Джон Гришэм - Pelikano dosjė

Fermeris atsargiai įsikišo tarp lūpų cigaretę, prisidegė ją, dusyk užsitraukė, tada nusviedė žemyn, pusiau iki valties.

— Kokia cigaretė? — paklausė žmogus iš valties, žvelgdamas aukštyn. Jis matė prie turėklo fermerio siluetą, bet ne veidą.

— „Lucky Strike“, — atsakė fermeris. Tie slaptažodžiai — toks kvailas žaidimas. Kiek dar kitų juodų guminių plaustų būtų galima tikėtis atplaukiant nuo Atlanto ir tiksliai sustojant prie šio seno molo kaip tik tokiu laiku? Kvaila, bet, ak, kaip svarbu.

— Lukas? — atskriejo balsas iš valties.

— Semas, — atsakė fermeris. Iš tikrųjų jo vardas buvo Kemelis, ne Semas, bet kitas penkias minutes, kol Kemelis pastatys valtį, tiks ir Semas.

Kemelis neatsakė, to ir nereikėjo, bet greitai paleido variklį ir nukreipė valtį palei molą krantan. Lukas sekė paskui ją viršuje. Juodu susitiko prie pikapo. Nepaspaudė vienas kitam rankų. Kemelis padėjo tarp jų ant sėdynės savo juodą sportinį „Adidas“ krepšį, ir sunkvežimaitis pajudėjo pakrante.

Lukas vairavo, o Kemelis rūkė, ir abu puikiai apsimetė vienas kito nematą. Nedrįso susitikti akimis. Kemelis su juoda barzda, tamsiais akiniais ir juodu golfu iš veido atrodė grėsmingai, tačiau neįmanomas atpažinti. Lukas ir nenorėjo jo matyti. Viena iš užduoties sąlygų buvo ne tik sutikti šį nepažįstamąjį iš jūros, bet ir į jį nežiūrėti. Išties tai buvo nesunku vykdyti. Tas veidas ieškomas devyniose šalyse.

Važiuodamas per tiltą prie Manteo, Lukas užsirūkė kitą „Lucky Strike“ ir nusprendė, kad juodu jau buvo anksčiau susitikę. Kiek jis prisiminė, tai būta trumpo, tačiau tiksliai pagal laiką apskaičiuoto susitikimo prieš penkerius ar šešerius metus Romos oro uoste. Nebūta jokių prisistatymų. Tai įvyko tualete. Lukas, tuomet nepriekaištingai apsirengęs amerikietis vadovaujantysis darbuotojas, pasidėjo ungurio odos lagaminėlį prie sienos šalia kriauklės ir pamažu ėmė plautis rankas. Staiga šio nebeliko. Jis probėgšmais pastebėjo veidrodyje žmogų — Kemelį, dabar buvo tuo tikras. Po trisdešimties minučių lagaminėlis susprogo tarp britų ambasadoriaus Nigerijoje kojų.

Toje nematomoje brolijoje Lukas dažnai girdėdavo atsargius kuždesius apie Kemelį — žmogų, turintį daug vardų, daug veidų, kalbantį įvairiomis kalbomis, samdomą žudiką, kuris veikdavo greitai ir nepalikdavo pėdsakų, pedantišką galvažudį, kuris bastėsi po pasaulį, bet jo niekaip nepavykdavo aptikti. Kol abu patamsiuos važiavo šiaurėn, Lukas, žemai susmukęs sėdynėje, nusmaukęs skrybėlės kraštą beveik sau ant nosies, geibiai uždėjęs rankas ant vairo, stengėsi prisiminti girdėtas istorijas apie šį keleivį. Stulbinantys teroro aktai. Britų ambasadorius. 1990-aisiais Vakarų Krante surengta pasala septyniolikai Izraelio kareivių irgi priskirta Kemeliui. Jis buvo vienintelis įtariamasis, kai 1985-aisiais automobilyje sprogus bombai žuvo turtingas vokiečių bankininkas su savo šeima. Pasak gandų, už šią žmogžudystę jis gavo tris milijonus grynaisiais. Daugelis slaptosios žvalgybos ekspertų laikė, kad jis buvo tikrasis sumanytojas 1981-aisiais pasikėsinant nužudyti popiežių. Betgi Kemelis buvo kaltinamas kone dėl visų neišaiškintų teroristinių antpuolių ir nužudymų. Lengva buvo versti kaltę, nes niekas tikrai nežinojo, ar jis apskritai egzistuoja.

Šitai Luką jaudino. Kemelis rengėsi veikti Amerikos žemėje. Lukas nežinojo aukų vardų, tačiau turėjo būti pralietas svarbaus asmens kraujas.

Auštant pavogtasis fermerio sunkvežimaitis sustojo prie Trisdešimt pirmosios ir M gatvių kampo Džordžtaune. Kemelis pasigriebė sportinį krepšį ir neprataręs nė žodžio iššoko ant šaligatvio. Nuėjo kelis kvartalus į rytus iki „Four Seasons“ viešbučio, jo vestibiulyje nusipirko Post ir nerūpestingai liftu pasikėlė į septintą aukštą. Lygiai po septintos penkiolika jis pasibeldė į vienas duris koridoriaus gale.

— Taip? — iš vidaus atsiliepė nervingas balsas.

— Ieškau pono Snelerio, — iš lėto tobula bendrine amerikiečių kalba ištarė Kemelis ir pridengė nykščiu akutę. — Ponas Sneleris?

— Taip: Edvinas E. Sneleris.

Rankena nei sujudėjo, nei kliktelėjo. Durys neatsidarė. Po kelių sekundžių iš po durų apačios slystelėjo baltas vokas. Kemelis pakėlė jį.

— Gerai, — pasakė ganėtinai garsiai, kad išgirstų Sneleris ar dar kas toks šis buvo.

— Gretimos durys, — pasakė Sneleris. — Aš palauksiu jūsų skambučio. — Balsas skambėjo kaip amerikiečio. Priešingai nei Lukas, jis niekad nebuvo matęs Kemelio ir iš tiesų visai netroško jo pamatyti. Lukas šį jau matė dusyk, iš tikrųjų jam pasisekė, kad tebebuvo gyvas.

Kemelio kambaryje stovėjo dvi lovos ir stalelis prie lango. Užuolaidos buvo aklinai užtrauktos, kad saulės šviesa niekaip neįsismelktų vidun. Ant vienos lovos greta dviejų išsipūtusių portfelių jis pasidėjo sportinį krepšį, nuėjo prie lango ir pro užuolaidų plyšį žvilgtelėjo laukan, paskui pasuko prie telefono.

— Čia aš, — pasakė Sneleriui. — Informuokite apie automobilį.

— Jis gatvėje. Paprastas baltas fordas su Konektikuto numeriais. Rakteliai ant stalo. — Sneleris kalbėjo pamažu.

— Vogtas?

— Žinoma, bet perkaldintais numeriais. Jis švarus.

— Tuoj po vidurnakčio paliksiu jį prie Daleso oro uosto. Noriu, kad būtų sunaikintas, aišku? — Anglų kalba buvo nepriekaištinga.

— Tokios ir mano instrukcijos. Gerai. — Sneleris kalbėjo mandagiai ir dalykiškai.

— Tai labai svarbu, aišku? Aš ketinu automobilyje palikti ginklą. Ginklai palieka kulkas, o žmonės pamato automobilius, tad būtina visiškai sunaikinti automobilį. Supratote?

— Tokios ir mano instrukcijos, — pakartojo Sneleris. Kam tie pamokymai. Žudynės jam nebuvo naujiena.

Kemelis atsisėdo ant lovos krašto.

— Keturi milijonai gauti prieš savaitę, pridurčiau, dieną vėliau, nei susitarėme. Dabar esu K. A., tad noriu kitų trijų.

— Bus išsiųsti iki vidudienio. Taip buvo sutarta.

— Taip, bet aš susirūpinęs dėl to susitarimo. Prisimenate, juk dieną pavėlavote?

Tai suerzino Snelerį, o kadangi žudikas buvo gretimame kambaryje ir nesirengė iš ten išeiti, jis galėjo kalbėti šiek tiek susierzinęs.

— Tai bankas kaltas, ne mes.

Dabar tai suerzino Kemelį.

— Puiku. Noriu, kad jūs ir jūsiškis bankas pervestų kitus tris milijonus į sąskaitą Ciuriche, kai tik Niujorke atsidarys įstaigos. Tai bus maždaug po dviejų valandų. Aš pasitikrinsiu.

— Gerai.

— Taip pat aš nenoriu turėti jokių problemų, kai darbas bus atliktas. Po dvidešimt keturių valandų būsiu Paryžiuje, o iš ten skrisiu tiesiai į Ciurichą. Noriu, kad manęs ten lauktų visi pinigai.

— Jie lauks ten, jeigu tik darbas bus atliktas.

Kemelis nusišypsojo sau.

— Darbas bus atliktas, pone Sneleri, iki vidurnakčio. Žinoma, jeigu jūsų informacija tikra.

— Kol kas ji tikra. Ir šiandien nelaukiama jokių pokyčių. Mūsų žmonės gatvėse. Viskas, ko reikalavote, yra tuose dviejuose portfeliuose: žemėlapiai, diagramos, grafikai, įrankiai ir kiti daiktai.

Kemelis dirstelėjo į portfelius. Dešine ranka pasitrynė akis.

— Man reikia nusnūsti, — sumurmėjo jis į telefoną. — Dvidešimt valandų esu nemiegojęs.

Sneleris nesugalvojo, ką atsakyti. Laiko marios, tad jeigu Kemelis nori nusnūsti, tegul. Juk jam mokama dešimt milijonų.

— Gal pageidautumėte ko nors užkąsti? — kiek sutrikęs paklausė Sneleris...

— Ne. Paskambinkite man po trijų valandų, lygiai pusę vienuoliktos. — Jis padėjo ragelį ant telefono svirtelės ir išsitiesė skersai lovos.