Джон Гришэм - Pelikano dosjė

— Žinoma. — Dabar jinai stebėjo jį. Įtampa atslūgo. Daugelis akių sekiojo dėstytoją, pamažu žingsniuojantį, besidairantį po auditoriją kitos aukos. Dažniausiai per šias paskaitas kalbėdavo Darbe, o Kalahanas troško į diskusiją įtraukti kuo daugiau studentų.

— Kaip manote, kodėl Rozenbergas jam prijaučia? — paklausė jis auditoriją.

— Jis mėgsta kvaišalų prekeivius. — Vėl Selindžeris, įžeistas, bet mėginantis atsigriebti. Kalahanas labai vertindavo diskusiją auditorijoje. Nusišypsojo savo aukai, lyg sveikindamas sugrįžusį vėl duotis nuleidžiamam kraujo.

— Jūs taip manote, pone Selindžeri?

— Žinoma. Kvaišalų prekeivius, vaikų tvirkintojus, ginklų kontrabandininkus, teroristus. Rozenbergas nepaprastai žavisi šiais žmonėmis. Jie tarsi silpnučiai ir skriaudžiami jo vaikai, tad turi juos globoti. — Selindžeris stengėsi atrodyti lyg pasipiktinęs teisuolis.

— O ką, jūsų mokyta nuomone, pone Selindžeri, reikėtų daryti su tais žmonėmis?

— Visai paprasta. Jie turėtų gauti gerą advokatą ir būti teisingai teisiami, tada sulaukti teisingos, greitos apeliacijos ir galop būti nubausti, jeigu yra nusikaltę. — Selindžeris atsidūrė pavojingai arti ribos, kad imtų kalbėti kaip dešinysis reakcionierius, pasisakantis už „įstatymą ir tvarką“, o tai tarp Tuleino teisės studentų laikoma baisia nuodėme.

Kalahanas sukryžiavo ant krūtinės rankas.

— Prašom tęsti.

Selindžeris užuodė spąstus, bet varė toliau. Nebuvo ko prarasti.

— Noriu pasakyti, mes esame perskaitę daugybę bylų, kuriose Rozenbergas bandė perrašyti konstituciją, kad galėtų sukurti spragą įkaičiams eliminuoti ir šitaip suteikti galimybę akivaizdžiai kaltam teisiamajam išeiti laisvėn. Bemaž bloga darosi. Jis laiko visus kalėjimus žiauriomis ir netinkamomis vietomis, todėl, remiantis Aštuntąja pataisa, visi kaliniai turėtų būti paleisti. Laimė, dabar jis atstovauja mažumai, benykstančiai mažumai.

— Jums patinka Aukščiausiojo Teismo kryptis, pone Selindžeri? — Kalahanas podraug šypsojosi ir raukėsi.

— Po šimts, tikrai taip.

— Jūs esate vienas iš tų normalių, tvirtų, patriotiškai nusiteikusių ir vidurio besilaikančių amerikiečių, kurie linki, kad senasis pūzras numirtų miegodamas?

Auditorijoje pasigirdo keletas krizulių. Dabar juoktis buvo saugiau. Selindžeris ne toks kvailas, kad atsakytų atvirai.

— Aš niekam to nelinkėčiau, — bemaž sutrikęs tarė jis.

Kalahanas vėl suskato žingsniuoti.

— Ką gi, dėkui, pone Selindžeri. Aš visad mėgaujuosi jūsų komentarais. Kaip visada, jūs mums atskleidėte teisės profano suvokimą.

Juokas gerokai pagarsėjo. Išraudęs Selindžeris klestelėjo į vietą.

Kalahanas nesišypsojo.

— Norėčiau, kad ši diskusija įgytų aukštesnį intelektualų lygį, gerai? Taigi, panele Šo, kodėl Rozenbergas prijaučia Nešui?

— Antroji pataisa užtikrina žmonėms teisę laikyti ir nešiotis ginklus. Teisėjas Rozenbergas tai supranta pažodžiui ir absoliučiai. Nieko nevalia nubausti. Jeigu Nešas nori turėti AK-47 ar rankinę granatą, arba bazuką, Niudžersio valstija negali išleisti tai draudžiančio įstatymo.

— Jūs sutinkate su juo?

— Ne, ir ne tik aš viena. Sprendimas priimtas aštuoniais balsais prieš vieną. Niekas jo nepalaikė.

— Kaip tie kiti aštuoni motyvuoja savo sprendimą?

— Labai aiškiai. Valstijos turi įtikinamų priežasčių drausti parduoti ir įsigyti tam tikrų rūšių ginklus. Niudžersio valstijos interesai nusveria Antrosios pataisos ponui Nešui suteiktas teises. Visuomenė negali leisti asmenims turėti modernių ginklų.

Kalahanas atidžiai ją stebėjo. Patrauklios teisės studentės Tukinę — retenybė, bet tokią aptikęs, jis veikdavo greitai. Pastaruosius aštuonerius metus jam puikiai sekėsi. Daugeliu atvejų darbas būdavo lengvas. Į teisės fakultetą atvykdavo neprietaringos ir laisvamanės moterys. Darbe buvo kitokia. Pirmą sykį ją pamatė bibliotekoje per antrąjį jos pirmųjų metų universitete semestrą ir prireikė mėnesio, kol sugebėjo pakviesti ją papietauti.

— Kas parašė daugumos nuomonę? — paklausė jis.

— Ranjanas.

— O jūs sutinkate su juo?

— Taip. Iš tiesų tai lengva byla.

— Tad kas gi nutiko Rozenbergui?

— Man regis, jis nekenčia viso Teismo.

— Vadinasi, jis nesutinka su kitais vien dėl savo malonumo?

— Dažnai taip. Jam darosi vis sunkiau apginti savo nuomonę. Štai Nešas. Liberalui Rozenbergui ginklų kontrolės klausimas lengvas. Jam derėjo parašyti daugumos nuomonę, prieš dešimt metų jis taip ir būtų padaręs. 1977-ųjų byloje Fordaisas prieš Oregoną jis kur kas siauriau interpretavo Antrąją pataisą. Jo nenuoseklumai bemaž trikdo.

Kalahanas buvo užmiršęs Fordaisą.

— Norite pasakyti, kad teisėjas Rozenbergas nuseno?

Daugmaž kaip smūgių apsvaigintas boksininkas Selindžeris metėsi paskutiniam raundui.

— Jis visai nukvakęs, ir jūs tai žinote. Nepajėgsite apginti jo nuomonių.

— Ne visados, pone Selindžeri, bet vis dėlto jis dar ten.

— Jo kūnas ten, bet smegenys neveikia.

— Jis kvėpuoja, pone Selindžeri.

— Taip, kvėpuoja su aparatu. Tenka pumpuoti deguonį jam pro nosį.

— Tačiau to nenuneigsite, pone Selindžeri. Jis — paskutinysis iš didžiųjų teisenos veikėjų ir vis dar kvėpuoja.

— Verčiau paskambintumėte jam ir pasitikrintumėte, — metė Selindžeris ir nutilo. Jau užtektinai pasakė. Ne, pasakė per daug. Nuleido galvą, kai dėstytojas rūsčiai sužioravo į jį akimis. Palinko prie savo užrašų ir susimąstė, kodėl visa tai išdėjo.

Kalahanas vis dar stebeilijo į jį, paskui vėl leidosi žingsniuoti. Iš tiesų pagirios bjaurios. 3

Mažų mažiausia jis atrodė kaip senas fermeris — šiaudinė skrybėlė, krūtinę dengianti prijuostė, dailiai išlyginti chaki spalvos darbiniai marškiniai, auliniai. Kramtė ir spjaudė tabaką į juodą vandenį molo apačioje. Kramtė tabaką kaip fermeris. Jo pikapas, nors ir naujausio modelio, buvo ganėtinai pavažinėtas ir apdulkėjęs tartum po ilgos kelionės. Šiaurės Karolinos registracijos numeriai. Stovėjo už šimto metrų ant smėlio kitame molo gale.

Pirmadienio — pirmojo spalio pirmadienio — vidurnaktis, ir kitas trisdešimt minučių jis turįs laukti vėsioje tamsoje ant tuščio molo, mąsliai kramtydamas tabaką, pasirėmęs į turėklus įdėmiai stebeilyti į jūrą. Buvo čia vienas, kaip to ir tikėjosi. Šitaip suplanuota. Ant šio molo tokiu metu visados tuščia. Kartkartėmis pakrantės linija sužybsėdavo kokio nors automobilio priekinės šviesos, tačiau tokią valandą niekados niekas nesustodavo.

Jisai stebėjo toli nuo kranto raudonus ir mėlynus kanalo žiburėlius. Nekrypteldamas galvos pažvelgė į laikrodį. Debesys kybojo žemi ir tiršti, tad bus sunku pamatyti, kol anas nepriartės beveik prie pat molo. Šitaip suplanuota.

Pikapas nebuvo iš Šiaurės Karolinos, kaip ir fermeris. Registracijos numeriai nusukti nuo sudaužyto sunkvežimio laužyne šalia Daremo. Pikapas pavogtas Baton Ruže. Fermeris buvo iš niekur ir nieko nevogė. Buvo profas, todėl nešvarius darbus atlikdavo kas nors kitas.

Po dvidešimties minučių kažkoks tamsus objektas vandens paviršiumi slystelėjo molo link. Tylus, prislopintas variklio burzgesys sustiprėjo. Objektas pamažu darėsi panašus į laivelį, kuriame žemai pritūpęs siluetas maskuojamąja apranga valdė variklį. Fermeris nepajudėjo nė colio jam priešpriešiais. Burzgesys nutilo, ir juoda guminė valtis sustojo ramiame vandenyje trisdešimt pėdų nuo molo. Pakrante nei artėjo, nei pro šalį slinko kokios nors automobilių šviesos.