Джон Гришэм - Pelikano dosjė

Garsiai trekštelėjusi durų rankena nutraukė įtampą. Netrukus prasivėrė durys, ir pro jas elegantiškai įsmuko daili mergina aptemptais nublukusiais džinsais bei medvilniniu megztiniu, tartum slystelėjo. Pasieniu prie trečiosios eilės, kur mikliai prasispraudė tarp sėdinčių studentų, pasiekė savo vietą ir atsisėdo. Vyriokai ketvirtoje eilėje susižavėję stebėjo ją. O kiti, sėdėję penktojoje, tempė kaklus stengdamiesi nors kiek žvilgtelėti. Jau dvejus žiaurius metus vienas iš nedaugelio teisės fakulteto malonumų buvo stebėti, kaip ji savo ilgomis kojomis ir apsmukusiais megztiniais puošė koridorius bei auditorijas. Jie jautė — kažkur ten, po drabužiais, esama pasakiško kūno. Bet ji buvo ne iš tokių, kad juo puikuotųsi. Paprasčiausiai buvo viena iš šutvės ir tvirtai laikėsi teisės fakulteto aprangos normų — džinsai, flaneliniai marškiniai, seni megztiniai ir pernelyg plačios chaki kelnės. Ko tik jie nebūtų atidavę už juodą mini sijonėlį!

Ji blykstelėjo trumpa šypsenėle šalia sėdinčiam vaikinui, ir sekundėlę Kalahanas bei jo Nešo klausimas liko pamiršti. Tamsiai raudoni plaukai krito jai iki pat pečių. Buvo toji puikių dantų nuostabių plaukų ideali varžybų striksiukė, kurią kiekvienas vaikinas vidurinėje mokykloje įsimylėdavo bent dusyk. O teisės fakultete — galbūt bent sykį.

Šis pasirodymas Kalahano liko tartum nepastebėtas. Jeigu būtų buvusi pirmakursė ir prisibijotų jo, galbūt būtų ją užsipuolęs ir kelis kartus aprėkęs. „Į teismą niekada nevėluojama!“ — senas, mirtinai nuvalkiotas priežodis, kurį teisės dėstytojai visada būdavo pasirengę pavartoti.

Bet Kalahanas nebuvo nusiteikęs rėkauti, o Darbe Šo jo nebijojo, ir sekundės dalelytę jis pasvarstė, ar kas nors žino, kad miega su ja. Veikiausiai ne. Jos reikalauta visiško slaptumo.

— Ar kas nors yra skaitęs atskirąją Rozenbergo nuomonę byloje Nešas prieš Niudžersį? — Staiga dėmesys vėl susitelkė į jį, ir įsiviešpatavo mirtina tyla. Pakelta ranka reikštų nepaliaujamą kamantinėjimą tolesnes trisdešimt minučių. Savanorių neatsirado. Rūkaliai paskutinėje eilėje užsidegė cigaretes. Daugelis iš aštuoniasdešimties kažką betiksliai keverzojo savuosiuose juristų bloknotuose. Visų galvos nulenktos. Būtų buvę pernelyg akivaizdu ir rizikinga sklaidyti žinyną ir ieškoti Nešo; jau per vėlu tai daryti. Bet koks judesys galėtų patraukti dėmesį. Kažkas turės būti prikirptas.

Nešo nebuvo žinyne. Tai viena iš tuzino nereikšmingesnių bylų, kurias prieš savaitę Kalahanas probėgšmais paminėjo, ir dabar jam buvo įdomu sužinoti, ar kas nors apie tai pasiskaitę. Jis šituo garsėjo. Į baigiamąjį egzaminą buvo įtraukęs tūkstantį du šimtus bylų, iš kurių tūkstančio nėra žinyne. Egzaminas buvo košmaras, bet Kalahanas iš tiesų pasirodydavo mielas, nešykštus pažymiams, ir retas avigalvis nebaigdavo kurso.

Tačiau šią akimirką jis neatrodė mielas. Apsidairė po auditoriją. Laikas griebti auką.

— Kaip, pone Selindžeri? Ar galėtumėte paaiškinti atskirąją Rozenbergo nuomonę?

Tučtuojau iš ketvirtos eilės Selindžeris atsiliepė:

— Ne, sere.

— Aišku. Galbūt todėl, kad neskaitėte atskirosios Rozenbergo nuomonės?

— Ko gero, taip, sere.

Kalahanas piktai sužioravo į jį. Paraudusios akys arogantiškam rūsčiui suteikė dar daugiau grėsmingumo. Tačiau tai matė tik Selindžeris, nes visi kiti buvo subedę nosis į savuosius bloknotus.

— Ir kodėl gi?

— Kadangi aš stengiuosi neskaityti atskirųjų nuomonių. Ypač Rozenbergo.

Kvaila. Kvaila. Kvaila. Selindžeris ketino atsikirsti, tačiau neturėjo šaudmenų.

— Turite ką nors prieš Rozenbergą, pone Selindžeri?

Kalahanas gerbė Rozenbergą. Dievino jį. Skaitė apie tą žmogų ir jo pateiktąsias išvadas knygas. Studijavo jį. Sykį net su juo pietavo. Selindžeris neramiai pasimuistė.

— O ne, sere. Aš tik nemėgstu atskirųjų nuomonių.

Selindžerio atsakymuose būta šiek tiek sąmojo, bet nešmėstelėjo nė viena šypsenėlė. Vėliau prie alaus jisai su draugužiais plyš juokais, kai bus pasakojama ir perpasakojama apie Selindžerį bei jo dygėjimąsi atskirosiomis nuomonėmis, ypač Rozenbergo. Tačiau tik ne dabar.

— Aišku. Ar jūs skaitote daugumos pareikštas nuomones? Dvejonė. Silpnoms Selindžerio pastangoms pasigalynėti buvo lemta susilaukti pažeminimo.

— Taip, sere. Daugybę jų.

— Puiku. Tuomet paaiškinkite, jeigu jums nesunku, daugumos nuomonę byloje Nešas prieš Niudžersį.

Selindžeris niekad nebuvo girdėjęs apie Nešą, bet dabar jį prisimins iki pat savosios teisininko karjeros pabaigos.

— Man regis, aš šitos neskaitęs.

— Taigi jūs neskaitote atskirųjų nuomonių, pone Selindžeri, o dabar mes sužinome, kad nesidomite ir daugumos nuomonėmis. Ką gi jūs skaitote, pone Selindžeri — meilės romanus, bulvarinius žurnalus?

Už ketvirtos eilės pasigirdo itin tylus juokelis, krizeno studentai, kurie jautė pareigą susijuokti, tačiau tuo pat metu vengė atkreipti į save dėmesį.

Išraudęs Selindžeris vien pūtė į Kalahaną akis.

— Kodėl neperskaitėte tos bylos, pone Selindžeri? — griežtai paklausė Kalahanas.

— Nežinau. Aš, ee... man regis, tiesiog ją praleidau.

Kalahanas puikiai sureagavo.

— Nesistebiu. Paminėjau ją praeitą savaitę. Tiksliau, praeitą trečiadienį. Ji bus įtraukta į baigiamąjį egzaminą. Nesuprantu, kodėl jums reikėtų nepaisyti bylos, kurią išvysite baigiamajame. — Kalahanas dabar pamažėle žingsniavo priešais savo pultą, dėbsodamas į studentus. — Ar kuris nors pasivargino ją perskaityti?

Tyla. Kalahanas įbedė žvilgsnį į grindis ir leido tylai įsismelkti į klausytojų sąmonę. Visos akys buvo nuleistos, visi rašikliai ir pieštukai sustingę rankose. Iš galinės eilės vinguriavo dūmelis.

Galiausiai iš ketvirtos vietos trečioje eilėje Darbe Šo kilstelėjo ranką ir visa auditorija lengviau atsiduso. Ji vėl juos išgelbėjo. Tartum to iš jos ir tikėtasi. Antroji jų kuršę ir visai nedaug atsiliekanti nuo pirmojo, ji gebėdavo pacituoti beveik kiekvienos Kalahano jiems paminėtos bylos faktus, sprendimus, bendrąsias, atskirąsias ir daugumos nuomones. Idealioji varžybų striksiukė baigė magna cum laude 11 koledžą, turėjo mokslinį biologijos laipsnį ir dabar ketino baigti magna cum laude teisės fakultetą, įgyti mokslinį laipsnį, o vėliau maloniai pelnytis duoną, keldama ieškinius chemijos kompanijoms už teršiamą aplinką.

Kalahanas išpūtė į ją akis, tariamai nuviltas. Vos prieš tris valandas po ilgos nakties gurkšnojant vyną ir kalbant apie teisės mokslus ji paliko jo butą. Bet jis nė neužsiminęs apie Nešą.

— Nagi, nagi, panele Šo. Kodėl Rozenbergas toks nepatenkintas?

— Jo nuomone, Niudžersio įstatymas šiurkščiai pažeidžia Antrąją pataisą12. — Ji nepakėlė galvos į dėstytoją.

— Puiku. Ir kad visi kiti auditorijoje žinotų, apie ką įstatyme kalbama?

— Tarp kitų dalykų, draudžiami pusiau automatiniai šaunamieji ginklai.

— Nuostabu. Ir vien įdomumo dėlei, ką sulaikomas turėjo prie savęs ponas Nešas?

— AK-47, šturminį šautuvą.

— Ir kas poną Nešą ištiko?

— Jis buvo nuteistas, gavo trejus metus ir padavė apeliaciją. — Ji žinojo smulkmenas.

— Kuo vertėsi ponas Nešas?

— Charakteristika nebuvo konkreti, bet užsiminta apie papildomą kaltinimą prekyba kvaišalais. Areštuojant neturėta žinių apie jo ankstesnį teistumą.

— Taigi jis buvo kvaišalų prekeivis, turintis AK-47. Bet Rozenbergas jį užsistojo, tiesa?