Джон Гришэм - Pelikano dosjė

— Direktorius labai susirūpinęs dėl teisėjo Jenseno saugumo.

— Jensenui nėra tiek daug grasinama.

— Sąraše jis šeštasis, vos po jūsų, jūsų prakilnybe.

— Ak! Vadinasi, aš penktas?

— Taip. Tuoj po teisėjo Meningo. Beje, šis su mumis bendradarbiauja. Visiškai.

— Jis bijo savo šešėlio, — tarė šefas ir kiek užsikirto. — Nederėjo to sakyti. Atleiskite.

Lujisas nuleido tai negirdom.

— Iš tiesų bendradarbiaujam neblogai, išskyrus Rozenbergą ir Jenseną. Teisėjas Stounas vis niurzga, tačiau mūsų klauso.

— Jis niurzga ant visų, tad nepriimkite to asmeniškai. Kaip manote, kur Jensenas išsmunka?

Lujisas žvilgtelėjo į vieną iš savo agentų.

— Visai nenutuokiame.

Didelė dalis minios staiga susijungė į vientisą nevaldomą chorą, ir visi šurmuliuojantys gatvėse tartum prisidėjo prie jo. Šefas negalėjo apsimesti to negirdįs. Langai virpėjo. Atsistojęs jis užbaigė pasitarimą.

Teisėjo Gleno Jenseno kabinetas buvo antrame aukšte, toli nuo gatvių ir triukšmo. Kambarys erdvus, tačiau mažiausias iš devynių. Jensenas, jauniausias iš devynių teisėjų, džiaugėsi gavęs nors kokį kabinetą. Paskirtas prieš šešerius metus, keturiasdešimt dvejų, jis laikytas griežtu konstitucinių nuostatų šalininku, išties konservatyvių įsitikinimų žmogumi, daugmaž kaip ir asmuo, kurio buvo pasiūlytas. Senate jo kandidatūra tvirtinta itin sunkiai. Teisės komitetui Jensenas pasirodė prastai. Opiais klausimais neturėjo vienareikšmės nuomonės ir sulaukė puolimų iš abiejų pusių. Respublikonai buvo sutrikę. Demokratai uodė kraują. Prezidentas sukiojo rankas, iki visi palūžo, ir Jensenas buvo patvirtintas vieno vienintelio labai nenoraus balso persvara.

Bet jam pasisekė — ir visam gyvenimui. Per šešerius metus jis niekam neįtiko. Labai įskaudintas per posėdžius, kai buvo tvirtinama jo kandidatūra, Glenas pasižadėjo sau nestokoti atjautos ir ja vadovautis. Tai supykdė respublikonus. Šie pasijuto išduoti, ypač kai jis atskleidė savo slaptą aistrą nusikaltėlių teisėms. Neturintis aiškių ideologinių nuostatų, jis greitai paliko dešinę, pasislinko į centrą, o vėliau perėjo kairėn. Paskui, teisės mokslinčiams krapštantis ožiškas barzdeles, vėl peršokdavo į dešinę ir prisidėdavo prie teisėjo Slouno, kai šis pareikšdavo vieną iš savųjų šlykščių, prieš moteris nukreiptų nuomonių. Jensenas nesižavėjo moterimis. Jis laikėsi neutraliai dėl maldos klausimų, skeptiškai vertino žodžio laisvę, atjautė protestuojančius prieš mokesčius, buvo visiškai abejingas indėnams, bijojo juodųjų, buvo griežtas pornografijos skleidėjams, švelnus nusikaltėliams ir gana nuoseklus aplinkosaugos srityje. Ir sukeldamas dar didesnį nepasitenkinimą tarp respublikonų, kurie nėrėsi iš kailio, kad tik jis būtų patvirtintas, Jensenas pademonstravo trikdantį prielankumą homoseksualams.

Pats pareikalavo, kad kokti Dumondo byla būtų paskirta jam. Ronaldas Dumondas aštuonerius metus pragyveno su savo meilužiu. Jie buvo laiminga pora, absoliučiai ištikimi vienas kitam ir visai patenkinti, galėdami dalytis bendra gyvenimiška patirtimi. Juodu norėjo susituokti, bet Ohajo valstijos įstatymai draudė tokią sąjungą. Paskui meilužis pasigavo AIDS ir baigė siaubinga mirtimi; Ronaldas tiksliai žinojo, kaip jį palaidoti, bet įsikišo meilužio šeima ir neįsileido Ronaldo į gedulingas apeigas bei laidotuves. Nusiminęs Ronaldas padavė šeimą į teismą, kaltindamas emocine ir psichologine žala. Šešerius metus byla šokinėjo po žemesniosios instancijos teismus, o dabar staiga atsidūrė ant Jenseno rašomojo stalo.

Ginčo objektas buvo gėjų „sutuoktinių“ teisės. Dumondo vardas tapo gėjų aktyvistų kovos šūkiu. Vien paminėjus Dumondą, gatvėse kildavo muštynės.

Ir byla atiteko Jensenui. Durys į jo mažesnįjį kabinetą buvo uždarytos. Jensenas su trimis stažuotojais sėdėjo prie pasitarimų stalo. Sugaišo prie Dumondo dvi valandas ir vis dar nieko nenusprendė. Pavargo besiginčydami. Vienas stažuotojas, liberalas iš Kornelo8, troško išplėstinės nutarties, suteikiančios dideles teises gėjų partneriams. Jensenas irgi to troško, bet neketino prisipažinti. Kiti du stažuotojai laikėsi skeptiškai. Jie, kaip ir Jensenas, žinojo, kad penkių daugumą būtų neįmanoma pasiekti.

Kalba pakrypo į kitus dalykus.

— Šefas davė jums vėjo, Glenai, — pasakė stažuotojas iš Djuko9. Teisėjo apartamentuose jie kreipdavosi į jį vardu. „Teisėjas“ — toks nepatogus titulas.

Glenas pasitrynė akis.

— Kas dar nauja?

— Vienas iš jo stažuotojų mane informavo, kad šefas ir FTB susirūpinę dėl jūsų saugumo. Sako, kad nebendradarbiaujate, ir šefas dėl to gan sunerimęs. Jis norėjo, kad aš jums tai perduočiau. — Viskas buvo perduodama per stažuotojų ryšio tinklą. Viskas.

— Jam ir priklauso rūpintis. Toks jo darbas.

— Jis nori paskirti jums dar du federalus asmens sargybiniais, o šie reikalauja galimybės patekti į jūsų butą. Taip pat FTB nori vežioti jus į darbą ir atgal. Ir nori apriboti jūsų keliones.

— Aš jau tai girdėjau.

— Taip, mes žinome. Bet šefo stažuotojas pasakė norįs, jog įtikintume jus bendradarbiauti su FTB. Tuomet šie galės išgelbėti jums gyvybę.

— Suprantu.

— Tad mes ir stengiamės jus įtikinti.

— Dėkui. Susisiekite savo ryšiu su šefo stažuotoju ir pasakykite, kad jūs ne tik mane įtikinėjote, bet ir užkūrėte velnišką pirtį, ir kad aš įvertinau jūsų pastangas ir sumautas šūkaliones, bet pro vieną ausį man įėjo, pro kitą išėjo. Pasakykit jiems, kad Glenas laiko save jau suaugusiu.

— Būtinai, Glenai. Juk jūs nebijote, ką?

— Nė kiek. 2

Tomas Kalahanas buvo vienas iš populiaresnių Tuleino10 universiteto dėstytojų. Svarbiausia priežastis buvo ta, kad jis niekad neskirdavo pratybų anksčiau nei 11-ą valandą ryto. Nemažai gėrė, kaip ir daugelis jo studentų, tad pirmąsias kelias kiekvieno ryto valandas skirdavo miegui, kitas — gaivelėjimuisi. Pratybos devintą ar dešimtą — bjaurastis. Populiarus jis buvo ir todėl, kad atrodė šauniai — dėvėjo išblukusius džinsus, tvido švarkelius su gerokai nuzulintais lopais ant alkūnių, nemūvėjo kojinių, neryšėjo kaklaraiščių. Buvo liberalios, elegantiškos ir akademiškos išvaizdos. Nors jau keturiasdešimt penkerių, bet tamsiais plaukais ir su raginių rėmelių akiniais galėjo apsimesti esąs ir trisdešimt penkerių, tačiau jam buvo nusispjaut, kokio amžiaus atrodė. Skusdavosi sykį per savaitę, kai imdavo niežėti odą; o vėsesniais orais, kas Naujajame Orleane retai pasitaikydavo, užsiaugindavo barzdą. Sklandė gandai apie jo artimas draugystes su studentėmis.

Taip pat jis buvo populiarus, nes dėstė konstitucinę teisę, patį nepopuliariausią, tačiau privalomą kursą. Dėl savo nepaprasto talento ir šaunumo konstitucinę teisę jis padarė išties įdomią. Niekas kitas Tuleine nesugebėjo to pasiekti. Iš tiesų niekas ir nesistengė, tad studentai vienuoliktą ryto, triskart per savaitę, veržėsi pas Kalahaną klausytis konstitucinės teisės paskaitų.

Aštuoniasdešimt jų sėdėjo šešiose kylančiose auditorijos eilėse ir kuždėjosi, kol Kalahanas, atsistojęs priešais pultą, šluostėsi akinius. Buvo tiksliai penkios po vienuoliktos — vis tiek per anksti, pagalvojo jis.

— Kas supranta Rozenbergo nuomonę byloje Nešas prieš Niudžersį? — Visos galvos nulinko, ir auditorija nuščiuvo. Matyt, bjaurios pagirios. Jo akys paraudusios. Kai pradeda nuo Rozenbergo, paprastai reiškia, kad paskaita bus sunki. Niekas nepakėlė rankos. Nešas? Kalahanas pamažu, metodiškai apžvelgė auditoriją ir laukė. Mirtina tyla.