydamasis išgyvenau nepamirštamus potyrius.

Jo žmona, Žaneta, nusijuokė.

— Kitaip tariant, jūsų melodijos, kaip ir anksčiau, jam nepatinka.

Žakas Armandas, pakreipęs lūpų kampučius viršun, truktelėjo pečiais.

— Ką galiu pasakyti? Aš mėgstu klasiką.

— Skoniai skiriasi. Man asmeniškai labiau prie širdies romantika.

— Vinteris nusišypsojo ir atsigręžė į Karlail. — Kaip ir jums, jei neklystu.

Moters veide nušvito ironiškas vypsnis.

— Prisiderinau prie mados. — Nagais perbraukusi suknelės nėrinius, pridėjo: — Čia ne mano stilius.

Muzikantas energingai sukinkavo galva.

— Aha, jis pernelyg, hmm… kuklus. Bet jums neblogai tinka. — Ne, taip pliaukšdamas nieko doro nepeš. Bet dabar Vinteriui viso labo norėjosi grožėtis jos veidu. — Beje… — jis leptelėjo pirmą ant liežuvio galo nuslydusią kvailystę, — …ar kada lankėtės Žemėje?

— Taip.

Abu atlikėjai vieningai, nerišliai sušūkčiojo.

— Tikrai? — išsižiojo Vinteris. — Kokia ji?

Karlail sekundei nukreipė žvilgsnį į Armandą, vėl pažiūrėjo į aukštaūgį muzikantą.

— Nuostabi, — atsakė. — Pamažu atsigauna. Lyginat su Žeme, transformuoti pasauliai, netgi Euridikė, atrodo pustuščiai. Skurdūs, suprantat?

— Aha, suprantu. O kaipgi žmonės?

— Ir mašinos? — pridūrė Kolderis.

— Na, žmonių daugėja. Jų skaičius išaugo iki milijardo. Kalbant apie mechanizmus… tie nesiautėja. Kurie nevirto nuolaužomis, tiesiog kiurkso vienoje vietoje ir gaudžia.

— Jūs įveikėte karo mašinas? — pasitikslino Kolderis.

— Ne visai. Jos paliko mus ramybėje. Galbūt išeikvojo kurą, o gal iš vidinių sistemų kažkas pranyko.

— Mes svarstėme, ar įmanoma, na, žinote, pasirūpinti sugrįžė— liais. Atgaivinti juos, kaip jūs prikėlė aną… — Vinteris dūrė nykščiu virš savo peties, tiesiai į Šlaimą.

— Tą šmikį? Aha, turbūt. Bet gali kilti problemų. — Pasvirusi mergina tyliai kreipėsi į abu muzikantus ir, ko gero, į Armandą. — Žemėje vietos apstu, ar ne? Ten negali dominuoti jokios valstybės.

Jau nebe! Mes, tai yra Karlailų klanas, užvaldėme kirmgraužų raizginį senais laikais ir iki šiol jį kontroliuojame. Bet visko į savo rankas neprigriebėme. Postžmonių technologijos atiteko Šviečiamojo amžiaus riteriams, kuriems nepatinka, kai kiti bando jas apšniukš— tinėti.

— O… — nutęsė Kolderis. — Vadinasi, mums reikėtų pašnekėti su jais.

Karlail suglumo.

— Ne, ne, — papurtė galvą. — ŠAR negrąžintų žmonių iš numirusiųjų, net jei pajėgtų. Tiki, kad atgaivintuosius persekiotų bloga karma.

— Velniava. — Vinteris atsilošė. — Žodžiu, padėtis beviltiška.

— Ne, nieko panašaus. — Ji palinko dar arčiau. Vinteris užuodė muskusinį kūno aromatą, sklindantį nuo Karlail, sumišusį su senienos kvapu, kuriuo atsidavė pagal originalą sukurtos suknelės audinys. — Matot, Žemėje mums niekada nereikėjo mesti iššūkio riteriams. Kaip sakiau, ten erdvės pilna. Tačiau mes sugebėtume išstumti juos iš bet kokios teritorijos… ir pakankamai ilgam laikotarpiui, kad į perimtą vietovę pasiųstume kelis žvalgybinius transporterius. Nenoriu pateikti jokių garantijų, bet galiu užtikrinti, jog pabandysime.