Джон Гришэм - Pelikano dosjė

Iš anglų kalbos vertė

Andrius Čeponis

Turinys

Padėkos

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

Išnašos

Skiriu savo skaitytojų komitetui:

žmonai bei neoficialiai redaktorei Renė,

sesėms Betai Brajant ir Vendei Grisem,

uošvei Libei Džouns,

ir savo draugui Bilui Balardui

Padėkos

Labai dėkoju savo literatūros agentui Džėjui Garonui, kuris prieš penkerius metus atrado pirmąjį mano romaną ir tol bandė jį parduoti Niujorke, kol galop kažkas pasakė „taip“.

Taip pat dėkoju savo redaktoriui, kartu ir draugui, Deividui Gernertui, kuris, be abejo, yra toks pat kaip ir aš beisbolo puristas; Stivui Rubinui ir Elenai Arčer bei kitiems šeimynykščiams Dabeldėjuje; taip pat „Dell“ leidyklos redaktorei Džekei Kantor.

Esu dėkingas tiems, kurie man rašė. Stengiausi visiems atsakyti, bet jeigu kuriam nors vienam ar dviem neatrašiau, prašau atleisti.

Ypač nuoširdžią padėką reiškiu Paskeguloje, Misisipės valstijoje, gyvenančiam puikiam teisininkui ir džentelmenui Raimondui Braunui; bičiuliui iš juridinio fakulteto Krisui Čarltonui, pažįstančiam Naujojo Orleano gatveles; draugužiui iš Oksfordo1 ir mielosios Misisipės Miurėjui Aventui, dabar gyvenančiam K. A2; Gregui Blokui iš Washington Post ; ir, žinoma, Ričardui bei visam „Square Books“ kolektyvui.

1

Jis atrodė esąs nepajėgus sukurti tokį chaosą, tačiau didumą to, ką regėjo apačioje, galėjo priskirti sau. Ir tai puiku. Jam devyniasdešimt vieneri, yra paralyžiuotas, diržais prisagstytas invalido vežimėlyje ir prijungtas prie deguonies. Antras insultas prieš septynerius metus mažne pribaigė jį, bet Eibrahamas Rozenbergas vis dar gyvas ir netgi su vamzdeliais nosyje turi didesnę teisminę įtaką nei kiti aštuoni. Jis — vienintelė likusi Teismo legenda, ir tai, kad vis dar kvėpuoja, erzina daugelį iš minios apačioje.

Sėdėjo nedideliame invalido vežimėlyje, viename iš Aukščiausiojo Teismo rūmų pagrindinio aukšto kabinetų. Triukšmas vis stiprėjo ir, pėdomis siekdamas lango briauną, jis kiek įmanydamas lenkėsi priekin. Nekentė farų, bet matydamas juos, išsirikiavusius glaustomis, tvarkingomis eilėmis, jautėsi šiek tiek ramiau. Jie stovėjo tvirtai ir stengėsi sulaikyti mažų mažiausia penkiasdešimttūkstantinę minią, reikalaujančią kraujo.

— Žmonių daugiau negu kada nors anksčiau! — sušuko į langą Rozenbergas. Buvo beveik kurčias. Džeisonas Klainas, vyresnysis teisės stažuotojas, stovėjo jam už nugaros. Buvo pirmas spalio pirmadienis, pirma naujosios sesijos diena, ir įsigalėjo tradicija šią dieną iškilmingai minėti Pirmąją pataisą3. Nuostabus minėjimas. Rozenbergas buvo sužavėtas. Žodžio laisvė jam reiškė laisvę maištauti.

— Ar ten yra indėnų? — garsiai paklausė jis.

Džeisonas Klainas prisilenkė arčiau jo dešinės ausies:

— Taip!

— Išsidažę karo spalvomis?

— Taip! Su visa kovos apranga.

— Jie šoka?

— Taip!

Indėnai, juodieji, baltieji, mulatai, moterys, gėjai, medžių puoselėtojai, krikščionys, kovotojai prieš abortus, arijai, naciai, ateistai, medžiotojai, gyvūnų globėjai, baltųjų arba juodųjų supremacistai4, protestuotojai prieš mokesčius, miško kirtėjai, fermeriai — ištisa protestų jūra. Ir riaušių policija, nusitvėrusi gumines lazdas.

— Indėnams aš turėčiau patikti!

— Be abejo, jiems ir patinkate, — linktelėjo Klainas ir nusišypsojo kumščius gniaužiančiam gležnam žmogeliukui. Šio ideologija buvo paprasta: vyriausybė aukščiau verslo, individas aukščiau vyriausybės, aplinkosauga aukščiau visko. O indėnams jis duotų visa, ko jie reikalauja.

Vaidai, maldos, dainos, giesmės bei šūksmai vis garsėjo, ir riaušių policija dar labiau sutankino gretas. Minia buvo didesnė ir triukšmingesnė nei ankstesniais metais. Įtampa sustiprėjusi. Smurtas tapo įprastu dalyku. Sprogdintos abortų klinikos. Puldinėti ir mušti gydytojai. Pensakoloje vienas jų nužudytas — užkimšta burna surištas vaisiaus poza ir sudegintas rūgštimi. Gatvių muštynės vykdavo kas savaitę. Karingi gėjai užgauliojo bažnyčias ir kunigus. Baltieji supremacistai veikė iš dešimčių žinomų šešėlinių, sukarintų organizacijų ir vis įžūliau puldinėjo juoduosius, lotynų amerikiečius ir azijiečius. Neapykanta dabar Amerikoje buvo mėgstamiausia pramoga.

Ir Aukščiausiasis Teismas, žinoma, buvo puikus taikinys. Grasinimai jo nariams, dargi labai rimti, nuo 1990-ųjų padažnėjo dešimteriopai. Aukščiausiojo Teismo policininkų patrigubėjo. Kiekvienam teisėjui saugoti priskirta bent po du FTB agentus; dar penkiasdešimt jų nuolatos turėjo darbo tyrinėdami grasinimus.

— Jie manęs nekenčia, tiesa? — garsiai tarė jis, žvelgdamas pro langą.

— Taip, kai kurie iš jų, — pralinksmintas atsakė Klainas.

Rozenbergui patiko tai girdėti. Jis nusišypsojo ir giliai įkvėpė į plaučius oro. Aštuoniasdešimt procentų grasinimų mirtimi buvo skiriama jam.

— Ar matai kokius nors iš tų plakatų? — paklausė. Buvo bemaž aklas.

— Gana nemažai.

— Kas juose rašoma?

— Kaip visados. Mirtis Rozenbergui! Rozenbergą į pensiją! Atjungti nuo deguonies!

— Jie mosikuoja tais pačiais prakeiktais plakatais metų metus. Kodėl neįsigyja kokių nors naujesnių?

Klainas nutylėjo. Eibui būtų derėję pasitraukti pensijon prieš daugelį metų, bet kurią nors dieną jie išneš jį neštuvais. Didžiąją dalį tiriamojo darbo atlikdavo trys teisės stažuotojai, bet Rozenbergas užsispirdavo pats rašyti išvadas. Darydavo tai sunkiu flomasteriniu žymekliu, žodžius keverzodavo skersai baltų juristo bloknoto puslapių lyg besimokantis rašyti pirmaklasis. Darbas lėtas, tačiau kas, paskirtas iki gyvos galvos, galvotų apie laiką? Stažuotojai patikrindavo jo išvadas ir retai aptikdavo klaidų.

Rozenbergas suprunkštė:

— Turėtume Ranjaną sušerti indėnams.

Džonas Ranjanas — Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, paskirtas respublikono ir nekenčiamas indėnų bei daugelio kitų mažumų. Septyni iš devynių teisėjų buvo paskirti prezidentų respublikonų. Penkiolika metų Rozenbergas laukė, kad į Baltuosius rūmus ateitų demokratas. Norėjo pasitraukti, privalėjo pasitraukti, bet neįstengė suvokti minties, kad į jo numylėtąją kėdę atsisės koks nors dešiniosios pakraipos veikėjas, panašus į Ranjaną.

Jis galįs palaukti. Galįs sėdėti čia savo invalido vežimėlyje, kvėpuoti deguonimi ir globoti indėnus, juoduosius, moteris, vargšus, neįgaliuosius ir aplinkosaugininkus, iki sulauksiąs šimto penkerių. Ir ničniekas nieko, po šimts, negalės dėl to padaryti, nebent jį nužudytų. O tai, beje, ne tokia jau bloga idėja.

Didžiojo žmogaus galva knaptelėjo, pakrypo ir liko nusvirusi ant peties. Jis vėl užmigo. Klainas tyliai žingtelėjo į šalį ir sugrįžo prie savo tiriamojo darbo bibliotekoje. Po pusvalandžio vėl ateis patikrinti deguonies ir paduoti Eibui jo piliulių.

Aukščiausiojo Teismo pirmininko biuras yra pagrindiniame aukšte, didesnis bei puošnesnis nei kitų aštuonių teisėjų. Laukiamajame rengiami nedideli priėmimai ir formalūs susibūrimai, o pirmininkas dirba vidiniame kabinete.

Durys į laukiamąjį buvo uždarytos, kabinete spietėsi pirmininkas bei trys jo stažuotojai, Aukščiausiojo Teismo policijos kapitonas, trys FTB agentai ir K. O. Lujisas, FTB direktoriaus pavaduotojas. Atmosfera tvyrojo rimta, labai stengtasi nekreipti dėmesio į atsklindantį iš gatvių triukšmą. Tačiau sunku buvo jo negirdėti. Pirmininkas su Lujisu kalbėjosi apie daugybę naujausių grasinimų mirtimi, o visi kiti tik klausėsi. Stažuotojai užsirašinėjo.