Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Aha, savu metu ir kitoje vietoje. — Ji nusišypsojo, aiškiai nekantraudama pakeisti temą. — Kiek supratau iš tavo paplepėjimo su bičiuliu aktoriumi, Žakas Armandas atgaivintas. Vadinasi, dalyvavo lemiamame kare?

— Tau neminėjo? — Hofmano antakiai pašoko aukštyn. — Jis pernelyg kuklinasi. Gal net drovisi. Kadaise buvo svarbus armijos šulas, dabar vadovauja gynybiniam pulkui, kuris iš esmės prilygsta parko prižiūrėtojų būreliui.

— Nejau čia egzistuoja rimtesnės pajėgos?

— Taip. Tarkim, kosmoso apsauga arba vietinė policija. Jungtinis vadų komitetas jo neprileidžia nei prie vienos, nei prie kitos.

— Karas, nusikaltimai ir politika, — vyptelėjo Karlail. — O aš, visur tematydama turtuolius, galvojau, kad jūs sukūrėte utopiją.

— Negi jūs neturite galybės mašinų?

— Turime, be abejo. Bet mums tenka…

— …peštis dėl kitų dalykų. Kaip ir mums.

— Tai ne visai tas pats…

— Argi? — jis nusijuokęs apsidairė. — Gal ir ne. Bet, žinai, mūsų planetoje yra posakis: „Grumtynės tapo žiaurios, nes statymai — labai menki.“ Visiems, patekusiems į banketų salę, iškilti padėjo nuožmi tarpusavio konkurencija, kuriai per daug įsišėlti neleidžia baimė susiteršti gerą vardą. — Susiraukęs apžiūrėjo minią. — Pažvelk į aną moterį…

Karlail pakreipė galvą.

— Tą?

— Ne, kitą, blondinę… lyg ir rausvai apsirengusią… velniai griebtų, nejau tapau daltoniku… su vyšnine laisvo kirpimo suknele .

— Aišku.

— Tai štai, praėjusį mėnesį ji…

Karlail kantriai klausėsi, tinkamais momentais, kaip pati vylėsi, plačiau prasižiodama ir išplėsdama akis, nujausdama, jog Hofmanui ne vien maga papasakoti įdomią istoriją, bet ir knieti, anot jo, „suteršti gerą vardą“. Kažkurią akimirką ji išsiblaškė, nukreipė dėmesį į sienos ekranus ir netikėtai suvokė gebanti suprasti, ką kalba žmonės.

— …artėja…

— …prie baro…

— …netrukus…

— …įdomu, ką ji pasakys…

Staiga daugumoje ekranų pasirodė pati Karlail su Hofmanu — pastarojo lūpų virpesiai sutapo su tariamais žodžiais. Porelę apspito kameros, dūzgiančios kaip piktos bitės, o viename iš ekranų nušvito atvaizdas vyriškio, kuris ryžtingai žirgliojo pro besiskiriančią minią. Atsigrįžusi mergina pamatė, jog nepažįstamasis artėja link jos. Kresnas vyriškis aukšta kakta ir juoda, tankia plaukų kupeta, siūbavo kaip nuožmus mušeika, pasirengęs bare įsivelti į peštynes. Jis vilkėjo juodą kostiumą, tačiau bendrą įspūdį gadino rinkinys šratinukų, kyšančių iš viršutinės švarko kišenės. Žvelgdama tiesiai į atėjūną, ji nuslydo nuo baro kėdutės. Žaliūkas sustojo priešais, bet kurį laiką tebesvyravo ant kulnų.

— Labas vakaras, Liusinda, — pasisveikino.

Karlail atpažino balsą.

— Labas vakaras, profesoriau Šlaimai.

Už buvusio šeimynykščio nugaros moters atvaizdas nebyliai ištarė tuos pačius žodžius. Kameros transliavo akistatą visam pasauliui, rodė ją. tiesioginiame eteryje. Erdviojoje salėje tarytum fiziškai įsiviešpatavo tyla. Karlail giliai įkvėpė ir pasistengė prašnekti amerikietiška maniera.

— Aš žinau, kad mane pakišo. Tiesiog norėjau visus perspėti. Tebūnie, Šlaimai, rėžk, ką ketinai sakyti.

Hofmanas, dirstelėjęs į pašnekovę, energingais gestais patikino, kad jis čia niekuo dėtas, ir žengė atatupstas. Kosmetologas, ko gero, iš tikrųjų niekaip neprisidėjo prie susitikimo.

Šlaimas ištiesė ranką į šoną, palaikė ją, kol kažkas įbruko bokalą. Nurijo gurkšnį alaus, padėjo jį ant baro ir plaštaka nusišluostė lūpas.

— Ak, kaip skanu, — pareiškė. — Paskutinį kartą gėriau beveik prieš tris šimtmečius. Liusinda, kiek tau metų?

— Dvidešimt ketveri.

— Tavo skafandre pratūnojau aštuonerius. Atsidūriau ten, kai tau suėjo šešiolika. Et, žavingieji šešioliktieji. Tau mane padovanojo sumauto gimtadienio proga.

— Mes su tavimi elgėmės sąžiningai, — atšovė ji. — Suteikėme tau padorų virtualios realybės paketą. Savo skolą būtum atidirbęs per kitus dešimt metų.

Šlaimas vėl išlenkė alaus mauką.

— Galiu tave užtikrinti, kad padorus virtualios realybės paketas neatstoja tikro gyvenimo. Nekuoktelėjau tik todėl, jog domėjausi proto pastangų reikalaujančiomis sritimis. O kas nutiktų individui, kurio interesai kitokie?

— Velniai rautų, pats gerai žinai, neintelektualių žmonių virtualybėje nelaikome. Kokia iš to nauda? Jei būtum praradęs vieną šulą arba pasinėręs į gilią depresiją, mes būtume tave perkrovę. Tad apseikime be pagraudenimų.

— Problemų kelia ne blogas elgesys, o vergija, — tarė Šlaimas.

— Atsiknisk. — Karlail nukreipė žvilgsnį į artimiausią ore kybančią kamerą. — Ar žinote, kur mūsų bičiulis susidomėjo proto pastaugti reikalaujančiais dalykais? Tel Avivo universitete, Kompiuterijos katedroje! Jis iš dalies atsakingas už Negailestingą Pagrobimą. Čia stovi prakeiktas karo nusikaltėlis. Tegu džiaugiasi, kad jo nenutrenkėme atgal į pragaro skylę. — Moteris atsisuko į Šlaimą, dūrė į žaliūką pirštu. — Tu mums skolingas. Aš sakiau, jog tau dovanosiu laisvę, ir pažadą tesėsiu. Tebūnie, keliauk, kur širdis geidžia. Bet jeigu ne mes, tu iki šiol kiurksotum elektronuose, dūlančio oro zondo procesoriuje, Šiaurės Vainiko Ro B. O kas tave ten nugrūdo? Kas, jei ne postžmogiškas suvokimas, kad fizinis originalas buvo kietaširdis, savanaudiškas, nemalonus moksliukas. Tikėjausi, jog per įkalinimo laikotarpį tu apmąstyti ir pakeisti būdą, bet, matyt, suklydau. Šiaip ar taip, dėl perauklėjimo didelių vilčių nepuoselėjau. Man labiau prie širdies žalos atlyginimas — o taip, už pridarytas eibes turėtum sumokėti su kaupu, — ir aš nė kiek nesigėdinu to pripažinti.

— Liaukis skiedusi, — gan ramiai atsiliepė Šlaimas. — Negailestingas Pagrobimas mane užklupo netikėtai, kaip milijonus kitų. Nejau kompiuterių mokslininkai kolektyviai atsakingi už katastrofą? Tavoji nusikaltėlių šeimynėlė jau daugelį kartų panašiai teisinasi, kodėl pavergia kiekvieną įrašą arba sąmoningą DI, prie kurio prikiša savo purvinus nagus. Taip malsite liežuviais ir užgriuvę Euridikę. — Šįkart kreiptis į kamerą atėjo eilė Šlaimui. — Pasiteiraukite jos, kokią kompensaciją Karlailai ruošiasi iš jūsų išpešti, kokią sąskaitą pateiks už nuostolius, patirtus per lemiamą karą. Dėl to, kas įvyko, jaučia apmaudą, bet visuomet galvojo, kad pasipriešinimo pajėgos žuvusios arba nepasiekiamos. Dabar jus surado. Jumis dėtas, išsigąsčiau. Arba pasiruoščiau kovai.

Palinkęs virš baro, Šlaimas vėl užsivertė bokalą. Na, kaip atsakysi, klausėjo veidas.

— Absurdas, — paskelbė Kalrail tiek buvusiam šeimynykščiui, tiek kamerai, pakibusiai virš jo peties. — Karlailų kompanija Euridikei neturi jokių pretenzijų. Mes viso labo atversime kirmgraužą, suteiksime jums judėjimo laisvę ir šansą užmegzti prekybinius santykius su kitomis kolonijomis. Už savo darbą imsime mokestį, žinoma, bet daugumai klientų mūsų tarifai neatrodo per dideli. Atsisakiusieji gali nevaržomai skraidyti virššviesiniais laivais. Iš kontaktų su likusia žmonija, esu tikra, išpešite tiek naudos, kad mūsų rinkliavai tereikės paaukoti smulkmę.

Ji bylojo tiesą, bent jau iš dalies, kurios užteko, jog žodžiai būtų tariami švaria sąžine, nuoširdžiai skambančiu balsu. Šlaimas ištuštino bokalą, nusijuokė Karlail į veidą ir pajudėjo į salės gilumą.

Žengęs artyn, Hofmanas švelniai ją pasuko į save.