Джон Гришэм - Pelikano dosjė

Antrą rudens sesijos dieną gatvės buvo tuščios ir ramios. Teisėjai savo darbo dieną praleido teismo salėje, klausydamiesi vieno po kito advokatų argumentų dėl sudėtingų ir gana nuobodžių bylų. Rozenbergas didžiąją laiko dalį pramiegojo. Jis trumpam atgijo, kai Teksaso generalinis prokuroras įrodinėjo, jog vienam mirtininkų kameros kaliniui reikėtų duoti vaistų, idant prieš sušvirkščiant mirtiną injekciją jis būtų šviesaus proto.

— Kaip psichiškai nesveiką žmogų galima nubausti mirties bausme? — nepatikliai paklausė Rozenbergas.

— Visai paprastai, — atsakė Teksaso generalinis prokuroras, — jo ligą galima kontroliuoti vaistais. Tad jam reikia tik sušvirkšti truputėlį vaistų, kad taptų sveiko proto, o tada sušvirkšti kitų, kad jis mirtų. Visa galėtų būti labai gražu ir konstituciška.

Rozenbergas kurį laiką moralizavo ir niurzgėjo, paskui išsikvėpė. Jo nedidukas invalido vežimėlis buvo kur kas žemesnis už masyvius odinius kolegų sostus. Seniokas atrodė gan apgailėtinai. Praeityje jis buvo tigras, nuožmus siaubūnas, suriesdavęs į ragą net apsukriausius advokatus. Bet dabar jau nebe. Jis pradėjo veblenti ir galiausiai užgeso. Generalinis prokuroras nusišiepė ir kalbėjo toliau.

Svarstant paskutinę šią dieną nuobodžią desegregacijos bylą iš Virdžinijos, Rozenbergas ėmė knarkti. Pirmininkas Ranjanas dėbtelėjo per teisėjų stalą, ir Džeisonas Klainas, vyresnysis Rozenbergo stažuotojas, suprato užuominą. Jis pamažėle patraukė invalido vežimėlį nuo stalo ir išstūmė iš salės, paskui sparčiai nurideno užpakaliniu koridoriumi.

Teisėjas atsipeikėjo savo kabinete, išgėrė piliules ir pareiškė stažuotojams norįs vykti namo. Klainas pranešė FTB, ir po kelių akimirkų, dviejų FTB agentų stebimas, Rozenbergas buvo įridentas į pusrūsio garaže pastatyto savojo miniveno galą. Slaugytojas Frederikas diržais pritvirtino vežimėlį ir seržantas Fergiusonas iš Aukščiausiojo Teismo policijos įsmuko prie miniveno vairo. Teisėjas neprisileisdavo artyn FTB agentų. Šie galėdavo sekti iš paskos savo automobiliu bei stebėti iš gatvės jo namą mieste ir džiaugtis, jog prisikasę taip arti. Jis nepasitikėjo farais, o dar labiau tais prakeiktais FTB agentais. Jam nereikia jokios apsaugos.

Džordžtauno Voltos gatvėje minivenas sulėtino greitį ir galiausiai atbulom įslinko į trumpą kiemo įvažą. Slaugytojas Trederikas ir faras Fergiusonas atsargiai įrideno teisėją į namą. Agentai savuosiuose valdiškuose juoduose „Dodge Aries“ stebėjo iš gatvės. Priešais namą žėlė mažutėlis plotelis vejos, ir jų automobilis stovėjo vos per kelias pėdas nuo paradinių durų. Buvo beveik 4-a valanda popiet.

Po kelių minučių Fergiusonas, kaip privalėjo, išėjo iš namo ir šnektelėjo su agentais. Prieš savaitę po ilgų ginčų Rozenbergas sutiko, kad popietėmis parvažiavus namo Fergiusonas tyliai apžiūrėtų kiekvieną kambarį viršuje ir apačioje. Tada Fergiusonas turėdavo pasišalinti, bet galėdavo sugrįžti lygiai 10-ą vakaro ir budėti lauke prie užpakalinių durų iki pat 6-os ryto. Niekam kitam, tik Fergiusonui tai buvo leista, ir šis jau pavargo nuo viršvalandžių.

— Viskas gerai, — pasakė jis agentams. — Manau, grįšiu dešimtą.

— Jis vis dar gyvas? — paklausė vienas agentas. Įprastas klausimas.

— Deja, taip. — Eidamas prie miniveno Fergiusonas atrodė pavargęs.

Frederikas buvo putlus ir silpnas, bet tokiam ligoniui prižiūrėti jėgos nereikėjo. Tinkamai sutvarkęs pagalves, jis iškėlė senioką iš vežimėlio ir atsargiai pasodino ant sofos, kur šis dvi kitas valandas nejudės snausdamas ir žiūrėdamas CNN. Frederikas užsitepė sumuštinį su kumpiu, prisikrovė lėkštę sausainių ir prie virtuvės stalo permetė akimis National Enquirer. Rozenbergas kažką garsiai murmėjo ir nuotolinio valdymo pulteliu perjunginėjo kanalus.

Lygiai septintą jo pietūs, kuriuos sudarė vištienos sultinys, virtos bulvės ir troškinti svogūnai, — poinsultinė dieta — buvo tvarkingai patiekti, ir Frederikas prirideno senioką prie stalo. Šisai spyrėsi valgyti pats, tad vaizdas buvo nekoks. Frederikas žiūrėjo televizorių. Jovalą sutvarkysiąs vėliau.

Devintą išmaudytas ir pižama apvilktas seniokas buvo kruopščiai apkamšytas apklotais. Lova buvo siaura, atlošiama — žalsvas, mygtukais valdomas karo ligoninės įrenginys su kietu čiužiniu ir atlenkiamais turėklais, kuriuos Rozenbergas užsispyrė laikyti nuleistus. Lova stovėjo kambarėlyje už virtuvės, kuris prieš pirmąjį insultą trisdešimt metų atstojo nedidelį darbo kabinetą. Dabar čia namų klinika, atsiduodanti antiseptikais ir tykančia mirtimi. Greta lovos riogsojo didelis stalas su ligoninės lempa ir bent dvidešimčia buteliukų su piliulėmis ant jo. Visame kambaryje tvarkingomis stirtomis buvo sukrautos sunkios, storos teisės knygos. Slaugytojas, atsisėdęs į atlošiamąjį krėslą visai prie pat stalo, ėmė skaityti iš kažkokio aplanko. Skaitys, iki pasigirs knarkesys — tai kasnaktinis ritualas. Skaitys pamažu, šaukdamas žodžius Rozenbergui, kuris gulėjo sustingęs, nejudėjo, tačiau klausėsi. Aplanke buvo byla, kuriai jis turės parašyti daugumos išvadą. Jis dėjosi į galvą kiekvieną žodį — kol kas.

Valandą skaitęs ir šaukęs, Frederikas pavargo, o teisėjas buvo bepradedąs snūduriuoti. Jis kilstelėjo ranką ir užsimerkė. Lovos mygtuku susilpnino šviesą. Kambarys liko bemaž tamsus. Frederikas atsistūmė nuo stalo, ir atlenkė krėslo atkaltę. Padėjo aplanką ant grindų ir užsimerkė. Rozenbergas knarkė.

Jis knarks neilgai.

Netrukus po dešimtos tamsaus ir tykaus namo viršutiniame miegamajame virstelėjo sieninės drabužinės durelės ir pro jas išsmuko Kemelis. Buvo su skaisčiai mėlynais riešų raiščiais, nailonine kepuraite ir bėgiko trumpikėmis. Ilgarankoviai marškinėliai, kojinės ir „Reebok“ sportbatukai — balti, taip pat su mėlynais apvadėliais. Tobulas spalvų derinys. Risnotojas Kemelis buvo švariai nusiskutęs, o po kepuraite labai trumpi plaukai dabar atrodė šviesūs, bemaž balti.

Miegamajame, taip pat ir koridoriuje, tvyrojo tamsa. Po „Reebok“ sportbatukų padais girgžtelėjo laiptai. Itin lieknas Kemelis buvo penkių pėdų bei dešimties colių ir nesvėrė nė šimto penkiasdešimties svarų. Nors ir įsitempęs, tačiau žengė lengvai, stengdamasis judėti greitai ir nesukelti garso. Laiptai baigėsi prieangyje, netoli paradinių durų. Jis žinojo, kad automobilyje prie šaligatvio sėdi du agentai, bet veikiausiai namo nestebi. Žinojo, jog prieš septynias minutes atvyko Fergiusonas. Girdėjo sklindantį iš užpakalinio kambario knarkimą. Laukdamas drabužinėje, jis pagalvojo, ar nesmogus anksčiau, prieš atvykstant Fergiusonui, kad netektų šio nužudyti. Žudyti nebuvo sunku, tiesiog atsiradęs dar vienas lavonas sukeltų rūpesčių. Tačiau jis klaidingai spėjo, kad prieš stodamas sargybon Fergiusonas tikriausiai užsuka pasitikrinti pas slaugytoją. Tokiu atveju Fergiusonas aptiktų skerdynes, ir Kemelis prarastų kelias valandas. Tad jis laukė iki dabar.

Tylutėliai nuslinko prieangiu. Virtuvėje silpna garų surinkiklio lemputė apšvietė ruošos bufetuko viršų, ir veikti tapo šiek tiek pavojingiau. Kemelis sukeikė save, kad anksčiau nepamatė ir neišsuko lemputės. Tokios klaidelės nedovanotinos. Jis pasilenkė po langu ir kilstelėjęs galvą pažvelgė į kiemą už namo. Fergiusono nebuvo matyti. O Kemelis žinojo, kad šis septyniasdešimt keturių colių ūgio, šešiasdešimt vienerių metų amžiaus katarakta sergantis agentas savuoju 0.357 kalibro „Magnum“ nesugebėtų pataikyti nė į daržinę.

Abu knarkė. Kemelis nusišypsojo sau ir pritūpęs tarpduryje greitai išsitraukė iš po apvynioto apie riešą elastinio tvarsčio 0.22 kalibro automatinį pistoletą ir duslintuvą. Prisuko prie vamzdžio keturių colių ilgio tūbelę ir nėrė į kambarį. Slaugytojas pakeltomis kojomis, nukarusiomis rankomis ir pražiota burna dryksojo giliai atlošiamame krėsle. Kemelis prikišo duslintuvo galą per colį nuo jo dešinio smilkinio ir trissyk iššovė. Rankos virptelėjo, pėdos trūktelėjo, bet akys liko užmerktos. Kemelis greitai pasilenkė per jį prie raukšlėtos blyškios teisėjo Eibrahamo Rozenbergo galvos ir suvarė į ją tris kulkas.