Джон Гришэм - Pelikano dosjė

Per pastarąsias šešiasdešimt dienų biuras užregistravo daugiau kaip du šimtus grasinimų — naujas rekordas. Grasinimų būta įprastų, pavyzdžiui, „Susprogdinkime Teismą!“, tačiau daugelis jų buvo gana konkretūs — minėtos pavardės, bylos ir jų baigtys.

Ranjanas nesistengė nuslėpti nerimo. Remdamasis konfidencialia FTB suvestine, jisai skaitė įtariamų grasinimais asmenų ir grupuočių vardus. Kukluksklanas, arijai, fašistai, palestiniečiai, juodųjų separatistai, abortų priešininkai, homių niekintojai. Net IRA5. Rodės, visi, išskyrus rotariečius ir skautus. Iraniečių remiama Viduriniųjų Rytų grupuotė grasino krauju Amerikos žemėje, šitaip norėdama atkeršyti už dviejų religinių teisėjų mirtį Teherane. Nebūta visiškai jokių įrodymų, kurie sietų šias žmogžudystes su Jungtinėmis Valstijomis. Neseniai išgarsėjusi nauja teroristų grupuotė, žinoma kaip Pogrindžio armija (PA), Teksase į automobilį padėta bomba susprogdino federalinį teisėją. Niekas nebuvo areštuotas, atsakomybę prisiėmė UA6. Taip pat jai krito pagrindiniai įtarimai dėl tuzino ACLU7 būstinių susprogdinimo, tačiau darbas buvo atliktas labai švariai.

— O kaip tie puertorikiečių teroristai? — nepakeldamas galvos paklausė Ranjanas.

— Smulkmė. Jie mums nekelia rūpesčių, — atsainiai numojo Lujisas. — Jau dvidešimt metų grasina.

— Nagi, galbūt atėjo laikas ką nors iškrėsti. Ar jūs nemanote, kad klimatas tam tinkamas?

— Velniai nematė tų puertorikiečių, šefe. — Ranjanas mėgo būti taip vadinamas. Ne Teismo pirmininku, ne ponu Teismo pirmininku. Tiesiog šefu. — Paprasčiausiai jie tik grasina, nes ir visi kiti taip elgiasi.

— Labai keista, — nešyptelėjęs tarė šefas. — Labai keista. Man nepatiktų būti išskirtam kurios nors grupuotės. — Ranjanas numetė ant rašomojo stalo suvestinę ir pasitrynė smilkinius. — Pasišnekėkime apie apsaugą. — Jis užsimerkė.

K. O. Lujisas padėjo savąjį suvestinės egzempliorių ant šefo rašomojo stalo.

— Ką gi, direktorius mano, kad bent jau ateinančias devyniasdešimt dienų kiekvienam teisėjui reikėtų paskirti po keturis agentus. Į darbą ir iš jo vežiosime limuzinais su palyda, o Aukščiausiojo Teismo policija parems ir saugos šiuos rūmus.

— O kaip kelionės?

— Tai nėra gera mintis, bent kol kas. Direktorius mano, kad iki metų pabaigos teisėjai turėtų likti K. A. regione.

— Jūs išprotėjot? Jis išprotėjo? Jeigu paprašyčiau savo kolegų laikytis šio reikalavimo, jie visi šį patį vakarą paliktų miestą ir ateinantį mėnesį keliautų. Tai absurdas. — Ranjanas susiraukė žiūrėdamas į savo stažuotojus, kurie pasidygėdami sulinksėjo galvomis. Iš tiesų absurdas.

Lujisas liko ramus. Šito tikėtasi.

— Kaip pageidausite. Tiesiog taip siūloma.

— Kvailai siūloma.

— Direktorius ir nesitikėjo, kad tam pritarsite. Tačiau jis norėtų būti iš anksto informuotas apie visas numatomas keliones, kad galėtume pasirūpinti saugumu.

— Norite pasakyti, kad ketinate lydėti kiekvieną teisėją kaskart, kai šis paliks miestą?

— Taip, šefe. Toks mūsų planas.

— Neišdegs. Tie žmonės nepripratę, kad apie juos tupinėtų.

— Taip, sere. Betgi jie taip pat nepripratę būti sekami. Mes tik stengiamės apsaugoti jus ir jūsų garbiąją broliją, sere. Žinoma, niekas nesako, kad mes turime ką nors daryti. Man regis, sere, tai jus mus pakvietėte. Jeigu norite, galime pasitraukti.

Ranjanas pasviro krėsle priekin ir sugriebė popieriaus skiautę, ėmė braukyti ir bandyti visiškai ją išlyginti.

— O kaip bus čionai?

Lujisas atsiduso ir mažne nusišypsojo.

— Dėl rūmų mes nesirūpiname, šefe. Juos lengva apsaugoti. Čia mes nesitikime nemalonumų.

— Tai kur tuomet?

Lujisas linktelėjo lango pusėn. Triukšmas stiprėjo.

— Kur nors ten. Gatvės pilnos kvailių, maniakų ir fanatikų.

— Ir visi jie nekenčia mūsų.

— Neabejotinai. Klausykit, šefe, mes labai susirūpinę dėl teisėjo Rozenbergo. Jis vis nesutinka įsileisti mūsų žmonių į savo namus; verčia juos visą naktį sėdėti gatvėje, automobilyje. Leisiąs savo mėgstamam Aukščiausiojo Teismo pareigūnui (kaip ten jo pavardė?) Fergiusonui sėdėti prie užpakalinių durų lauke, tačiau tik nuo 10-os vakaro iki 6-os ryto. Niekas negali patekti į namus, tik teisėjas Rozenbergas ir jo slaugytojas. Ta vieta nesaugi.

Ranjanas popieriaus sąvaržėle krapštėsi nagus ir vos vos pats sau šypsojosi. Rozenbergo mirtis, bet kuriuo būdu ar metodu, suteiktų palengvėjimą. Ne, tai būtų nuostabus įvykis. Teismo pirmininkas turėtų apsirengti juodai ir pasakyti gedulingą kalbą, bet, uždaręs duris, jisai su savo stažuotojais krizentų. Tokia mintis Ranjanui patiko.

— Ką jūs siūlote?

— Ar galite su juo pasikalbėti?

— Jau bandžiau. Paaiškinau, kad jis turbūt esąs labiausiai neapkenčiamas žmogus Amerikoje, kad kasdien jį keikia milijonai žmonių, kad daugumai patiktų matyti jį mirusį, kad gaunąs keturis kartus daugiau grasinančių laiškų nei mes visi kiti drauge ir kad būtų puikus bei lengvas taikinys nužudyti.

Lujisas laukė.

— Ir?

— Liepė pabučiuoti jam į subinę, paskui užmigo.

Stažuotojai sukikeno, tuomet ir FTB agentai, sumoję, kad humoras leistinas, taip pat susijuokė.

— Tad ką darysime? — paklausė nė kiek nepralinksmėjęs Lujisas.

— Saugokite jį kiek įmanoma, viską išdėstykite raštu ir dėl to nesirūpinkite. Jis nieko nebijo, taip pat ir mirties, tad jeigu pats nesijaudina, kodėl turėtumėte jaudintis jūs?

— Jaudinasi direktorius, todėl jaudinuosi ir aš, šefe. Labai paprasta. Jeigu vienas iš jūsų, vyručiai, nukentės, biuras praras gerą reputaciją.

Pirmininkas greitai siūbavo krėsle. Triukšmas iš lauko nervino. Šis pasitarimas tęsėsi ganėtinai ilgai.

— Velniai nematė to Rozenbergo. Gal jis numirs miegodamas. Man labiau rūpi Jensenas.

— Dėl Jenseno kyla problemų, — sutiko Lujisas, versdamas puslapius.

— Tikrai, — pamažu ištarė Ranjanas. — Jis kelia nepatogumų. Dabar apsimeta esąs liberalas. Perpus balsuoja kaip Rozenbergas. O kitą mėnesį taps baltuoju supremacistu ir palaikys segreguotąsias mokyklas. Tada pamils indėnus ir užsinorės atiduoti šiems Montaną. Lyg turėtume protiškai atsilikusį vaiką.

— Juk žinote, jis gydomas nuo depresijos.

— Žinau, žinau. Jis man apie tai pasakojo. Aš jam lyg tėvas. Kokiais vaistais?

— Prozaku.

Šefas įniko kramtytis nagus.

— O kaip ta aerobikos instruktorė, su kuria susitikinėjo? Ji vis dar sukinėjasi aplinkui?

— Iš tiesų tai ne, šefe. Nemanau, kad jam rūpi moterys. — Lujisas atrodė patenkintas savimi. Jis žinojo daugiau. Dirstelėjęs į vieną savo agentą patvirtino šį gardėsiuką.

Ranjanas apsimetė, kad jam neįdomu, nenorėjo to girdėti.

— Ar jis bendradarbiauja su jumis?

— Žinoma, ne. Daugeliu atžvilgių yra blogesnis už Rozenbergą. Leidžiasi palydimas iki savo daugiabučio, paskui verčia mus kiaurą naktį budėti automobilių stovėjimo aikštelėje. Atminkite, jis gyvena septintame aukšte. Dargi neleidžia mums sėdėti vestibiulyje. Sako, tai galėtų trikdyti kaimynus. Taigi glaudžiamės automobilyje. Pastate esama dešimt įėjimų ir išėjimų, tad neįmanoma jo apsaugoti. Mėgsta žaisti su mumis slėpynes. Nuolat slapčiom išsmunka, todėl niekad neaišku, ar jis namie, ar išėjęs. Apie Rozenbergą nors žinome, kur jis visą naktį būna. O Jensenas nepakenčiamas.

— Puiku. Jeigu jūs nesugebate jo sekti, tai kaip sugebės žudikas?

Lujisas nebuvo apie tai pagalvojęs. Jis nesuprato sąmojo.